Neskaitote instrukcijų, visko, kas sutartyse parašyta sunkiai įžiūrimu šriftu, ir nekreipiate dėmesio į savo mobiliojo operatoriaus siunčiamų žinučių turinį? Seimo Europos informacijos biure vykusioje diskusijoje pastebėta, kad lietuviams trūksta elementarių žinių, kaip tinkamai naudotis mobiliosiomis ir elektroninėmis pramoginėmis paslaugomis.
Neskaitote instrukcijų, visko, kas sutartyse parašyta sunkiai įžiūrimu šriftu, ir nekreipiate dėmesio į savo mobiliojo operatoriaus siunčiamų žinučių turinį? Rizikuojate tapti apgauti ir vaikytis po visą pasaulį nežinia kur įsikūrusį tikrąjį paslaugos teikėją. Seimo Europos informacijos biure vykusioje diskusijoje pastebėta, kad lietuviams trūksta elementarių žinių, kaip tinkamai naudotis mobiliosiomis ir elektroninėmis pramoginėmis paslaugomis.
Vartotojai skundžiasi dažniau
„Aš asmeniškai su šia problema susidūriau tuomet, kai vaikai į mobiliuosius telefonus prisisiuntė žaidimų. Dabar aiškinuosi“, – prisipažino Seimo Informacinės visuomenės plėtros komiteto pirmininkas Vytautas Grubliauskas.
Kitų diskusijos dalyvių istorijos buvo įspūdingesnės. „Jokios paslaugos neužsisakinėjau, tačiau iš savo mobiliojo ryšio operatoriaus gavau keturių šimtų litų sąskaitą. Niekaip negalėjau išsiaiškinti, kaip rasti paslaugos teikėją – galiausiai man pasiūlė važiuoti į Suomiją“. „Negaliu įrodyti, kad jokios paslaugos neužsisakiau“. „Mano vaikai nemoka tinkamai naudotis elektroninėmis ir mobiliosiomis paslaugomis“. „Norėdamas išsiaiškinti, ką reiškia mobiliojo operatoriaus pateiktoje sąskaitoje pažymėtos „Kitos paslaugos“, turiu sumokėti keturis litus – taigi įrodyti, kad mane apgavo, dar turiu ir susimokėti“.
Pirmas dalykas, kurį derėtų atlikti nenorint papulti į tokias situacijas – tapti įtariu ir viską tikrinančiu vartotoju. Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Vyriausybės teisės ir personalo skyriaus vedėjo pavaduotojas Rytis Kalinauskas įspėjo, kad vartotojas, besiruošiantis naudotis pramogine paslauga, kuri tapatinama su padidinto tarifo paslauga, turėtų vadovautis vienos knygos autoriaus pastebėjimu: „Polise kažkur tikrai yra nedidelė išimtis, vos įskaitoma ir, žinoma, sunkiai iššifruojama, įrašyta sumanių patyrusių juristų, kurie dešimtmečiais pasimėgaudami kurpė smulkų šriftą“.
Europos Sąjungoje ir Amerikoje skundų dėl problemų, kylančių vartotojams negaunant išsamios informacijos apie paslaugas, neaiškių sąlygų jas užsakant, negebėjimo į ją įsigilinti dėl techninių apribojimų – pavyzdžiui, mažų mobiliųjų telefonų ekranų, vartotojų, gaunančių paslaugų pasiūlymus, amžiaus limito nebuvimo ir į vaikus nukreiptos nesąžiningos reklamos kasmet gaunama vis daugiau. 2009 metais panašūs skundai užplūdo ir Vartotojų teisių apsaugos tarnybą.
Sutartys – vienu mygtuko spustelėjimu
„Noriu pabrėžti, kad paslaugos teikėjas turi vartotojui suteikti ir pakankamai išsamią informaciją apie paslaugos įkainius, teisę atsisakyti paslaugos, aiškiai nurodyti kainą, nedviprasmiškai informuoti apie tai, kokiu būdu paslauga gali būti gaunama, pratęsiama, nurodyti savo duomenis ir kontaktus susisiekti kilus klausimų. Dabartiniai paslaugos užsakymo būdai įvairūs, noriu atkreipti dėmesį į tai, kad ją užsakant nebūtina sudaryti rašytinę sutartį“, – vartotojus budriai stebėti pasiūlymus ragino R. Kalinauskas.
Jis pripažino, kad mobiliojo ryšio operatoriai dažniausiai būna tik tarpininkai tarp paslaugos teikėjų ir klientų, jie neatsako už paslaugų turinį, tačiau dauguma jų, nenorėdami gadinti savo reputacijos, bendradarbiauja su apgautais klientais. Vis dėlto, jei paslaugas teikia firma, įsikūrusi ne Europos Sąjungos šalyse, populiarią melodiją telefonui užsisakęs ir į spąstus pakliuvęs klientas gali kaltinti tik save ir taupyti pinigus kelionei, kad pats pasibelstų į apgavikų duris.
Vartotojų teisių apsaugos tarnybos l. e. p. Vartojimo prekių ir paslaugų skyriaus vedėja Viktorija Dobrynskienė sakė, kad verslininkai privalo elektroninėje erdvėje elgtis sąžiningai, bet vartotojo nežinojimas taip pat neatleidžia nuo atsakomybės. Todėl susivilioti šansu laimėti milijoną atsakant į paprastą klausimą patartina tik išsiaiškinus, ar tai netaps šansu susimokėti dvigubai už neatidumą.
„Vis dėlto mūsų nagrinėtais atvejais, net jei vartotojas nebuvo teisus, ginčai išsisprendė taikiai. Bet kokiu atveju, pasitaiko, kad ir patys vartotojai nebūna aktyvūs, todėl jie turėtų būti labiau šviečiami“, – pastebėjo V. Dobrynskienė.
Mobiliųjų telefonų melodijos, paveikslėliai, horoskopai, orų prognozės, likimo ženklų aiškinimas ar loterijos dažnai būna pateiktos itin patraukliai. Tirdama „Aspiro Lithuania“ siūlomų „Boomi mobiliųjų pramogų“ skaidrumą, Vartotojų teisių apsaugos tarnyba kreipėsi į Vilniaus universiteto psichologijos profesorių, kuris nustatė, jog reklaminio teksto raidės turėtų būti kontrastingame fone, spalvotose reklamose – didesnės nei įprasta, be to, pats sąlygų turinys nesuprantamas vartotojams, ypač nepilnamečiams. Tačiau tokius argumentus firma atrėmė sakydama, kad šrifto dydžiai reklamoje nereglamentuojami, o klientai jau turėjo patirties naudodamiesi šiomis paslaugomis ir patys yra atsakingi už savo veiksmus arba tai, kad mobiliuosius telefonus skolina kitiems. Kol kas vartotojams neužtikrinamas ir pačių mobiliojo ryšio operatorių pateikiamų sąskaitų aiškumas.
Naudotis paslaugomis reikia mokyti mokyklose?
Maždaug trečdalyje su netinkamu pramoginių paslaugų teikimu susijusių skundų buvo minima, kad mobiliąsias paslaugas užsisakė vaikai, kuriems jų turinys neturėtų būti prieinamas arba kurie nesugebėjo įvertinti teikėjo sąlygų. „Jeigu suaugęs žmogus ne visada pamato paslaugos kainą, tai vaikas tokios praktikos turi gerokai mažiau, nors dauguma tokių paslaugų skirtos būtent nepilnamečiams. Teisiškai vaikas gali sudaryti smulkius buitinius sandėrius – paslauga už 10 litų priskiriama prie tokių, bet dažniausiai tokios žinutės siunčiamos tėvų vardu“, – sakė V. Dobrynskienė.
Devintajame dešimtmetyje pažangos lygis būdavo apskaičiuojamas pagal informacijos prekių ir paslaugų vartojimą, lyginant, koks skaičius skambučių telefonu tenka žmogui per metus, suskaičiuojant šimtui gyventojų tenkančius laikraščius, telefono aparatus, radijo ir televizijos imtuvus, knygas.
„Buvo galima aiškiai išskirti, kur prasideda ir baigiasi viena ar kitas paslauga. Per dešimtį metų ta riba išnyko, nes atsirado prekių ir paslaugų, rinkų konvergencija – pavyzdžiui, telefonas tapo ne tik ryšio priemone, bet ir siūlančiu mobilaus interneto turinį aparatu. Esamų teisinių priemonių reguliuoti vykstančius procesus nebepakanka, galbūt reikėtų tam tikrų programų mokyklose“, – vartotojų švietimu rūpinosi Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus pavaduotojas Feliksas Dobrovolskis.
Siūlyti Švietimo įstatymo redakciją, kuri suteiktų galimybę žinių apie tinkamą naudojimąsi pramoginėmis elektroninėmis ar mobiliosiomis paslaugomis gauti jau mokyklos suole, ketina ir Seimo narys V. Grubliauskas.
„Matome racionalų pagrindą tai daryti. Kaip vieną iš alternatyvų siūlome prisijungti ir kitas institucijas ir į susitarimus įterpti nuostatas dėl vaikų apsaugos. Galbūt būtų tikslinga sukurti interneto svetainę, kur vaikams žaismingai būtų pateikiama informacija, apsauganti nuo pavojų ir neaiškumų, apgaulės formų – tokią svetainę, mokančią naudotis elektroninėmis paslaugomis, turi Didžioji Britanija. Taip būtų galima pasiekti gerų rezultatų ne vien reguliavimu, nes visiškai uždrausti šias paslaugas nėra tikslinga.
Net pačioje mokykloje viena informatikos pamoka ar jos dalis galėtų būti skirta atkreipti mokinio dėmesį, kad tokios paslaugos egzistuoja ir kaip tinkamai jomis naudotis“, – idėjai pritarė R. Kalinauskas.
Jis sakė, kad teoriškai egzistuoja galimybė pagal elektroninių ryšių paslaugų taisykles įpareigoti operatorius riboti galimybę leisti naudotis kai kuriomis paslaugomis, tačiau praktiškai galimybė riboti tam tikrų paslaugų prieinamumą nesudaroma. Tėvai su mobiliojo ryšio operatoriais dėl tam tikrų paslaugų prieinamumo ribojimo naudojantis vaikams priklausančiais telefonais Lietuvoje dar nesitaria.
