Jaunieji mokslininkai: didėjant finansavimui mokslo kokybė prastėja

Nors mokslinių tyrimų finansavimas per šalies nepriklausomybės dvidešimtmetį išaugo dvigubai, padidėjo mokslininkų skaičius bei pretenduojančiųjų jais tapti, mokslo kokybė tik prastėja. Tiesa, Lietuvos mokslininkai produktyvumu nenusileidžia užsieniečiams, tačiau tiek gerų mokslinių straipsnių, tiek gerų disertacijų mažėja, o ką jau kalbėti apie pasaulinio masto asmenybes. Taip pamažu mokslo pozicijas Lietuvoje užima pseudomokslas.

Vilma Petrikaitė © DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Tokį mūsų šalies pjūvį pateikė patys jaunieji Lietuvos mokslininkai. Anot Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkės dr. Vilmos Petrikaitės, nors mokslininkų skaičius didėja, aukšto lygio mokslo daktarų nedaugėja, nes mažėja mokslinių vadovų, kurie galėtų paruošti gerus mokslininkus.

„Nors dėstytojų padaugėjo, dauguma jų dirba ne pagrindinėse pareigose, suprastėjo ir studijų kokybė, ir doktorantų paruošimas. Mes tai gerai pastebime – pavyzdžiui, mūsų rengiamiems konkursams siūloma vis daugiau disertacijų, tačiau jų kokybė prastėja. Taip pat teigiama, kad išaugo lietuvių mokslinės produkcijos skaičius, tačiau greičiausiai taip yra todėl, kad mokslininkai sugeba prisitaikyti prie dabartinių reikalavimų – jie tiesiog spausdina daugiau žemesnės kokybės straipsnių arba prisirašo prie autorių kolektyvų“, – teigė jaunoji mokslininkė.

V. Petrikaitė taip pat pastebi, kad užsienio šalyse pinigai koncentruojami tose srityse, kurios turi didžiausią potencialą, o pas mus dalinami keistai, be to, visi pinigai skiriami sienoms ir aparatūrai, o ne mokslininkų idėjoms. Tad nieko keista, kad į mokslo slėnius nepritraukiami aukšto lygio mokslininkai.

Ainė Ramonaitė © DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

VU Tarptautinių ir politinių mokslų instituto docentės dr. Ainės Ramonaitės teigimu, Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę daugelį socialinių mokslų Lietuvoje teko kurti nuo nulio ir mums praktiškai pavyko pasivyti Vakarus. Tačiau susiformavo keistas paradoksas. Išsiauginome naują socialinių mokslų kartą, kuri seka vakarietiškomis tradicijomis, tačiau išskirtinių asmenybių ir mokyklų, kurios būtų gerai žinomos pasaulio mokslo bendruomenėje, nėra. Kitaip tariant, pasaulyje Lietuva neturi savo mokslo veido.

„Bėda ta, kad neturime vietinės profesūros bei nesugebame pritraukti profesūros iš Vakarų ir net saviškių, kurie baigė mokslus Vakaruose“, – įsitikinusi A. Ramonaitė.

Anot jos, socialiniai mokslai žmonių sąmonėje turėtų formuoti socialinės atminties, patriotizmo ir kitas su tautiškumu susijusias vertybes, tačiau tyrimai rodo, kad kažkas su jais netvarkoje. „Pastebime, kad daugelis dalykų, pradedant demokratijos, baigiant netgi Lietuvos sąvokomis, žmonėms yra tušti. Žmonės neturi asociacijų, jie kaip iš Mėnulio nukritę. Todėl jie išvažiuoja be pojūčio, kad yra skolingi savo šaliai. Taigi gal iš tiesų kažkas negerai su mūsų švietimo sistema“, – svarstė mokslininkė.

Švedijoje dirbusi Vilniaus universiteto lektorė Vilmantė Pakalniškienė įsitikinusi, kad Lietuvoje jauni mokslininkai paverčiami dėstytojais, kuriems nebelieka laiko užsiimti moksline veikla.

Vilmantė Pakalniškienė © DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Dar viena silpnoji Lietuvos vieta – finansuojami tik vieno mokslo plotmėje vykstantys projektai. „Šiuo metu visame pasaulyje dėmesys skiriamas tarpdisciplininiams tyrimams, kurie derina, regis, nesuderinamus dalykus. Pavyzdžiui, psichologai dirba su klimato kaitos specialistais. Be to, jauni specialistai bent jau Švedijoje pirmus metus ypatingai gerai finansuojami, kad neišeitų į verslą ar neišvažiuotų. Deja, Lietuvos sąlygos mokslininkų netenkina. Trūksta gerų mokslinių vadovų ir naujų idėjų. Jei norime patekti į tarptautinę rinką, negalime atsilikti idėjų srityje“, – teigė V. Pakalniškienė.

Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos eksperto dr. Tomo Žalandausko teigimu, Lietuvoje vis dar bijoma išsišokti. Visose finansavimo programose dominuoja biudžetiniai apribojimai – „ne daugiau“. Jei aukšto lygio profesoriui būtų pasiūlytas didžiulis, apie 20 tūkst. litų atlyginimas, tai būtų skandalas, nes manoma, kad visi turi uždirbti mažai, bet po lygiai. „Jei norime pritraukti gerus žmones, turime atsisakyti šių apribojimų“, – įsitikinęs ekspertas.

Šiuo metu daugiau nei 50 proc. Lietuvos mokslininkų yra vyresni nei 50 metų amžiaus. Nors pagal tai, kiek nuo bendrojo vidaus produkto skiriama pinigų mokslinimas tyrimams, mes atrodome, eksperto teigimu, visai pusėtinai. Tačiau absoliučiais skaičiais sunkiai galime lygintis su išsivysčiusiomis šalimis, su kuriomis mums tenka konkuruoti.