Viena aktualiausių ir labiausiai stambesnių ūkininkų šiuo metu aptarinėjamų veiklios sričių – bioenergetika. Temos populiarumą skatina skiriama ES parama, kuri suteikia galimybę pasigamintą bioenergiją naudoti arba savo reikmėms, arba ją parduoti. Tačiau kol kas bioenergetikos sektorius Lietuvoje žengia tik pirmuosius savo žingsnius.
Viena aktualiausių ir labiausiai stambesnių ūkininkų šiuo metu aptarinėjamų veiklios sričių – bioenergetika. Temos populiarumą skatina skiriama ES parama, kuri suteikia galimybę pasigamintą bioenergiją naudoti arba savo reikmėms, arba ją parduoti. Tačiau kol kas bioenergetikos sektorius Lietuvoje žengia tik pirmuosius savo žingsnius.
Jei dar prieš pusmetį bioenergetikos srityje ūkininkų kalbos sukosi tik apie vėjų jėgainių statybą ir jų pagamintos elektros energijos pardavimą į bendruosius tinklus, tai pastaruoju metu ūkininkai entuziastingai įniko nagrinėti biodujų gamybos ypatumus. Šią savaitę Pasvalyje (UAB „Kurana“) Žemės ūkio rūmai organizavo apskritojo stalo diskusiją „Ūkininkai – žaliosios energijos gamintojai: perspektyvos ir galimybės“. Čia pakviesti LR Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas, Žemės ūkio ministerijos Išteklių ir kokybės politikos departamento direktoriaus pavaduotojas Juozas Žukas ir Kaimo plėtros departamento direktoriaus pavaduotojas Mindaugas Palionis bei Lietuvos biodujų asociacijos prezidentas Virginijus Štiormer bandė atsakyti į ūkininkų keliamus klausimus: kokia šalyje biodujų gamybos perspektyva bei šiam verslui skiriama parama, koks bus valstybės požiūris į bioenergetiką ateityje.
Ne tik elektra, šiluma ir trąšos, bet ir švaresnė aplinka
Biodujų gamyba ir šios veiklos plėtra ES išvystyta netolygiai. Net 68 proc. iš biodujų gaminamos energijos Bendrijoje koncentruojasi Vokietijoje (40 proc.) ir Jungtinėje Karalystėje (28 proc.). Vokietijoje šiuo metu veikiančiose 4,3 tūkst. jėgainių daugiausiai biodujų pagaminama iš augalų biomasės ir gyvulių mėšlo (Jungtinėje Karalystėje – iš sąvartynų). Daugelio biodujų jėgainių Vokietijoje savininkai – stambesni ūkininkai. Vokietijos energetikos sektoriaus planuose iki 2020 m. biodujų jėgainių skaičių padidinti iki 8 tūkst. vnt.
Lietuvoje bioenergetika dujų gamybos srityje žengia pirmuosius žingsnius – per pastaruosius aštuonerius metus šalyje įrengtos vos dešimt biodujų jėgainių. Bendra jų gaminamos elektros galia siekia 8,4 MW arba 25,4 MW šiluminės galios. Minėtame dešimtuke ir pirmoji biodujų jėgainė žemės ūkio gamybos objekte – UAB „Saerimner“ Lekėčių (Šakių r.) padalinyje.
„Lietuvoje per metus sunaudojama apie 3,6 mlrd. kub. m gamtinių dujų, iš kurių 187 mln. kub. m – vartotojų buitiniams poreikiams. Biodujų gamyba – tai vienintelė veiklos rūšis žemės ūkyje, leidžianti naudą gauti iš augalininkystės, gyvulininkystės ir perdirbamosios pramonės atliekų. Biodujų jėgainėse perdirbus 30 proc. šalyje laikomų gyvulių ir paukščių mėšlo, būtų galima pagaminti 25 proc. šalies gyventojų buitinėms reikmėms naudojamų gamtinių dujų. O nauda – ne tik pagaminta elektra ar šiluminė energija, trąšos, bet ir švaresnė mūsų aplinka“, – pradėdamas apskritojo stalo diskusijas biodujų jėgainių tema sakė ministerijos Išteklių ir kokybės politikos departamento direktoriaus pavaduotojas J. Žukas.
Paramos biodujų jėgainėms kol kas neprašyta
Šiuo metu biodujų jėgainių statyba yra remiama iš ES lėšų. Žemės ūkio ministerija kuruoja paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programą (Programa). Pagal tris Programos priemones, remiamos ir savo reikmėms, ir pardavimui į tinklus biodujas gaminančių jėgainių statyba.
Jei biojėgainę planuojama statyti tik savo reikmėms, paramos prašoma pagal Programos priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ (paramos intensyvumas 40–60 proc., maksimali jos suma – 2,072 mln. Lt). Deja, iki šiol pagal šią priemonę sulaukta vos vienos paraiškos.
Absoliuti dauguma norinčiųjų investuoti į atsinaujinančią energetiką orientuojasi į paramą pagal Programos priemones „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“ ir „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (šiuo atveju paramos intensyvumas 65 proc., maksimali jos suma 2010 m. – iki 1,7 mln. Lt.). Pasinaudoję minėtomis paramos priemonėmis, pasistačiusieji biojėgaines privalėtų daugiau kaip 50 proc. pagamintos elektros ar šiluminės energijos parduoti į bendruosius tinklus. Paraiškos pagal pastarąsias dvi Programos paramos priemones sustabdytos, sulaukus netikėtai didelio pareiškėjų susidomėjimo (ypač vėjo jėgainių statyba). Prašančiųjų paramos biodujų jėgainėms statyti kol kas nėra.
„Paraiškų priėmimas pagal priemonę „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“ bus atnaujintas rudenį, paramos gavėjų sąrašą papildžius mažomis bei vidutinėmis įmonėmis. Toks pakeitimas sudarys sąlygas į alternatyvią veiklą – bioenergetiką įsitraukti ir stambesniems gyvulių augintojams“, – apskritojo stalo diskusijose komentuodamas susidomėjimą biojėgainių statyba ir joms skirta ES parama informavo ministerijos Kaimo plėtros departamento direktoriaus pavaduotojas M. Palionis.
Beje, labai mažas biodujų jėgaines statyti neapsimoka. Paskaičiuota, kad biodujų jėgainės įrangos instaliuotos elektrinės galios 1 KW (be statybos darbų) kaina mažėja, proporcingai didėjant jėgainės pajėgumui: iki 30 KW jėgainės pajėgumo 1 KW įrangos instaliavimas kainuoja 42,8 tūkst. Lt, o 451–537 KW pajėgumo jėgainės 1 KW instaliavimas – 9,7 tūkst. Lt.
Stambiems žemės ūkio ir kita veikla užsiimantiems verslininkams didesnės paramos statant galingesnes biojėgaines galima tikėtis iš Ūkio ministerijos kuruojamų, ES finansuojamų Sanglaudos skatinimo veiksmų programos pagal priemonę „Atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimas energijos gamybai“ (paramos intensyvumas 50 proc., maksimali jos suma projektui – 18 mln. Lt). Pagal šią priemonę paramą gavo Josvainių kiaulių kompleksas (Kėdainių r.), UAB „Kurana“ ir „Vilniaus degtinė“.
Šį rudenį Seime priėmus Atsinaujinančių energijos išteklių įstatymą, paramos biojėgainėms galima būtų tikėtis ir pagal Specialiąją programą, kuri padės įgyvendinti minėtąjį įstatymą.
Pigiausias energijos gavimo būdas
Bioenergetikos perspektyvas šalyje didžia dalimi nulems ne tik biojėgainių statybai skiriama parama, bet ir jų pajungimo į bendruosius elektros ir dujų tinklus mechanizmai bei elektros ar dujų supirkimo kaina. Šiuo metu Lietuvoje Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija yra patvirtinusi 30 сt/biokWh kainą. Tai bene mažiausias įkainis už bioenergiją, parduodamą į bendruosius tinklus ES: Vokietijoje jis siekia 72, Latvijoje 59, o Lenkijoje 38 ct/biokWh.
„Džiaugiuosi, kad ūkininkai pagaliau ėmė rimtai svarstyti biodujų gamybos galimybes. Tai pirmas mūsų pokalbis apie šio sektoriaus perspektyvą Lietuvoje. Jis turės ateitį tada, kai gamintojai ir bioenergijos supirkėjai sutars dėl priimtiniausios produkcijos kainos. Nepamirškime, kad mes visi esame elektros ir šilumos vartotojai. Tad pakilus superkamų bioenergetikos produktų kainai, neišvengiamai ji kils ir vartotojams. O tai sudarys paskatas formuotis neigiamai visuomenės nuomonei apie neva labai brangią bioenergetiką“, – pradėjus diskusijas apie biodujų supirkimo kainas sakė Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas J. Šimėnas.
„Ne už kalnų diena, kai iškastinio kuro kaina viršys bioenergetikos kaštus. Tam jau ruošiasi daugelis valstybių, tarp jų ir didžiosios naftos eksportuotojos. Biodujų gamyba – pigiausias energijos gavimo būdas. Pavyzdžiui, naujai statomos atominės elektrinės statybos sąnaudos 1 MW gaminti siekia 3 mln. eurų. Tokio galingumo biodujų jėgainės sąmata yra kelis kartus mažesnė – nesiekia milijono. Todėl teigti, kad biodujų gamyba yra brangiai atsieinanti technologija, nėra teisinga“, – įsitikinęs Lietuvos biodujų asociacijos prezidentas Virginijus Štiormer.
Diskusijose sutarta, kad pavienių biojėgainių gaminama energija turėtų būti superkama vidutine rinkos kaina, prie kurios, kaip ir kitose ES valstybėse, būtų nustatyta papildomo apmokėjimo sistema už išskirtines biodujų gamybos aplinkybes. Biodujų kainos apskaičiavimas bus patikslintas Seime, priėmus Atsinaujinančių energijos išteklių įstatymą.
Pasigedo energetikų ir bankų palaikymo
Apskritojo stalo diskusijose dalyvavo ir jau eksploatuojantys biodujų jėgaines, ir tam dar tik besiruošiantys žemės ūkio gamybininkai. UAB „Saerimner“ Lekėčių (Šakių r.) padalinio atstovas Ričardas Krikštolaitis teigė, kad nuo 2003 m. jų kiaulių komplekse sumontuota 0,6 MW biodujų jėgainė per dieną perdirba apie 90–100 kub. m mėšlo, į kurį dar įterpiamos ir gyvulinės kilmės atliekos. 70 proc. pagamintos elektros energijos kiaulių ūkis sunaudoja savo reikmėms, o apie trečdalį parduoda į bendruosius elektros tinklus po 30ct/kWh.
Lietuvos biodujų asociacijos atstovo teigimu, prie dabartinės elektros supirkimo kainos statant biodujų jėgaines su ES parama, jos atsipirktų po 5–6 m. Diskusijose dėl ilgai trunkančių aplinkosauginių leidimų, projektuojant biodujų jėgaines, daug priekaištų sulaukė Aplinkos ministerija, dėl praktiškai neįgyvendinamų biojėgainių prijungimo techninių sąlygų prie bendrųjų tinklų peikti Vakarų skirstomieji tinklai, dėl stringančios finansinės pagalbos įgyvendinant jėgainių statybinius projektus „linksniuoti“ bioenergetikos ateitimi netikintys bankai.
Sunkumų dėl bankų suteiktų kreditų garantijų šiuo metu patirtų ir susiruošusieji statyti pajėgesnes jėgaines kaimo vietovėse. Žemės ūkio paskolų garantijų fondas šiuo metu Vyriausybės nutarimu įpareigotas suteikti garantijas už ne didesnį nei 4 mln. Lt kreditą.
„Bioenergetika Lietuvoje bus perspektyvi, kai jos reikės ne tik ūkininkui, bet ir konstruktyvią poziciją šiuo klausimu užims Energetikos ministerija. Šiandien, deja, suinteresuotumą matome tik iš Žemės ūkio ministerijos. Prievolės vieniems ar kitiems ūkiams statyti biojėgaines negali būti“, – pamąstymais apie bioenergetiką diskusijas baigė Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos direktorius Jonas Sviderskis.
