Naujai išleistoje knygoje teigiama, kad laikas, praleidžiamas internete, keičia mūsų smegenų struktūrą ir kenkia mūsų sugebėjimui mąstyti bei mokytis. Džonas Haris, „Guardian“ apžvalgininkas aptaria naująją knygą ir interneto poveikį mums.
Naujai išleistoje knygoje teigiama, kad laikas, praleidžiamas internete, keičia mūsų smegenų struktūrą ir kenkia mūsų sugebėjimui mąstyti bei mokytis.
Džonas Haris, „Guardian“ apžvalgininkas aptaria naująją knygą ir interneto poveikį mums.
Šiuolaikinės technologijos jau niekieno nebestebina, tačiau prisiminus dar visai neseną praeitį, kai jų nebuvo, apima keistas jausmas, kai gali nusiųsti elektroninį laišką mokslininkui Kalifornijoje, o už valandos dar ir su juo pasikalbėti.
Yra ir kita pusė. Rašymui naudojamas įrankis gali atlikti ir kitas funkcijas, ne tik teksto rinkimo ar skaitmeninės pašto dėžutės, tai gali būti ir radijas, televizija, naujienų informacijos šaltinis ar parduotuvė. Berašydamas šį straipsnį aš tuo pačiu metu dar pasižiūrėjau keletą vaizdo klipų „YouTube“ svetainėje, „Amazon.com“ nupirkau mokslams skirtą DVD diską savo sūnui bei vis nepamiršdavau pasitikrinti savo elektroninio pašto dėžutės, kuri, arba buvo tuščia, arba gavau laiškų, kurie tikrai galėjo palaukti.
Žinoma, aš toks ne vienas. Žiniasklaidos stebėjimo įmonė „Ofcom" ką tik paskelbė ataskaitą, kurioje skelbia, kad per dieną britai praleidžia vidutiniškai septynias valandas, žiūrėdami televizorių, naršydami internete, siųsdami žinutes ir skaitydami laikraščius. Tarp 16–24 m. jaunuolių televizija buvo mažiau populiari, daugiausiai laiko jie skyrė mobiliesiems telefonams ir kompiuteriams, du trečdalius viso laiko jie praleisdavo naudodami dvi technologijas vienu metu. Atrodo, kad juo jaunesnis esi, tuo daugiau laiko praleidi besinaudodamas daugiau nei viena komunikacijos priemone tuo pat metu. Aš, palyginus su jais, esu nebe toks jaunas keturiasdešimtmetis, bet mano įpročiai labai panašūs.
Kartais ima atrodyti, kad šis technologinis aktyvumas prisideda prie nuolatinės nerimo būsenos - panašią įtampą sukelia daugelis pripratimų. Be to, neseniai perskaičiau naują ir smarkiai aptarinėjamą knygą apie skaitmeninės žiniasklaidos poveikį mūsų sąmonei, o tai mane verčia dar labiau nerimauti. Pagrindinis jos teiginys gan paprastas – šiuolaikinio pasaulio informacijos srautas ne tik žudo mūsų sugebėjimą atsiminti ir apmąstyti bei kantrybę, bet mūsų internetiniai įpročiai keičia pačią mūsų smegenų struktūrą.
Amerikiečių rašytojo Nikolo Caro knyga „Seklumos“, kuri ką tik buvo išleista JAV ir greit pasirodys Jungtinėje Karalystėje, jau dabar paskatino smarkius debatus. Prieš porą metų autorius jau buvo parašęs straipsnį pavadinimu „Ar „Google“ mus verčia kvailiais?“, ši knyga – straipsnio tęsinys. Šioje knygoje autorius atsigręžia į tokius žmonijos išradimus kaip žemėlapis, laikrodis ir spausdinimo mašinėlė ir aiškina, kiek jie pakeitė mūsų mąstymą. Taip pat jis įrodinėja, kad internetas ir jame esantis informacijos kiekis paskatino paviršutinišką skaitymą ir mokymąsi bei skubų ir išsiblaškiusį mąstymą. Ypač, kai palygini su knygos amžiumi, kada išsilavinę žmonės buvo skatinami apmąstyti ir įsivaizduoti. Dar svarbesnis jo argumentas – apie smegenų plastiškumą. Itin mažai tyrimų buvo padaryta šioje srityje, tačiau knygos autorius remiasi 2008 m. Kalifornijos Universitete, Los Andžele, atlikta studija, kurios metu 12 patyrusių interneto vartotojų ir 12 naujokų naudojosi „Google“ paieškos sistema, o jų smegenų veikla buvo tuo metu stebima.
Tyrimo rezultatai parodė pagrindinį skirtumą tarp dviejų grupių – už trumpalaikių sprendimų priėmimą ir trumpalaikę atmintį atsakinga smegenų dalis buvo itin aktyvi pas veteranus, o naujokų beveik nerodė jokio aktyvumo. Po šešių dienų tyrimas buvo pakartotas, tik dabar iki tyrimo naujokams buvo pasakyta per dieną internete praleisti po valandą. Atlikus eksperimentą paaiškėjo, kad abiejų grupių rezultatai tapo vienodi.
Tyrimo vadovas daktaras Garis Smalas teigia, kad interneto pasaulis taip apkrauna mūsų smegenų dalis, kurios atsakingos už trumpalaikę atmintį, kad ilgalaikis mąstymas tampa vis labiau neįmanomas: „Nukenčia mūsų sugebėjimas mokytis, o mūsų suvokimas tampa paviršutiniškas.“
Šis daktaras puikiai žino, ką besaikis laiko leidimas internete gali padaryti mūsų mąstymo procesui. Tarp jaunų žmonių, dar vadinamų vietiniais interneto gyventojais, jis pastebėjo suprastėjusius socialinius ir santykių užmezgimo įgūdžius, nesugebėjimą išlaikyti akių kontakto ar pastebėti ne verbalinius signalus pokalbio metu. Kai tik gali, jis stengiasi juos „perkvalifikuoti“: „Nuėjęs į universitetus ir kalbėdamasis su studentais, pasitelkiu „akis į akį“ vykstančius pratimus. Studentas pasisuka į šalia esantį, geriausia, nepažįstamą asmenį ir stengiasi kalbėti išlaikydamas akių kontaktą. Tai itin veiksmingas pratimas. Viena studentų pora net pradėjo susitikinėti po šio pratimo.“
Jis taip pat bijo, kad žinučių siuntinėjimas kenkia žmonių kūrybiškumui: „Užuot patys ieškoję originalių sprendimų, mes kiekviena savo idėja iškart pasidalijame su draugais.“ Be to, kelių užduočių atlikimas vienu metu, nuo interneto vartotojų neatsiejamas įprotis, lemia didesnį greitį, bet ir kartu didesnį klaidų skaičių. Pastaruoju metu jis dirba su didelėmis JAV korporacijomis, tokiomis kaip „Boeing“, stengdamasis sumažinti persisotinimo internetu poveikius jauniems kompanijų darbuotojams bei iš naujo juos supažindinti su „realiuoju“ pasauliu.
Paklaustas, kaip aš pats galiu sustabdyti neigiamą interneto poveikį savo smegenims, jis kalba optimistiškiau nei knygos autorius Karas: „Smegenys gali „pasitaisyti“, jei mes patys suprantame problemą. Tačiau mes patys turime priimti sprendimą dėl to, ką galime padaryti. Pabandykite rasti balansą tarp laiko, praleidžiamo internete, ir kitų užsiėmimų, nes prarandame savo įprastą paros ritmą.“
O kaip jums mintis šiek tiek aprimti tuo metu, kai naršote internete? Štai aš esu pakankamai ramus, kai nesėdžiu prie kompiuterio, bet vos tik atsisėdu prie darbo stalo, imu karštligiškai naršyti internete, žiūrėti vaizdo įrašus ar nuolat tikrinti elektroninį paštą, tai aišku atsiliepia ir mano galvoje.
Garis Smalas sako, kad nėra lengva kontroliuoti save, internetas mus įtraukia, o mūsų smegenys prie to pripranta. Mes turime tai suprasti ir nesileisti kontroliuojami.
Kitas vaikščiojantis knygos „Seklumos“ herojus yra Skotas Karpas, žinomo amerikietiško skaitmeninės žiniasklaidos tinklaraščio „Publish2“ autorius, kurio skaitymo įgūdžių pakitimai gali būti laikomi interneto efektų žmonių smegenims įrodymu.
Nepaisant to, kad jis universitete studijavo anglų ir ispanų kalbas, Skotas Karpas, anot knygos autoriaus, metė knygų skaitymą apskritai, greičiausiai tai jo darbinio gyvenimo internete poveikis. Štai viena iš tinklaraščio „Publish2“ autoriaus citatų: „Universitete aš itin aktyviai skaitydavau knygas. Kas nutiko? O kas, jei dabar skaitau tik internete ne todėl, kad pasikeitė mano skaitymo įpročiai, bet todėl, kad pasikeitė mano mąstymas?“
Paaiškėja, kad priešingai nei teigia knygos autorius, tinklaraštininkas vis dar skaito grožinę literatūrą, be to, mano, kad jo ilgalaikė atmintis puiki kaip visada. Visgi jis paliudija, kad pasikeitė jo informacijos vartojimo būdas.
Jis nėra nustebintas minties, kad aktyvus interneto vartojimas keičia jo smegenis: „Mūsų smegenis keičia viskas. Viskas. Mūsų smegenys keičiasi nuolatos ir prisitaiko prie kiekvienos naujos patirties. Taip mes praleidžiame mažiau laiko susikaupdami ties vienu informacijos šaltiniu, bet sunku pasakyti, kaip tai paveikė sprendimų vertę.“
Daug geresnį „priešnuodį“ knygos autoriaus teiginiams pateikia Andriu Bernas, Londono Universiteto Švietimo instituto profesorius, kuris ilgą laiką specializuojasi tirdamas naujųjų informacijos šaltinių poveikį vaikų ir jaunimo smegenims. Jis teigia, kad interneto sugretinimas su nesugebėjimu susikaupti ir paviršutiniškumu yra esminė klaida, kuri, galbūt, susijusi su knygos autoriaus Karo amžiumi (jam 50 m.): „Jis apriboja savo teiginius tokiais veiksmais, į kuriuos paprastai įsitraukia vidutinio amžiaus vyrai, įnikę į internetą. Ar jo knygoje kalbama apie internetinius vaidmenų žaidimus?“ Ne, nelabai, informuoju jį. Pasižiūrėjus į tyrimus, atliktus su vaikais, kurie žaidžia internetinius žaidimus ar tiriant virtualius pasaulius, tokius kaip „Second Life“, paaiškėja, kad norint sėkmingai juos žaisti, reikia skirti itin daug dėmesio savo komandos narių veiksmams, žaidimo mechanikai: „Tad galima parašyti visą darbą ne tik apie „Seklumas“, bet ir „Gilumas“.
O kaip su žmogaus smegenų pakitimais? Mokslininkas sako, kad laikini pakitimai vyksta visada, kai ko nors mokaisi. Be to, įspūdžio jam nedaro ir knygos autoriaus teiginiai apie didėjantį interneto amžiaus žmonių kvailumą, kai kalbama apie knygas: „O, kas jei skaitoma knyga yra Hitlerio „Mano Kova“, ar Barbaros Kartland meilės romanas? Ar nėra geriau, jei vietoj to sužaisiu gerai sukurtą internetinį žaidimą, ar perskaitysiu Aristotelio veikalus internete? Nematau priežasčių, kodėl būtent knygos skatina vertingas mintis, nebent tai yra vertingos knygos. Tas pats taikoma ir internetui.“
Visi šie teiginiai skamba paguodžiančiai ir įtikinamai, iki tol, kol vėl imi skaityti „Seklumas“ ir vieną ypatingai išblaivinantį sakinį 222 puslapyje (priešingai nei spėjo Karas, aš nesunkiai perskaitau visą knygą). Šiame sakinyje jis rašo, kad mes „Į savo sielas įsileidžiame tam tikrą pasiutimą.“ Šie žodžiai paveikia taip, kad net „YouTube“ svetainėje praleistos 20 minučių žiūrint vaizdo klipus ir spontaniškas pirkinys „Amazon.com“ neleidžia jų pamiršti.
