Specialistai tvirtina, kad piratavimas internetinėje erdvėje – bene opiausia intelektinės nuosavybės apsaugos problema. Prieš metus buvo galima sekti žinias apie teismo procesą „The Pirate Bay“ byloje, o šiais metais kaltinimai dėl programinės įrangos nelegalaus siuntimosi „µTorrent“ sistema buvo mesti „Linkomanijos“ vienam iš naudotojų.
Specialistai tvirtina, kad piratavimas internetinėje erdvėje – bene opiausia intelektinės nuosavybės apsaugos problema. Prieš metus buvo galima sekti žinias apie teismo procesą „The Pirate Bay“ byloje, o šiais metais kaltinimai dėl programinės įrangos nelegalaus siuntimosi „µTorrent“ sistema buvo mesti „Linkomanijos“ vienam iš naudotojų. Nepaisant to, tiek Švedijos serveriuose patalpintas „The Pirate Bay“, tiek „Linkomanija“ (kurios, beje, tarnybinė stotis taip pat yra Švedijoje) sėkmingai funkcionuoja iki šiol.
Advokatas Remigijus Rinkevičius, gynęs programinę įrangą parsisiuntusio „Linkomanijos“ naudotojo interesus teisme, INFOLEX teigia, kad galutinis taškas šioje byloje dar nėra padėtas. Jo žiniomis, kaip tik prieš keletą dienų Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas išsprendė Kauno miesto VPK Žaliakalnio policijos komisariato apeliacinio skundo priėmimo klausimą. Advokato manymu, tai reiškia, kad galutinis ir neskundžiamas sprendimas, esant dideliam teismo užimtumui, gali būti paskelbtas tik 2011 m. pradžioje.
Linkomaniška „Windows 7“ operacinė sistema
„Linkomanijos“ byloje įrodymus rinkusi Lietuvos antipiratinės veiklos asociacija (LANVA) bei tyrimą atlikę teisėsaugos pareigūnai pergalės pirmosios instancijos teisme nepasiekė kilus problemoms dėl įrodymų, tačiau iš esmės liko neatsakytas klausimas, ar programinės įrangos (t. y. operacinės sistemos „Windows 7“) siuntimasis per tinklalapį linkomanija.net pripažintinas kaip prieštaraujantis teisei ar ne. Advokatas R. Rinkevičius atkreipia dėmesį, kad minėtas tinklalapis yra tik paieškos sistema tarp „Linkomanijos“ naudotojų, kurie savo kompiuteriuose saugo programinės įrangos kopijas (gautas ir saugomas teisėtu būdu arba ne) ir jomis dalijasi su kitais tos pačios sistemos naudotojais.
Korporacija „Microsoft“, kuriai priklauso visos „Windows 7“ teisės, neleidžia vartotojams tarpusavyje dalintis minėta operacine sistema, nors toks draudimas, advokato manymu, prieštarautų šio produkto bandymo sąlygoms, kai vartotojui yra leidžiama įsidiegti operacinę sistemą ir naudotis ja 30 dienų neatlygintinai (su galimybe bandymo terminą pratęsti papildomai). R. Rinkevičius pažymi, kad vartotojas, į savo kompiuterį atsisiuntęs konkrečią kompiuterinę bylą, turi žinoti ir suvokti, jog jis atlieka neteisėtą veiksmą. Paprastai programinės įrangos įdiegimo pradžioje jis yra informuojamas apie tam tikras licencines sąlygas ir tik sutikdamas su jomis (arba jas atmesdamas) jis daro arba nedaro teisės pažeidimo. Pats savaime kompiuterinės bylos parsisiuntimas ir įdiegimo proceso nepradėjimas nebūtinai reiškia autorinių teisių pažeidimą.
Kova su piratavimu – beprasmė?
Visgi kodėl taip sunku įrodyti intelektinės nuosavybės teisės pažeidimus internete? R. Rinkevičius dėsto, kad informacinių technologijų plėtra sąlygojo sudėtingų duomenų apsikeitimo sistemų atsiradimą. Tiek „Linkomanija“, tiek „The Pirate Bay“ nelaiko savo serveriuose autorių teisėmis saugomų objektų – šios indeksavimo sistemos atlieka tik tarpininko, kurio funkcionalumui nereikia didelių technologinių/žmogiškųjų resursų, vaidmenį. Šiam tarpininkui galint operatyviai keisti savo dislokacijos vietą, perkeliant paieškos branduolį į kitos šalies tarnybinę stotį (nekalbant apie galimybę vienu metu naudotis keliomis skirtingomis stotimis, iš kurių vienai nustojus veikti kitos akimirksniu perskirsto tarpusavio resursus), teisėsaugos institucijų pastangos uždaryti galimai autorių teises pažeidžiančius tinklus yra ir, advokato nuomone, dar ilgai liks bevaisėmis.
Tai gerai iliustruoja nesenas Rusijos pavyzdys, kur savo kompetencija pasižymintys kompiuterinių nusikaltimų tyrimo specialistai tik kelioms sekundėms buvo sutrikdę savo mastais linkomanija.net dešimtis kartų lenkiančią kompiuterinių bylų apsikeitimo sistemą torrents.ru, kuri akimirksniu buvo perkelta į kitoje šalyje esančią tarnybinę stotį(-is) ir tuo iš esmės eliminuoti teisėsaugos institucijų norai užkardyti jos veiklą. Pažymėta ir tai, kad esamos modernios (ir visiems rekomenduotinos) duomenų šifravimo technologijos net ir pagautų kompiuterinių piratų tyrimo bylas paverčia praktiškai neišsprendžiamomis, nes neįrodžius konfiskuotose kompiuteriuose esančios nelegalios programinės įrangos egzistavimo fakto, tyrimas atsiduria aklavietėje. Advokato teigimu, valstybėms nesiėmus drastiškos kompiuterinės informacijos turinio cenzūros, kaip kad pvz. Kinijoje, esami kovos su intelektinės nuosavybės teisės pažeidimais metodai nebus efektyvūs.
Asociacijos „INFOBALT“ Europos reikalų ir intelektinės nuosavybės vadovė Vilma Misiukonienė, kalbėdama apie kovos su intelektinės nuosavybės teisės pažeidimais būdus, INFOLEX teigia, kad griežtų priemonių taikymas vienos valstybės teritorijoje nebūtų veiksmingas, nes internetas neturi sienų. Aiškesnių rezultatų kovoje su piratavimu būtų galima pasiekti nebent tuo atveju, jei problema būtų sprendžiama globaliai, t.y. jei visos valstybės susitartų vieningai imtis radikalių priemonių. Tačiau tokio pobūdžio sprendimai aiškiai kirstųsi su vartotojų teisių apsaugos sistema bei tokiomis vertybėmis kaip demokratija ir informacijos laisvė.
V. Misiukonienės nuomone, monitoringas galėtų tam tikru mastu pažaboti piratavimą, tačiau iškyla tokios priemonės ekonominių sąnaudų klausimas. Lietuvoje interneto paslaugų teikėjai kaltinami, kad jų serveriuose talpinama nelegali produkcija, visgi specialistė pabrėžia, kad tai – pačių vartotojų kuriama informacija ir interneto paslaugų teikėjai gali tik stebėti internetines operacijas bei reaguoti į vykdomus teisės pažeidimus, apribodami galimybes pasiekti neteisėtai paviešintą turinį. Šiuo atveju iškyla teisinio reguliavimo klausimas: kas turi būti atsakingas ir kieno kaštais turėtų būti vykdoma intelektinės nuosavybės apsauga? Nors egzistuoja įvairios nuomonės, V. Misiukonienės manymu, kiekvienas savininkas, taigi ir intelektinės nuosavybės teisių turėtojas, privalo rūpintis savo turto apsauga bei priežiūra; tai neturėtų būti vien valstybės ir jos teisėsaugos institucijų rūpestis.
Legali programinė įranga per brangi
Remiantis spaudoje pateikiamais duomenimis, daugiau nei pusė visos šiuo metu Lietuvoje naudojamos programinės įrangos yra nelegali. Vertindamas šio reiškinio paplitimo mastą, R. Rinkevičius pateikia pirataujančių asmenų elgsenos priežastis. Anot jo, daugelis piliečių neišgali įsigyti legalias ir brangias programinės įrangos kopijas. Pavyzdžiui, „Windows 7“ operacinė sistema Lietuvoje kai kuriais atvejais kainuoja brangiau nei kitose Vakarų Europos šalyse. „Manote, tai yra normalu, kad autoriaus teisių turėtojas taiko nevienodas pardavimo sąlygas savo ekonominiais pajėgumais akivaizdžiai atsiliekantiems mūsų šalies vartotojams?“ – klausia advokatas ir iškart priduria, kad neišmintinga rinkodara daug kartų padidina tam tikro programinės įrangos produkto piratų skaičių. Kita paplitusio piratavimo priežastis – teisinės sąmonės stoka. Pasak R. Rinkevičiaus, žmonės, negerbiantys savo ir kitų darbo bei daugiamečio triūso, nė nesusimąsto apie savo veiksmų esmę. Galų gale jiems niekas to ir neaiškina. Jeigu kompiuterinis diskas slapta išnešamas iš parduotuvės, absoliuti dauguma žmonių įvertina tai kaip vagystę, tuo tarpu kompiuterinės bylos kopijos parsisiuntimas į kompiuterį kaip nusikalstamas veiksmas pripažįstamas gerokai mažesnės respondentų dalies.
Teisėsaugos institucijose – ne informacinių technologijų amžius
Abu INFOLEX kalbinti asmenys pastebi, kad šiuo metu reikalingi aktyvesni Lietuvos teisėsaugos institucijų veiksmai, užkardant, kaip teigia R. Rinkevičius, „sveiko proto ribas jau seniai peržengusius intelektinės nuosavybės vagystės mastus“. Pasak V. Misiukonienės, intelektinės nuosavybės apsauga internetinėje erdvėje priskirta žemiausiems teisėsaugos institucijų veiklos prioritetams. Palyginus santykį, kiek policijos pareigūnų prižiūri skaitmeninę aplinką Lietuvoje ir kiek jų – Vakarų valstybėse, matyti akivaizdi disproporcija Lietuvos nenaudai, todėl pagrįstai galima teigti, kad mūsų valstybės policijos sistema smarkiai atsilieka nuo šiuolaikinių aktualijų.
Beje, problemų pastebima ne tik teisėsaugos, bet ir teisingumo vykdymo srityje. V. Misiukonienė atkreipia dėmesį, kad skaitmeniniame pasaulyje viskas keičiasi labai greitai, o teismų procesai trunka ilgai, todėl praėjus tam tikram laikotarpiui gali paaiškėti, kad iškelta problematika pakito, tapo nebeaktuali. Sprendžiant intelektinės nuosavybės apsaugos klausimus, reikalingas operatyvumas, todėl efektyviausi būdai jiems nagrinėti, anot specialistės, būtų ne teisminis nagrinėjimas, o alternatyvūs ginčų sprendimo būdai: derybos, mediacija ar arbitražas. Įdomu tai, kad Lietuvos komercinio arbitražo įstatymas draudžia kai kuriuos intelektinės nuosavybės ginčus spręsti arbitražo tvarka, nors kitose užsienio valstybėse toks draudimas nėra nustatytas.
Nagrinėjant „kompiuterines“ bylas, „INFOBALT“ atstovės teigimu, teisėjai patiria sunkumų dėl žinių apie technologines naujoves stygiaus, kita vertus, jie ir neprivalo išmanyti tokių dalykų, nebent jais domisi asmeninių paskatų vedini. Advokatas R. Rinkevičiaus pastebi, kad teisėjų gilesnis supratimas apie kompiuterines technologijas, be abejonės, palengvintų bylos nagrinėjimą tiek objektyviąja, tiek procesine prasme, tačiau iš esmės specialiųjų žinių nebuvimas nėra ir neturėtų tapti pagrindine kliūtimi teisingam ir objektyviam tokių bylų išnagrinėjimui.
Diena diskusijoms apie intelektinę nuosavybę
Balandžio 26 d. kasmet minima Pasaulinė intelektinės nuosavybės diena, kuri turėtų būti reikšminga ne tik siekiant skatinti intelektinės nuosavybės produktų kūrimą, bet ir atkreipiant didesnį dėmesį į autorių teisių apsaugą. Galvojant, kaip išgyvendinti piratavimą internetinėje erdvėje, reikia sutikti su advokato R. Rinkevičiaus nuomone, kad visuomenės švietimas, informavimas, atitinkamas auklėjimas mokyklose, pagarbos svetimam darbui skiepijimas gali ir turi tapti pagrindinėmis kompiuterinio piratavimo mažinimo priemonėmis, o autorinių teisių turėtojų turtiniai interesai turėtų kuo labiau sutapti su visuomenės poreikiais bei galimybėmis.
