N. Pačėsa: Lietuvos aukštojo mokslo laukia du keliai

ISM Vadybos ir ekonomikos rektorius, doc. dr. Nerijus Pačėsa sako, kad jei mūsų universitetai netaps tarptautine traukos vieta, jie nebus patrauklūs ir geriausiems šalies abiturientams. Pokalbis su N. Pačėsa – apie šalies aukštojo mokslo pertvarką.

– Kokia jūsų nuomonė apie šią aukštojo mokslo reformą?

– Manau, pagrindinis jos tikslas – kelti studijų kokybę, nes jau ilgokai Lietuvos švietimo sistema buvo užsistovėjusi ir neveiksminga. Tai deklaruoja Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM), ir aš tam pritariu.

– Ar finansavimas pagal studijų kryptis nėra ydingas? Gal studijų krepšelio principas sunaikins dalį universitetų? Ar valstybės įsipareigojimas jaunuoliui mokėti už mokymosi rezultatus, pasiektus dar vidurinėje mokykloje, yra tikslingas?

– Finansavimas pagal studijų kryptis – sveikintinas dalykas: taip adekvačiau reaguojama į nuolat besiformuojantį įvairių specialistų poreikį. Ydingas yra iki reformos buvęs finansavimas pagal studijų programas. Užtekdavo mokykloms užregistruoti studijų programą, ir tam tikras valstybės finansuojamų vietų skaičius buvo garantuotas – nepriklausomai nuo to, ar programa pasiteisino ar ne. O studijų krepšelis – tai valstybės savo piliečiui skiriami pinigai aukštajam išsilavinimui įgyti pasirinktoje aukštojoje mokykloje. Jei bus programų ar net mokyklų, kurių nesirinks abiturientai, krepšelis – niekuo dėtas.

Sprendimą rinktis tam tikras studijas ar ne priima patys piliečiai. Valstybė visada finansavo studijas pagal vidurinės mokyklos rezultatus, ir tai – universaliausias kriterijus valstybei skirti pinigų studijoms. Šis principas taikomas visose šalyse, kuriose valstybė skiria pinigų aukštajam išsilavinimui įgyti.

– Pavasarį viešai piktinotės, kad Lietuvoje nesudaromos lygiavertės sąlygos konkuruoti privačioms ir valstybės išlaikomoms aukštosioms mokykloms. Kaip tą lygiavertiškumą įsivaizduojate?

– Piktinausi aukštųjų mokyklų reitingų sąrašu, kuriame privačių universitetų apskritai nebuvo, o išvados buvo pateiktos apie bendrą šalies aukštojo mokslo padėtį. Jei viešoji įstaiga už valstybės lėšas rengia aukštųjų mokyklų reitingų sąrašą ir neįtraukia privačių institucijų, ką tai reiškia to tyrimo rezultatų skaitytojui? Jis gauna klaidingą informaciją – iškreipiamas šalies aukštojo mokslo padėties vaizdas. Tai ir yra nevienodų konkurencijos sąlygų sudarymas. Tokių apraiškų yra ir daugiau. Pavyzdžiui, ES struktūrinių fondų lėšų skyrimas vis dar reglamentuojamas atskiriant valstybines ir privačias aukštąsias mokyklas.

Valstybiniai universitetai gavo šimtamilijonines sumas bibliotekų, bendrabučių statybai ir renovacijai, o privatūs universitetai į tokią paramą pretenduoti negali.

– Kaip valdomos tokios aukštosios mokyklos kaip jūsų atstovaujama? Kaip privačioje mokykloje suderinami tokie dalykai kaip skiriamų lėšų suma, steigėjų vykdoma administracijos kontrolė ir nuolatinis rūpinimasis studijų lygio kėlimu? Nes valstybiniai universitetai gąsdina savo autonomiškumu...

– Valstybės universitetai yra šalies žmonių universitetai, ir kalbėti apie autonomiją galima tik tiek, kiek tai susiję su organizacijos vidaus valdymu. Tačiau studijų programos ir jų kokybė – ne autonomijos klausimas. Visuomenė, skirdama labai daug lėšų aukštajam mokslui, privalo būti informuojama ir įtraukiama į valdymą. Ir tai – ne kišimasis į vidaus reikalus, o atskaitomybė visuomenei ir santykio su visuomene klausimas – būtinybė neatitrūkti nuo visuomenės poreikių.

Mūsų universiteto aukščiausias valdymo organas yra Valdyba, kurią sudaro savininkų – ne pelno organizacijų – atstovai, universiteto atstovai – studentai, dėstytojai ir administracija – bei visuomenės ir verslo atstovai, turintys didelę profesinės veiklos patirtį, gerai susipažinę su organizacijos veiklos specifika, suprantantys pasaulines vystymosi tendencijas. Be abejonės, aš, kaip universiteto vadovas, esu atskaitingas Valdybai, nuolat vertinančiai universiteto veiklos rezultatus, taip pat ir finansinius. Studijų kokybė nėra tiesioginis Valdybos klausimas. Vidaus darbo kokybės užtikrinimu rūpinasi Senatas, Mokslo ir studijų taryba, Studijų kokybės komitetas, vidaus kokybės kontrolės sistema, taip pat ją kontroliuoja ir išoriniai veiksniai – nuolatinis ŠMM organizuojamas studijų vertinimas, savanoriškas studijų vertinimas siekiant tarptautinių akreditacijų.

Darbo rinkos vertinimas (kaip mūsų absolventai įsidarbina ir kaip sėkmingai dirba, ar mus renkasi geriausi mokyklų abiturientai) taip pat lemia studijų kokybės valdymą. Taigi studijų kokybės valdymas apima labai daug kriterijų, tačiau visų jų tikslas yra vienas – kad išsilavinimas užtikrintų galimybę sėkmingai panaudoti įgytas kompetencijas profesinėje ir visuomeninėje veikloje.

– Vakaruose aukštosios mokyklos iš studijų užsidirba tik dalį reikalingų lėšų. Didžiąją dalį pinigų jos gauna vykdydamos įvairius mokslinius tyrimus. Kokia padėtis Lietuvoje?

– Deja, kol kas Lietuvos universitetų pajamų, gautų iš mokslinės veiklos, dalis vis dar labai menka. Tačiau jau turime gražių pavyzdžių, ypač medicinos, technologijų mokslų srityse, kai glaudžiai bendradarbiaujama su verslo ar viešųjų paslaugų organizacijomis, tad mokslo rezultatai tiesiogiai pritaikomi praktinėje veikloje.

– Ar garsūs užsienio universitetai ir koledžai nesirengia Lietuvoje steigti savo filialų?

– Manau, tokia tendencija mažai tikėtina, nes dideli universitetai, turintys gerą vardą ir tarptautinės plėtros planų, pirmiausia žvalgosi į kur kas rimtesnes rinkas – Rusiją, Kiniją, Indiją, kai kurias Pietų Amerikos šalis.

– Kas artimiausioje ateityje laukia Lietuvos aukštųjų mokyklų?

– Studentų mažės dar 10 metų, nes šalyje mažėjo gimstamumas (1991–2001 m.), augs tendencija studijuoti užsienyje. Tačiau ji yra natūrali, būdinga visam pasauliui. Juk vyksta globalizacija, didėja žmonių pajamų lygis ir siekis keliauti, pažinti, patirti.

Manau, Lietuva turi du kelius: arba šalis taps patraukli studijuoti, arba neišvengiamai mažės aukštųjų mokyklų ir jos desperatiškai bandys priimti visus, kurie tik įstengs baigti vidurinę mokyklą. Šis, antrasis, kelias – pražūtingas, nes atsiras dar daugiau žemos kvalifikacijos specialistų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, o tai lems nekonkurencingą ūkį. Taigi jei Lietuvos universitetai netaps tarptautine traukos vieta, jie nebus patrauklūs ir geriausiems mūsų abiturientams.