Internetinis piratavimas – dažnėjanti tema žiniasklaidoje. Tai lemia ir patys piratavimo mastai, liudijantys apie atskirą skaitmeninių duomenų platinimo subkultūrą, ir aktyvėjanti autorinių teisių apsaugos organizacijų veikla.
Apie nelegalų informacijos platinimą dažnai kalba visi, nors kiek susigaudantys IT sferoje, tačiau kaip pažaboti nelegalų skaitmeninio turinio plėtrą – klausimas, vis dar be atsakymo. O gal tai iš viso neįmanoma misija? Kol kas apie tai kalbėti sudėtinga – juk ir išbandytų metodų labai nedaug – kol kas tiesiog apsiribojama grasinimais baudomis ir teismais (bent jau Lietuvoje kol kas nesėkmingais) bei naujausia idėja – laikmenų apmokestinimu. Tačiau menkai tikėtina, jog nors vienas iš šių metodų duos laukiamą rezultatą. Galbūt reikia ieškoti naujų legalių autorinių darbų platinimo būdų, sukuriant patogiais ir priimtinas apmokėjimo sistemas? Problema, jog tai didelis darbas, kurio niekas nenori dirbti, o ir neaišku, kam pagal veiklos sritis priklausyti tai daryti.
Reikia pripažinti, jog esama situacija yra ydinga – tiek kūrėjams, tiek platintojams, tiek ir pagaliau patiems vartotojams. Nors pastarieji, turbūt mažiausiai suvokia tokios situacijos žalą. Tačiau patys autoriai yra tie patys vartotojai – jie irgi puikiai žino skaitmeninio turinio platinimo būdus ir mastus, o ir turbūt patys tokiais kanalais naudojasi. Tačiau ši patirtis neprideda motyvacijos išbandyti kūrybą ar iš jos gyventi. Apie tai tolesniuose video siužetuose pasakos ir legalių muzikos įrašų prekybininkai, akcentuodami, jog Lietuvoje drastiškais kiekiais mažėja jaunų žmonių, norinčių įrašyti savo muziką ar dainas.
Nebūtina žiūrėti taip toli – į muzikos kūrėjus. Visai neseniai dalyvavome virtualioje diskusijoje su netradicinės statybos entuziastais ir profesionalais. Dalyviams aiškinantis technines detales, kilo idėja, kodėl gi šių žinių neapjungus į vieną visumą ir neišleidus spausdintinės knygos arba jos skaitmeninės versijos. Paaiškėjo, jog ir norinčių prisidėti atsirastų, ir reikalingi finansai būtų parūpinti. Tačiau visas entuziazmas dingo užsiminus apie piratavimo galimybes – knygą nuskenuos ir išplatins internete, o ką jau kalbėti apie skaitmeninės laikmenos turinį. O kaip tada atsiimti tuos investuotus pinigus, jau nekalbant apie sugaištą laiką? Štai tokia gaida diskusija ir baigėsi. Ir turbūt tai niekuo ne išskirtinis atvejis, kai realybės „šaltas dušas“ atvėsina per daug idiliškus planus. Kas pasakys, kiek mes esame praradę knygų, dainų ar kitokios kūrybos vaisių vien dėl to, jog autorius pabūgo piratavimo nuostolių?
Žinoma, galima rašyti knygą ir mąstyti alternatyvius uždarbio būdus – per jos pristatymus, seminarus ir pan. Tačiau ne visiems tai tinka – yra žmonių, kurie norėtų kurti, o ne rūpintis kaip kūrybos rezultatą paversti pinigais. Kol nėra tokios kūrėjams saugios terpės, nuostolių patiria visi – kūrėjas negali savęs realizuoti, vartotojas praranda kūrinį, už kurį galbūt sutiktų net ir mokėti pinigus.
Suprantama, tai nereiškia, jog dabartinė oficiali kova su piratavimu yra vienintelis galimas kelias, tačiau dabartinė skaitmeninio turinio situacija iš esmės turės pasikeisti. Kaip ir kokiomis formomis – to turbūt kol kas negali pasakyti niekas. Bet kuo greičiau bus surasti sprendimai, tuo visiems bus geriau.
Pabaigai – LTV laidos „Pinigų karta“ video reportažai apie piratavimą Lietuvoje, skirtingus požiūrius ir sukeliamas problemas.
- http://www.youtube.com/watch?v=3Rp_LpZVhjw
- http://www.youtube.com/watch?v=-fLZGKCPgJc
- http://www.youtube.com/watch?v=8StWxms9cvE