Neseniai šalies žiniasklaidoje nuskambėjo įvykis, kai vienos įmonės administratorę teismas pripažino pagrįstai atleista iš darbo už tai, kad pastaroji atskleidė komercinę paslaptį ir asmeniniais tikslais naudojo informaciją iš Registrų centro duomenų bazės. Darbdavys apie minėtus pažeidimus sužinojo, patikrinęs darbuotojos kompiuterį bei asmeninius jos pokalbius programoje „Skype“. Šis atvejis skatina dar kartą susimąstyti, kokią teisę turi įmonės vadovybė kontroliuoti, kuo jos kolektyvo nariai užsiima darbo metu, bei kokias priemones tam gali pasitelkti.
Šeši iš dešimties – švaisto laiką
Tikėtis, kad įmonės darbuotojai darbui sąžiningai skiria šimtą procentų jo laiko tėra naivi darbdavio svajonė. Štai JAV interneto kompanijos salary.com atlikta apklausa parodė, kad maždaug šeši iš dešimties šios šalies dirbančiųjų prisipažįsta darbe nuolat švaistantys laiką. Darbo metu pašalinėms veikloms tipinis amerikietis skiria daugiau nei dvi valandas, tai reiškia, kad darbui telieka trys ketvirtadaliai viso jo laiko.
Dauguma apklaustų JAV gyventojų darbo metu naudojasi internetu asmeniniais tikslais. Pasak duomenų perdavimo ir IT kompanijos „Baltnetos komunikacijos“ generalinio direktoriaus Mindaugo Pranskevičiaus, konkrečios statistikos apie darbo metu su juo nesusijusiems reikalams skiriamą laiką Lietuvos įmonėse ir organizacijose nėra, tačiau ji turėtų būti panaši.
Kontroliuoja mažuma įmonių
Išskiriamos dvi pagrindinės darbuotojų kontrolės formos. Pirmoji iš jų – komandos narių veiklos stebėjimas, antroji – galimų jų veiksmų ribojimas. Šiems tikslams įgyvendinti pasitelkiami ir technologiniai įrankiai, kuriais fiksuojama, kokią informaciją darbuotojas gauna ir siunčia elektroniniu paštu, išrašinėjami jo telefoniniai pokalbiai ir kt. Beje, prieš vykdant šiuos stebėjimo veiksmus, būtina apie tai informuoti įmonės personalą. Jei užtenka tik apriboti galimybes švaistyti laiką, tiesiog blokuojama prieiga prie pasirinktų interneto svetainių.
Anot M. Pranskevičiaus, Lietuvoje įvairiais technologiniais įrankiais darbuotojus kontroliuoja maždaug dešimtadalis įmonių ir organizacijų. Didžioji jų dalis – apie 80 proc. – pasitelkia tik nepageidaujamų, pramoginių interneto svetainių blokavimą. Dažniausiai darbuotojams nėra leidžiama prisijungti prie socialinių tinklų portalų, tokių kaip facebook.com, one.lt, draugas.lt ir kt. Antroje vietoje lieka pramogos youtube.com, darbdaviai nepamiršta ir skelbimų puslapių, ribojama ir prieiga prie naujienų portalų.
„Taip pat galima leisti darbo vietoje naudotis tik tam tikromis svetainėmis, kurios reikalingos tiesioginėms funkcijoms atlikti, o prie likusių tinklapių prisijungti draudžiama. Be viso kito tai ir pati pigiausia priemonė, siekiant, kad darbuotojai kuo mažiau laiko praleistų naršydami internete dėl su darbu nesusijusių reikalų“, – teigia M. Pranskevičius.
Iš darbuotojus kontroliuojančių šalies organizacijų maždaug 18 proc. stebi, kokiose interneto svetainėse jie lankosi. Kiek mažesnė tokių įmonių dalis taip pat tiria darbuotojų elektroninio pašto susirašinėjimų turinį. Savo komandos telefoninius pokalbius įrašinėja apie 2 proc. įmonių ir organizacijų, tačiau dažniausiai tai – būtina jų darbo dalis, siekiant užtikrinti kokybę specializuotuose klientų aptarnavimo centruose ar konstruktyviai išspręsti su klientais galinčius kilti ginčus.
„Dažniausiai, pasitelkiant technologines priemones, darbuotojų veikla stebima įmonėse, kuriuose informacija vartotojams teikiama ne tik tiesiogiai, bet ir telefonu ar el. paštu. Tai – bankai, telekomunikacijų bendrovės ir kt.“, – pasakojo IT kompanijos „Baltnetos komunikacijos“ generalinis direktorius.
Dvi medalio pusės
Personalo paieškos įmonės „Grafton recruitment“ vadovė Diana Mečanecaitė teigia, kad visų pirma reikia teisingai suprasti pagrindinį darbuotojų kontrolės tikslą. „Darbuotojai turi būti kontroliuojami ne tam, kad vadovas žinotų, kada ir kiek laiko jie skiria asmeniniams, o ne darbo reikalams, o tam kad įmonės ar organizacijos veikla atitiktų aukštus kokybės standartus. Kai šis principas paaiškinamas ir kolektyvo nariams, jie lengviau bei natūraliau priima tam tikras kontrolės formas“, – sakė D. Mečanecaitė.
Pasak personalo paieškos specialistės, nėra vienos universalios taisyklės, kaip ir ar griežtai kontroliuoti darbuotojus. „Kiekvieną kartą reikia įvertinti konkrečią įmonę ar organizaciją, atsižvelgti į jos aplinką. Daug kas priklauso ir nuo kiekvieno žmogaus atskirai – vienas yra pareigingas – net ir suteikus visišką laisvę, puikiai atliks užduotis, kitą reikia labiau kontroliuoti ir prižiūrėti. Įmonės pasirinkta politika galioja visiems darbuotojams, todėl idealus variantas būna tuomet, kai žmogus organizacijai tinka ne tik kaip specialistas, bet ir kaip asmenybė su savo vertybėmis“, – teigė personalo paieškos įmonės vadovė.
M. Pranskevičius taip pat pritaria, kad tikrinimas, ką įmonės kolektyvas veikia darbo metu, turi dvi medalio puses. Viena vertus, tai padeda vadovams žinoti, ką daro kiekvienas jų komandos narys ir tinkamai valdyti darbų paskirstymą, kita vertus – sukelia darbuotojams papildomą įtampą ir produktyvumo tikrai nedidina.
Paklaustas apie darbuotojų kontrolę jo paties vadovaujamoje įmonėje, M. Pranskevičius teigia, kad griežtų metodų netaiko. „Laikomės nuostatos, kad jeigu darbai atlikti gerai ir laiku, nesvarbu, kiek tarpinių stotelių įvyko procese. Svarbiausia, kad darbuotojai tiksliai žinotų, ko iš jų yra reikalaujama, kokie tikslai jiems yra nustatyti“, – teigia įmonės „Baltnetos komunikacijos“ generalinis direktorius.
Deja, bet ne kiekvienoje bendrovėje galima pritaikyti tokį modelį. Dar 16-ame amžiuje italų filosofas Nikolas Makiavelis savo veikale „Valdovas“ iškėlė klausimą – „Koks valdovas yra geresnis – tas, kurį myli, ar tas, kurio bijo?“. Atsakymo į jį neretai ieško ir šiuolaikiniai įmonių vadovai, o vieningos išvados rasti, ko gero, nepavyks. Taigi, jei matote, kad pasitikėjimas darbuotojais nebegali būti besąlygišku, įveskite bent jau keletą iš minėtų kontrolės formų, tuo labiau, kad technologinės priemonės tai leidžia atlikti paprastai ir greitai.