Pastaruoju metu Lietuvoje (kitaip nei, tarkime, Prancūzijoje, kur žiniasklaida remiama demokratijos labui) įgyvendinta keletas priemonių, apsunkinančių žiniasklaidos darbą. Pavyzdžiui, bandyta daryti prielaidą, kad viešosios informacijos skleidėjai, t. y., portalai, yra 100 procentų atsakingi už komentarus internete.
Pastaruoju metu Lietuvoje (kitaip nei, tarkime, Prancūzijoje, kur žiniasklaida remiama demokratijos labui) įgyvendinta keletas priemonių, apsunkinančių žiniasklaidos darbą.
Natūralu, kad panaikinus PVM lengvatą spaudiniams sušlubavo laikraščių ir žurnalų leidyba. Tuo metu, kai Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje taikomas nulinis PVM tarifas, Prancūzijoje 2,1 proc., Ispanijoje ir Italijoje 4 proc., Estijoje 9 proc., Lietuvos leidėjai sumoka net 21 proc.
Kita vertus, keičiant mokesčių sistemą, tarkime, didinant įmokas „Sodrai“, vis skurdesni tampa honorarai. Valdžia, kuri neva rūpinasi „kūrėjų pensijomis“, jau dabar verčia gyventi pusbadžiu tuos, kurie tikrai abejoja, ar sulauks rojaus, „Sodros“ pensija vadinamo. Sugalvota ir dar keletas kitų gudrybių, kurios paverčia kūrėją dar ir buhalteriu, drebančiu dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos instrukcijų, bei atitraukia nuo profesijos.
Naujausias valdžios „topas“ – komentatorių suvaržymas
Bet ne į VMI labirintus vedu tokia įžanga. Tiesiog norėjau referuoti, kokioje situacijoje šiuo metu atsidūrė žiniasklaida. Natūralu, kad mirštant laikraščiams lietuviška spauda (kaip ir pasaulio) migruoja į internetą. Čia bent jau už popierių nereikia mokėti, o žinios pristatymas skaitytojui pigesnis. Ir išraiškos priemonių gerokai daugiau (kaip ir pavojų, pripažįstu). Laimė, žiniasklaida gyvybinga ir ne taip paprasta ją numarinti!
Tačiau nuolat bandoma kaišioti pagalius į ratus. Štai naujausias pavyzdys, sukeliantis galvos skausmą mūsų plunksnos brolijai. Seimo valdybos sudaryta darbo grupė ruošia Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo projektą, kuriame politikus norėta traktuoti kaip neviešus asmenis. Taip pat bandyta daryti prielaidą, kad viešosios informacijos skleidėjai, t. y., portalai, yra 100 procentų atsakingi už komentarus internete. Laimė, Seimo valdyba priėmė sprendimą atskirti Visuomenės informavimo įstatymo tobulinimą ir specialią ES direktyvą.
Organizatorių nuotr. / Asociatyvinė nuotr.
Lietuvoje šią direktyvą norima traktuoti taip, kad ir televizijos, ir portalai visiškai atsakytų už visą turinį. Tarkime, jei tiesioginio eterio metu koks piktavalis pasakytų netiesą, atsakytų televizija. Tas pats ir dėl internautų komentarų ar pasisakymų tiesioginės interneto konferencijos metu. Jei kas nors ką nors apšmeižtų ar įžeistų, lėktų portalo vadovų galvos.
Naujiena = komentaras?
Taigi negalima internauto komentaro traktuoti taip pat, kaip profesionalaus žurnalisto naujienos. Nors tai TV laidos „Valanda su Rūta“ užkulisiuose ir siūlė gerbiamoji Seimo narė ir poetė Dalia Teišerskytė – griežtai bausti portalus už skaitytojų komentarus.
„Poetom možieš ty nie bytj, a graždaninom bytj obiazan“, – nebe pirmą kartą gyvenime cituoju Nikolajų Nekrasovą, kuris teigė, kad „poetas gali ir nebūti, tačiau pilietis būti privalai“. Kitaip tariant, kodėl seimūnai staiga pradėjo bijoti rinkėjų nuomonės, tegul ir neįprastu būdu išsakomos, jei pasižadėjo tarnauti Lietuvai ir įsiklausyti į rinkėjų norus bei nuotaikas? Žemiau išdėstysiu psichologų pastebėjimus, kurie padės suprasti, kad „dvasine kanalizacija“ kartais virstantys komentarai yra labai geras būdas pažinti žmones jiems to net neįtariant. Ir net užtikrinti taiką bei ramybę Lietuvoje.
O kas už tą nuomonių išsakymą atsakingas, čia jau kitas klausimas. Na, tarkime, jei kažkas užrašytų įžeidžiantį sakinį ant Dalios Teišerskytės pašto dėžutės Seime. Ar tai reikštų, kad reikia uždrausti pašto dėžutes, rašalą, uždaryti Seimą arba bent jau nubausti Dalią Teišerskytę už tai, kad ji naudojasi tradicine pašto dėžute, kuri paplitusi visame pasaulyje?
Manau, civilizuotoje valstybėje turėtų veikti toks mechanizmas: pamačiusi, kas nutiko (arba gavusi signalą), seimūnė pati imasi priemonių, kad panaikintų tokį užrašą. Jei reikia, bendradarbiauja su teisėsauga, pateikia visą būtiną informaciją chuliganui išsiaiškinti. Ir, žinoma, savo nuožiūra sistemingai trina vadinamąsias komentarų šiukšles (15min.lt redakcijoje tai daro iškart kelios redaktorės).
Ta pati civilizuota formulė puikiai tinka ir reglamentuojant interneto portalų darbą.
Civilizuotos priemonės. 15min.lt sukūrė net keletą įrankių, kurie padeda išvengti tokių nemalonių situacijų. Pirma, tai – „nepageidaujamų“ žodžių žodynėlis, savotiškas filtras. Internautui komentaro lauke įvedus necenzūrinį ar įžeidžiantį žodį, jis virsta paveikslėliu „nepraustaburnis“. Žodyną mūsų portalo darbuotojos nuolat pildo, tokiu būdu ir kalbą grynindamos, ir netapdamos inkvizitorėmis.
Kitas įrankis – šalia kiekvieno komentaro esantis mygtukas „Netinkamas komentaras“. Kai jį paspaudžia vos keli unikalūs lankytojai, toks „įtartinas“ komentaras iškart dingsta iš matomo sąrašo ir atkeliauja į redaktoriaus darbo lauką.
Pasaulyje nieko geresnio nesugalvota. Tiesa, dar lieka galimybė priverstinai registruoti vartotojus, bet ji vadinamiems interneto chuliganams kelia tik juoką: juk galima be jokio vargo užsiregistruoti, tarkime, to paties Nekrasovo ar Puškino vardu rusiškame mail.ru ar kitame panašiame portale. O po to svetimu vardu komentuoti lietuviškuose naujienų portaluose.
Be abejo, registracija dalį vartotojų priverstų susimąstyti, ar jie tebėra anonimai. Kita vertus, bet kuris Lietuvos saugumo specialistas jums patvirtins, kad internautai nėra anonimai. Juos galima atsekti pagal daugelio portalų rodomą IP (internet protocol) adresą. O jei mėtomos pėdos per aplinkinius serverius, tyrimo metu randama ir efektyvesnių būdų nustatyti autorių. Žodžiu, nebūkite naivūs manydami, kad pasislėpę už vadinamoko nick'o, tampate iš tiesų nematomi.
Yra ir dar viena galimybė, taikoma ir žiniasklaidos koncerno „Schibsted“ praktikoje („15min“ priklauso šiam koncernui). Daugumoje šalių (nuo Norvegijos ir Švedijos iki pietinės Europos) už internautų komentarus atsako patys jų autoriai. Tačiau portalai laikosi etikos kodekso (panašus kuriamas ir Lietuvoje). Įvairios žiniasklaidos darbą reguliuojančios institucijos tokiu atveju teikia savo rekomendacijas, bet tikrai nevaržo portalų darbo. Paprastai tarptautinėje praktikoje taikomas griežčiausias komentarų valdymo įrankis (be galimybės juos trinti) yra toks: redaktoriai gali prie itin problematiškų straipsnių (matydami, kad nespėja ištrinti akivaizdžiai įžeidžiančių komentarų), tiesiog laikinai (arba visam laikui) prie konkretaus straipsnio (bet ne prie visų) išjungti galimybę rašyti komentarus. Viskas.
Visais kitais atvejais portalai dirba pagal panašų mechanizmą, kurį įvardijau kalbėdamas apie gerbiamosios D.Teišerskytės pašto dėžutę: pasirenkamas civilizuotas bendradarbiavimo būdas. Portalas gali būti baudžiamas tik tuomet, jei piktybiškai bendradarbiauja šmeiždamas ar įžeidinėdamas (netrina komentarų net ir gavęs prašymą ar signalą).
Skaitytojų kuriamas turinys ir komentarų vertė. 15min.lt savo skaitytojų generuojamam turiniui skiria ypatingą dėmesį: publikuoja ne tik minėtus komentarus, bet ir skaitytojų pateiktą informaciją, jų nuotraukų galerijas. Net specialų subportalą sukūrė – www.ikrauk.lt.
Kad toks turinys (taip pat komentarai po straipsniais) kuria didelę naudą, neabejotina. Tačiau turiu omeny naudą ne tik portalui. Net ir per garsiąsias sausio 16-oios riaušes iš komentaruose publikuojamos informacijos buvo galima spręsti, iš kurios pusės planuojama pakartotinai šturmuoti Seimą. Pasitaiko ir anekdotinių istorijų: paskambina pareigūnas į redakciją ir klausia: va, tas komentatorius įdomios informacijos pateikė, gal žinote ir jo telefoną? Kartais naudingos informacijos juose randa net policijos pareigūnai, narpliojantys painias vagystes.
Komentatoriai kartais padeda ir žurnalistui: patikslina jo skelbiamą informaciją sava istorija, pateikia daugiau šaltinių. Visa tai tik pagerina straipsnio kokybę! Neįsivaizduojame internetinės žiniasklaidos be skaitytojų komentarų.
Dar viena neabejotina nauda, kurią suteikia komentarai, – objektyvumas. Neslėpsiu, kartais interviu su politikais ar įžymybėmis (ypač cituojami iš gyvenimo būdo žurnalų) yra „aprobuoti“, nusaldinti, nuglaistyti (antraip interviu nebūtų). Taigi neobjektyvūs. Be to, pasitaiko, kad komentarus internete rašo ir politikų pasamdyti viešųjų ryšių specialistai, bandantys uždirbti daugiau dividendų, pagražinti užsakovo portretą.
Štai tuomet ateina koks nors viskuo besidomintis komentatorius Kurmis, Briedžiantis Triedis ar tiesiog Andrius (vardiju tuos, kurios prisimenu iš naujausių straipsnių) ir parašo kitokią tiesą, primena buvusias politiko nuodėmes ir suteikia objektyvumo. Žinoma, tokių apsiskaičiusių proto grynuolių nėra daug, bet tegul jie žino, kad su savo tegul radikalia, tačiau pagrįsta nuomone visada yra laukiami. Dėl kitų skaitytojų, žinančių mažiau ir mąstančių siauriau.
Praradę šių skaitytojų komentarus prarastume bet kokią viltį gyventi demokratiškoje valstybėje. Nes tuomet sąlygas imtų diktuoti dviveidžiai „politikieriai“ ir jų viešųjų ryšių specialistai. Gal dar reklamos davėjai.
Spekuliacijos. Pasigirdo nuomonių, kad portalai iš tokių komentarų uždirba didelius pinigus, todėl ir nekontroliuoja. Kuo daugiau komentarų, tegul ir nepadorių, tuo daugiau pinigų... Švelniai tariant, tai viena iš spekuliacijų, jei ne kryptingas melas. Taip. Portalai pinigus uždirba iš reklamos. O reklamos užsakovai vertina specifinius parametrus. Pavyzdžiui, unikalių lankytojų skaičių, atverstų puslapių skaičių, praleistą laiką portale (išvardijau pagal prioritetus).
Iš trijų išvardytų nebent trečiasis parametras gali pailgėti, jei komentatorius apsigyvens portale. Visais kitais atvejais komentarai tėra visame civilizuotame pasaulyje įprastas įrankis nuomonei reikšti. Ir, ne paslaptis, pastebėta, kad vadinamoji blogosfera (neprofesionali internetinė žurnalistika) populiariausia šalyse, kuriose nepasitikima valdžia (tarkime, Rusija), arba valstybėse, kurių žiniasklaidą kontroliuoja magnatai (Prancūzija, Ispanija, Italija ir pan.). Lietuvai, ko gero, galėtume pritaikyti abu šiuos kriterijus: valdžia meluoja, o žiniasklaidos skaidrumas (ar priklausomybė finansinėms grupuotėms) taip pat kelia dviprasmiškų minčių. Todėl komentarai – būtini.
Psichologo žvilgsniu. Žinoma, visai kitas atvejis yra interneto keikūnai ir šmeižikai. Jie atspindi Lietuvos nuotaikas ir daugumos kultūros lygį. Gyvenimas nesaldus, kultūros reikia ieškoti su žiburiu, todėl kalbos „perliukai“ liejasi kaip iš gausybės rago. Tad interneto erdvėje kartais ir gerbiami žmonės pavadinami juodinančiais vardais.
Dažnai juodinami, tarkime, iš pavydo. Kodėl TV laidos vedėju tapo jis (ta vidutinybė), o ne aš? Kodėl už turtingo vyro ištekėjo ne tokia protinga ir graži kaip aš? „Barakudų“, „debilų“ ir „puspročių“ komentaruose knibždėte knibžda. Blogiausia, kad kartais komentarai visai nesusiję su naujienos turiniu. Jų autoriai, pasislėpę už slapyvardžių, tiesiog išsilieja.
Kaip Lietuvos radijo laidoje „Sveikata“ yra kalbėjęs psichoterapeutas Robertas Petronis, komentarai slepia mūsų problemas, psichologinius kompleksus. Jie parodo ir kuo žmonės iš tikrųjų gyvena...
Nuasmenintoje interneto erdvėje (komentaruose) dažniausiai kalbama apie tuos skausmingus dalykus, apie kuriuos viešai nedrąsu diskutuoti: seksą, agresiją. Minioje neva galima pasislėpti ir užsiimti smulkiu chuliganizmu.
Tačiau sutikite, kad pyktis ar nepasitenkinimas yra vienas iš svarbių mūsų jausmų. Svarbu mokėti jį išreikšti konkrečioje situacijoje. Nes nepriklausomai nuo mūsų valios pyktis vis tiek kaupiasi, susiformuoja jo branduoliai, virstantys ligomis.
Priežastys yra ir asmeninės, ir visuomeninės. Todėl negalima sakyti, kad kalta valdžia arba kalta žmona. Tiesiog kai kurios sritys objektyviai tampa labai jautrios: žydų turtas, pedofilija, emigracija. Jei ta įtampa laikosi ir net didėja, kažkas negerai.
Pasak R.Petronio, dažniausiai piktaisiais komentatoriais tampa vyrai. Nes būti emocionalioms moterims mūsų viešojoje kultūroje yra paprasčiau. O emocingas vyras gali sulaukti neigiamų epitetų, jis turi būti racionalus padaras. Tad nieko nuostabaus, jei komentaruose išsikrauna net ir labai „išlaikyti“ vyrai (kuklūs viešajame gyvenime).
Iškrova, pasak psichoterapeuto, yra būtina. Ir dažniausiai tie, kurie pliekia priešininkus internete, neina daužyti Seimo langų ar mušti senučių gatvėje. Ir ačiū Dievui.
Nors būna ir išimčių. Štai D.Teišerskytė minėtoje laidoje „Valanda su Rūta“ skundėsi, kad apie ją blogus komentarus rašydavo pažįstama moteris – kito Seimo nario žmona. Dainą Bosienę pačiais baisiausiais žodžiais taip pat išvadino moteris, kurios Daina nėra akyse mačiusi!
Kliūva ir žurnalistams. Užuot paspaudę mygtuką „Pranešk klaidą“, skaitytojai autorius dažniausiai komentaruose tiesiog išvadina beraščiais (čia epiteto vertimas į norminę kalbą). Nes taip lengviau – jūs kvaili, o aš vienas protingas. Apskritai pasiskaičius piktuosius komentarus susidaro įspūdis, kad tipinis internautas yra labai „protingas ir apsiskaitęs“, išrankus, nekenčia gėjų, žydų ir Vyriausybės, dažniausiai jau yra viena koja išvykęs iš Lietuvos.
Štai kodėl gerbiu Aušrį Kriščiūną-Tyntą, kuris komentaruose pasirašo savo vardu ir net elektroninio pašto adresą nurodo. Net ir komentuodamas naują Alkoholio įstatymo redakciją...
Stengiausi pateikti objektyvų vaizdą: ir kokybiškų komentatorių, ir kiekybiškų, bet dažniausiai piktybiškų. Ar dabar supratote, kam būtų naudinga panaikinti internautų komentarus arba paversti politiką neviešu asmeniu? Nuomonę rašykite komentaruose. Ir, būkite geri, ne burnokite, o komentuokite. Juk kaip sakė TV žvaigždė Violeta Mičiulienė, „prarytas blogas žodis dar nė vienam žmogui skrandžio nesugadino“. Ačiū.
