Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, Lietuva pagal mokymosi visą gyvenimą lygį nuo ES vidurkio atsilieka daugiau nei dvigubai. Pernai mokymosi visą gyvenimą lygis mūsų šalyje siekė 4,5 proc., tuo metu ES vidurkis – 9,5 proc. Suaugusiųjų švietimo asociacijos prezidentas Arūnas Bėkšta abejoja, ar iki 2012 m. Lietuvai pavyks pasiekti planuotus 15 proc.
Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, Lietuva pagal mokymosi visą gyvenimą lygį nuo ES vidurkio atsilieka daugiau nei dvigubai. Pernai mokymosi visą gyvenimą lygis mūsų šalyje siekė 4,5 proc., tuo metu ES vidurkis – 9,5 proc. Suaugusiųjų švietimo asociacijos prezidentas Arūnas Bėkšta abejoja, ar iki 2012 m. Lietuvai pavyks pasiekti planuotus 15 proc.
A. Bėkštos manymu, iki 2012 metų Lietuvai galbūt yra realu pasiekti 6 proc. mokymosi visą gyvenimą lygį.
Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos prezidentas pastebi, jog mokymosi visą gyvenimą lygiui Lietuvoje didžiausios įtakos padarė du veiksniai.
„Augimas nuo 2003 m. iki 2007 m. yra susijęs su stojimu į Europos Sąjungą ir struktūrinių fondų atsiradimu. 2004 m. buvo stojimas į Europos Sąjungą – mes pradėjome įsisavinti Europos struktūrinius fondus ir ypatingai socialinio fondo įtaka buvo labai didelė.
Jeigu žiūrėtume į tą periodą, tai atrodo, kad daugiau mes nieko neveikėm, tiktai visi dalyvavom įvairiuose mokymuose, seminaruose. Visi puolėme mokytis. Tiek įstaigos turėjo galimybę, tiek įvairios kompanijos, privačios organizacijos. Po to prasidėjo ekonomikos augimas, buvo daugiau laisvų pinigų, kuriuos tiek valstybinės įstaigos, tiek privačios organizacijos dėjo į savo darbuotojų mokymus, kvalifikacijos tobulinimą.
Dabartinis mokymosi visą gyvenimą lygio smukimas Lietuvoje – dėl ekonominėms krizės. Praktiškai visoms valstybinėms įstaigoms buvo nupjautos lėšos, kurios turėjo būti skirtos mokymams. Žmonių kišenės tuštėja, todėl dabar labai atidžiai renkamasi, kur dėti pinigus – ar pavalgyti ir už šilumą susimokėti, ar eiti kur nors ko nors mokytis“, – dėstė pašnekovas.
Vienas iš Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 m. nuostatų įgyvendinimo programos stebėsenos rodiklių yra mokymosi visą gyvenimą lygis – t. y. 25–64 m. žmonių, kurie mokėsi per paskutines keturias savaites, dalis (proc.). Siekiama, kad 2012 m. šio rodiklio reikšmė būtų lygi 15 proc.
Lietuvos gyventojų mokymosi visą gyvenimą lygis, anot Švietimo ir mokslo ministerijos metinio pranešimo, pastaruoju metu mažėja. 2003 m. besimokančiųjų dalis sudarė 4,5 proc., 2007 m. ji gerokai padidėjo ir sudarė 8,5 proc., tačiau 2009 m. sudarė vėl tik 4,5 proc.
Moterų Lietuvoje mokosi daugiau nei vyrų, miesto gyventojų – daugiau nei kaimo.
„Pagal mokymosi visą gyvenimą rodiklį Lietuva atsilieka nuo ES vidurkio (9,5 proc.). Tai vienas iš veiksnių, galinčių turėti įtakos socialinei atskirčiai, sparčiai kintančioms ekonominėms ir visuomenės raidos sąlygoms“, – teigiama metiniame Švietimo ir mokslo ministerijos pranešime.
Pagrindinis besimokančių motyvas – išlikti darbo rinkoje
Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos valdybos pirmininkas A. Bėkšta pažymi, kad lietuviai, pabaigę aukštąjį mokslą, dažniausiai toliau linkę mokytis dėl profesinės karjeros – vykdomų funkcijų, pareigų.
Kur kas mažiau žmonių Lietuvoje linkę mokslus tęsti vien dėl savo akiračio plėtimo, malonumo, kokybiškesnio laisvalaikio leidimo.
Pasak A. Bėkštos, tendencija mokslus tęsti dėl darbo gyva ir daugelyje kitų šalių: „Pirmas dalykas, dėl ko visi eina mokytis, kad ir kur būtų, – mokymai susiję su profesija ir kvalifikacijos tobulinimu profesinėje srityje“.
Kaip pastebi pašnekovas, Lietuvoje kvalifikaciją labiau linkę kelti moterys, tačiau, anot jo, tai gali būti susiję su tuo, kad „apskritai moterų yra daugiau“.
Didžiausia kliūtimi siekiant įgyti žinių įvardijamas lėšų ir laiko trūkumas.
„Lietuvos darbdavių požiūris į mokymąsi dar labai iškreiptas. Žinoma, jie siunčia darbuotojus į apmokymus, kad šie mokėtų vykdyti kažkokias operacijas, bet jeigu žmogus šiaip nori kelti kvalifikaciją, sąlygų jam sudaro mažai“, – tvirtina A. Bėkšta.
Lietuvos suaugusių švietimo asociacijos valdybos pirmininkas pažymi, jog pagrindinė priežastis, kodėl Lietuvoje prastai vystoma mokymosi visą gyvenimą sistema yra ne lėšų, bet visų pirmiausia jos svarbos suvokimo stygius. Jo teigimu, Lietuvos žiniasklaidoje nėra jokių edukacinių programų.
„Jeigu įsijungtumėte, pavyzdžiui, Italijos televiziją, įsitikintumėte, jog edukacinės, mokomosios programos – pradedant fizika ir baigiant užsienio kalbų mokymu – transliuojamos 24 valandas per parą“, – pasakojo pašnekovas.
Vyrai darbą vis dar gauna lengviau nei moterys
Psichologė, socialinių mokslų daktarė, Žmogaus studijų centro Mokymų padalinio vadovė Edita Dereškevičiūtė pastebi, kad viena iš priežasčių, kodėl moterys, o ne vyrai dažniau mokosi visą gyvenimą, yra ta, jog šiems iki šiol lengviau įsidarbinti.
„Vyrai iki šiol, ypač Rytų Europos šalyse, lengviau įsitvirtina, lengviau gauna darbą baigę studijas. Jie lengviau užima vadovų postus ir gauna didesnį atlyginimą. Jiems nereikia taip stengtis. Tuo metu moterų vadovaujančiuose postuose mes turime gerokai mažiau.
Kita priežastis, sakyčiau, susijusi su moterų ir vyrų smegenų sandaros skirtumais, fiziologiniais skirtumais. Vyrų smegenų struktūra jiems leidžia iš tikrųjų geriau išmokti, lengviau sisteminti informaciją, jie turi greitesnę reakciją, lengviau sprendžia erdvines užduotis.
Tuo metu moterų smegenų struktūra yra tokia, kuri užtikrina gerą bendradarbiavimą tarp kairiojo ir dešiniojo smegenų pusrutulio. Tai reiškia, kad moterys lengviau užmezga santykius su kitais žmonėmis, lengviau gali dirbti kelis darbus vienu metu – papildomai mokydamosi jos ne tik pasiekia mokymosi tikslų, bet ir bendravimo tikslų“, – kalbėjo pašnekovė.
Pasikeitus kartoms kis ir statistika
Tačiau E. Dereškevičiūtė sako pastebinti, kad su išeinančia senąją karta keičiasi ir mokymosi tendencijos.
„Šiuo metu alkį naujoms žinioms labai stipriai skatina didėjantis bedarbystės procentas. Nors dabar atsiliekame (turima omenyje Lietuvos mokymosi visą gyvenimą lygis lyginant su kitų šalių – lrt.lt), bet ganėtinai stipriai vejamės – čia ir tradicijų reikalas.
Senoji karta, kuri dabar išeina į pensiją, buvo įpratusi baigti institutą, universitetą ar mokyklą ir su tuo žinių bagažu dirbti visą gyvenimą. Jaunoji karta mato, jog be papildomo mokymosi ji praktiškai negali konkuruoti darbo rinkoje. Tendencijos tikrai turėtų gerėti“, – mano Žmogaus studijų centro Mokymų padalinio vadovė.
Skirtingai nei Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos valdybos pirmininkas A. Bėkšta, psichologė E. Dereškevičiūtė pastebi, jog Lietuvoje žmonės labai noriai domisi ir mokosi dalykų, kurie skirti jų asmeniniam tobulėjimui, tačiau nėra tiesiogiai susiję su darbu.
Anot jos, tą įrodo ir norinčių mokytis piešti kiniškai ant ryžių popieriaus, ir susidomėjusių keramika ar neformaliomis psichologijos studijomis skaičiai.
Lietuvos gyventojų motyvacija mokytis „nebloga“
„Socialinių investicijų valdymo centro“ ekspertas Tomas Tomilinas sako, kad Lietuvos gyventojų motyvaciją mokytis vertina visai neblogai, tačiau Lietuvos darbdavių sąmonėje dominuoja trumpalaikis pelno siekimas ir maksimalus žmogaus išnaudojimas.
„Per ilgesnį laikotarpį darbuotojas gali atnešti daug daugiau naudos, jeigu įgis naują išsilavinimą.
Nors Lietuvoje darbdaviai labai skirtingi, tačiau didesnioji dalis neturi to palankumo mokymuisi, neskatina ir nepadeda žmogui, ypač didelėse įmonėse. Labai sunku su grafikais, su galimybėmis išeiti iš darbo, kai reikia mokytis.
Iš tikrųjų tai vis dar yra problema – žmogus vis dėlto dar nevertinamas taip, kaip jis ir jo pastangos turėtų būti vertinamos“, – įsitikinęs pašnekovas.
T. Tomilinas taip pat pastebi, jog dalis žmonių Lietuvoje „tiesiog nežino, kaip jie gali mokytis“.
„Pagrindinė problema yra žmogaus motyvacija, nes suaugęs žmogus gali mokytis savarankiškai ir nenaudodamas kažkokių didelių lėšų, bet vis tiek tą žmogų reikia surasti, paskatinti, parodyti, kaip daryti ir tam reikalingi projektai, pastangos.
Lietuvoje nepakankamai skiriama dėmesio šiai problemai. Aš sakyčiau, kad iš tikrųjų problema yra visuotinė – mes turime suaugusių švietimo įstatymą, kuris yra labai deklaratyvus, realaus masto nepasiekęs.
Mokymasis visą gyvenimą – tai dalyvavimas tam tikroje pilietinėje veikloje, kurioje vyksta mokymai. Jeigu žmogus yra kažkokio klubo ar organizacijos narys, tai jis paprastai gauna iš tos organizacijos nemokamus mokymus, seminarus. Tačiau mes žinome, kad dauguma nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje turi labai silpną narystę – narių nedaug, su jais faktiškai nedirbama“, – dėstė „Socialinių investicijų valdymo centro“ ekspertas.
Reikia didinti pilietinį išprusimą
Anot T. Tomilino, Lietuvos gyventojai yra dažniausiai mokomi įvairių profesinių dalykų, tačiau jiems trūksta socialinio, pilietinio išprusimo.
„Darbo birža iš tikrųjų turi labai daug programų ir tas persikvalifikavimas vyksta – tam dalykui išleidžiami milijonai, tačiau žmonės gauna labai specifines jų profesijai reikalingas žinias, o jiems trūksta bendro socialinio išprusimo, jie nežino, kaip sujungti savo žinias su elementariais socialiniais įgūdžiais, kaip bendrauti su darbdaviais, kaip vystyti projektus, kaip kurti verslą.
Lietuvos žmonėms reikalingos pilietinio išprusimo žinios, kurių praktiškai nėra. Taip pat lietuviams labai aktualios įvairios nesudėtingos psichologijos žinios, reikalingos normaliam bendravimui šeimoje palaikyti, santykiams su vaikais vystyti.
Taip pat ir darbo aplinkos, ir darbo sąlygų gerinimo žinių trūksta. Žmonės net su aukštaisiais išsilavinimais neįsivaizduoja, kokias jie turi teises darbo vietoje. Kai kurie nė karto gyvenime nėra skaitę Darbo kodekso“, – pasakojo T. Tomilinas.
„Socialinių investicijų valdymo centro“ ekspertas mano, kad mokytis žmogui lengviau ne savarankiškai, bet kolektyviškai.
„Neįmanoma mokytis prisipirkus daug knygų arba iš interneto individualiai. Tai yra utopija. Retas žmogus gali mokytis savarankiškai, nes tam reikia turėti labai didelę motyvaciją.
Daugiausiai pasaulyje yra paplitusios tokios praktinės švietimo grupės, kur mokomasi kolektyviškai, nes kolektyvas skatina atsakomybę ir tam tikrą pažangą“, – pažymėjo T. Tomilinas.
