Buvo nerūpestingi laikai, kai besidomint kokios nors firmos produktais ir paslaugomis tereikėjo lyginti jų privalumus ir kainą. Dabar gi į privalomų sužinoti dalykų sąrašą pateko ir privati informacija bei kontaktai, kuriuos firmos yra pasiryžusios išduoti teisėsaugos institucijoms ar kitiems smalsuoliams su įgaliojimais (LANVA kodeksą pamenate?). Atviras klausimas, ar privalėjo, tarkime, „MegaNet“ pateikti visą vartotojų jai patikėtą informaciją, bet faktas, kad žmonėms tapo smalsu, ką jų paslaugų tiekėjai kaupia į tuos „įdavimo krepšelius“.
(twicepix nuotrauka)
Neseniai svetainei „Cryptome“ į rankas pakliuvo įdomus „Microsoft“ dokumentas, kuriame išdėstyta firmos turimų vartotojų duomenų perdavimo pagal valstybės institucijų užklausą tvarka. 22 puslapių dokumentas buvo paskelbtas „Cryptome“ svetainėje, bet tai kažkodėl nepatiko pačiai „Microsoft“, kuri kreipėsi į „Cryptome“ talpinančią „Network Solutions“, kad svetainė būtų uždaryta remiantis kaltinimu, neva „Cryptome“ pažeidė „Microsoft“ autorių teises. Na, ji ir buvo uždaryta. Tik efektas gavosi visiškai priešingas. Dokumentas tuojau pat pasklido po internetą, jį paskelbė „Wired“, pakomentavo „C|Net“ ir daugelis kitų.
Taigi jei jums smalsu, štai ką Microsoft turi suruošusi perduoti:
- El. pašto registravimo duomenis (saugomi, kol galioja paskyra).
- El. pašto IP prisijungimo duomenis (60 dienų).
- Laiškus, saugomus MSN serveriuose (bet ne tuos, kurie saugomi vartotojų kompiuteriuose).
- 10 paskutinių prisijungimų prie „Live“ ID.
- „Windows Live Messenger“ kontaktų sąrašą, bet ne pokalbių su tais žmonėmis turinį.
- „Windows Live Spaces“ tinklaraščių ir komentarų skelbimo duomenis (90 dienų).
- „MSN Groups“ prisijungimo ir duomenų persiuntimo informaciją (60 dienų).
- „Xbox“ vartotojų gimimo datą, vardą, el. pašto adresą, gyvenamąjį adresą, pašto indeksą, telefoną, kredito kortelės numerį ir tipą, jos galiojimo laiką, žaidimų kompiuterio numerį visą interneto istoriją su IP adresais (visi duomenys saugomi, kol galioja paskyra).
Nieko labai nuostabaus, ar ne? Į akis krenta nebent tai, kad „Messenger“ pokalbių turinys yra santykinai saugus, o štai „Xbox“ tauta yra sekama „nuo iki“ (spėju, kad taip daroma dėl apsaugos nuo „čipinimo“ bei nelegalių žaidimų kopijų).
Man regis, kad firmos turėtų ne slėpti tokius duomenis, o atvirkščiai – skelbti šalia pasiūlymų naudotis jų paslaugomis, kad vartotojas turėtų visą informaciją apie potencialius džiaugsmus ir rūpesčius. Gal dalis jų nuspręstų rinktis paslaugų bendrovę pagal tai, kaip kukliai ji pasiryžusi kaupti svetimus duomenis? Kodėl ne? Prasidėjus „The Pirate Bay“ procesui daug interneto paslaugų tiekėjų pasigyrė saugosią prisijungimo duomenis kuo trumpiau arba išvis nesaugosią. Kai kam tai yra rimtas konkurencinis privalumas.
Gal mūsų supratimas, kuri firma labiau gerbia vartotojų privatumą yra klaidingas? Tik turėdami oficialius „įdavimo krepšelių“ duomenis palyginimui galėtume spręsti, kas saugiau – „Google“, „Yahoo“, „Microsoft“ ar kieno kito tarnybos…