„Google“ yra įtakingiausia technologijų bendrovė ir viena pelningiausių pasaulyje, tačiau pastarųjų savaičių įvykiai parodė, kad ir iš po jos galima išmušti pagrindą – bent teoriškai. Pagrindinė „Google“ stiprybė, modernios dalyvaujamojo interneto technologijos ir tarnybos, staiga tapo labiausiai pažeidžiama vieta.
„Google“ yra įtakingiausia technologijų bendrovė ir viena pelningiausių pasaulyje, tačiau pastarųjų savaičių įvykiai parodė, kad ir iš po jos galima išmušti pagrindą – bent teoriškai. Pagrindinė „Google“ stiprybė, modernios dalyvaujamojo interneto technologijos (tinklaraščiai, žmonių sukurtų klipų portalai) ir tarnybos, staiga tapo labiausiai pažeidžiama vieta.
Milano teismas Italijoje nusprendė, kad keturi vadovaujantys „Google“ darbuotojai yra asmeniškai atsakingi dėl vieno į „YouTube“ 2006-aisiais vartotojų patalpinto klipo, kuriame buvo nufilmuoti iš neįgalaus vaikino besišaipantys paaugliai. Nemačiau to klipo, bet įsivaizduoju, kad jis turėjo būti šiurpus. Tokių, beje, nemažai pasitaiko ne tik užsieninėse, bet ir mūsų vaizdo įrašų tarnybose. Kai tik kas juos aptinka ir praneša, jie pašalinami, bet teisėjui Italijoje to pasirodė negana. Jis nusprendė, kad „YouTube“ yra ne interneto tarnyba, o turinio prodiuseris, panašiai kaip tradicinis TV kanalas. Toks pats mąstymas „Microsoft“ atvedė prie bylos prieš „Linkomaniją“. Kaltas ne tik tas, kas pažeidžia įstatymą – kaltas ir tas, kieno įrankius naudojant tas įstatymas pažeistas…
Italų teisėjas sustojo ties „Google“. Bet taip nebūtinai turėjo būti. Galima buvo atsakomybėn patraukti ir interneto ryšio tiekėjus (jei ne jų paslaugos, klipo nebūtų matę žmonės), serverių gamintojus, gal net elektros energijos tiekėjus.
Mums gali atrodyti, kad šis konkretus teisėjas visiškai nesigaudo, kaip veikia internetas ir kokį vaidmenį jame atlieka „Google“, bet ar bandytume spėti, kiek tokių teisėjų yra pasaulyje? Dėl „Google“ paieškos, „YouTube“, „Blogger“ tarnybų paplitimo tokios bylos galimos kasdien – šimtais, jei ne tūkstančiais. „Google“ galima parklupdyti vien išsiuntus milijoną kvietimų į visokius teismus ir teismelius nuo Azorų iki Zanzibaro. Nesvarbu, kad didžioji dalis ją išteisins – firmą surys procesas…
Beje, apie „Blogger“. Ne taip seniai „Google“ sugebėjo išvengti teismo dėl nelegalaus muzikos platinimo ištrynusi kelis gerai žinomus muzikinius tinklaraščius. Pakako IFPI (tarptautinės įrašų industrijos federacijos) grasinimo, ir daugybės žmonių darbas dingo kaip į vandenį. Ir žinote ką? – Tie tinklaraščiai muzikos įrašus buvo patalpinę visiškai legaliai. Tinklaraščio „I Rock Cleveland“ autorius kruopščiai rinko leidimus patalpinti kiekvieną muzikos kūrinį, visus juos jis gavo tiesiogiai iš įrašų studijų ir pačių atlikėjų, visi jie buvo skirti legaliam muzikantų įrašų pristatymui su autorių žinia. Autorius yra pasiruošęs visus dokumentus pateikti tikrintojams, bet manote, kad tai kam nors rūpi? IFPI jau pareiškė, kad jai nusišvilpt į legalumą – ji kovoja ne prieš nelegalų naudojimą, o prieš parsisiunčiamą muziką apskritai.
Čia irgi turime vieną vietinį analogą. LANVA nežino, ar turėjo teisę (licenciją) siųstis „Windows 7“ žmonės, kurių adresus ji perdavė policijai. Jai vienodai rodo – ji prieš programų platinimą internete apskritai… Tas „viskas, kas man nepatinka, yra nelegalu“ principas pasiekė absurdo lygį – Tarptautinis intelektinės nuosavybės aljansas IIPA apskundė kelias šalis (Indoneziją ir kt.) JAV prekybos atstovybei, nes jų valdžia ketina naudoti „Linux“! „Linux“, žinote, skatina piratinį mąstymą…
Vienos pusės spaudimą galima atlaikyti su kitos pusės parama. Jei „Google“ pultų tik persekiotojai, tai vartotojų ir žmogaus teisių organizacijos padėtų atsispirti. Tačiau impulsyviai trindama savo vartotojų turinį, net neįsitikinusi, ar jis išties yra nelegalus, ji praranda paramą ir čia. Žmonės gėdina „Google“ dėl neapdairios reakcijos į kiekvieną skundą iš vienos pusės, o visokie teismeliai kabinėjasi į atlapus dėl kiekvieno dar neištrinto klipo ar tinklaraščio. Ar smagus gyvenimas tarp kūjo ir priekalo?
Cenzūros ir autorių teisių įstatymai interneto kontekste yra atgyvena, tačiau jie galioja ir jų tenka paisyti. Negana to, kiekvienoje šalyje jie skiriasi, todėl net klipo apie katę, besivejančią pelę, visam pasauliui neįdėsi, nes kai kurios šalys (gal ir mes?) tai interpretuos kaip smurtą ir žiaurumą propaguojantį vaizdą. Ar galės tokiomis sąlygomis veikti „Google“ ir kitos interneto tarnybos? Ar joms visoms teks kraustytis į Islandiją, kuri ketina suteikti prieglobstį cenzūros persekiojamoms bendrovėms. Planas gražus – islandai šaunuoliai, bet ar tai reiškia, kad necenzūruojamo interneto reikės skristi į pačią Islandiją?…
