Neseniai pasirodė naujiena, kad Anglijoje steigiama pirmoji internetinė žaidimų parduotuvė, kuri prekiaus „naudotais“ žaidimais, tačiau pranešimuose nebuvo išsamios informacijos apie veikimo principą. Pasirodo ši tema labai opi ir įdomi daugeliui vartotojų, tad užteko ir pusdienio, kad į esminį klausimą „Kaip tai veiks?“ būtų atsakyta.
Neseniai pasirodė naujiena, kad Anglijoje steigiama pirmoji internetinė žaidimų parduotuvė, kuri prekiaus „naudotais“ žaidimais, tačiau pranešimuose nebuvo išsamios informacijos apie veikimo principą. Pasirodo ši tema labai opi ir įdomi daugeliui vartotojų, tad užteko ir pusdienio, kad į esminį klausimą „Kaip tai veiks?“ būtų atsakyta.Daugiausiai išsamių atsakymų radau MCV naujienoje, tačiau ir kiti portalai jau mirga, marga nuo faktų ir spėlionių.
Kadangi Lietuvoje žinios apie žaidimų prekybos verslą ganėtinai ribotos, visų pirma, leiskite papasakoti apie kelis, skeptiškai mane nuteikusius niuansus.
Naudotų žaidimų biznis yra išties populiarus užsienio šalyse. Egzistuoja gausybė parduotuvių ir prekybos tinklų, kuriuos jau parduodamos žaidimą žaidėjui, informuoja jį už kiek nusipirks jį atgal ir perparduos kažkam kitam. Tai naudinga paslauga žaidėjams. Jie gali pirkti žaidimus, žinodami, kad kai jis atsibos turės galimybę jį parduoti ir įsigyti kažką kitką. Pigesni, naudoti žaidimai padrąsina žaidėjus išmėginti kitus žanrus. Galų gale, kai parduotuvių lentynose pasirodo naujas, bet abejonių keliantis produktas, užsienio žaidėjai gali luktelti porą savaičių kol jis atpigs, o jis atpinga net, jei to nepadaro parduotuvė, „naudotų“ žaidimų lentynų dėka.
Prekyba naudotais žaidimais paranki ir pardavėjams. Jei pardavėjas turi gerai išvystytą naudotų žaidimų supirkimo ir pardavimo tinklą, jis pritraukia ir daugiau „taupančių“ žaidėjų, kurie kartas nuo karto taip pat perka ir naujus žaidimus. Prekeiviai nevengia įvairiausių akcijų naudotiems žaidimams, juos supirkinėja ar maino į nuolaidų kuponus. Galų gale pardavėjai uždirba nuo kiekvienos parduotos „naudotos“ kopijos.
O štai žaidimų leidėjai ir kūrėjai tokio verslo modelio netoleruoja. Priežastis - paprasta. Iš visų perpardavinėjimų, produkto kūrėjai neuždirba nė cento ir jiems tai nepatinka. Dalis leidybinių įmonių vadovų mano, kad „naudotų“ žaidimų biznis yra net pavojingesnis už piratavimą. Logika čia paprasta. Piratų daugumą sudaro žmonės nenorintys mokėti už prekę ir mieliau ją pasivagiantys. Žmonės, perkantys naudotus žaidimus, yra mokūs, tad jie ir traktuojami kaip realiai „prarasti“ klientai. Šioje vietoje leidėjai, nors turi ir daugiau galimybių kovoti su tuo, kas jiems nepatinka (juk jie gali daryti tiesioginę ar netiesioginę įtaką žaidimų prekybos tinklams), kovą jie vis tiek pralaimi. Kalbant apie prekybą „naudotais“ žaidimais internete, žaidimų kūrėjai gali pasakyti griežtą „ne“. Prekyba skaitmeniniu turiniu dar tik didina apsukas, o ir šią prekybą vystančios parduotuvės toli gražu neturi tokio svorio, kaip tradiciniai mažmenos tinklai, prekiaujantys dėžutėmis. Todėl kažkieno vizijos, įsteigti parduotuvę prekiaujančią naudotu skaitmeniniu turiniu, atrodė keistai, juolab, kad skaitmeninis turinys, apskritai, negali būti naudotas. Nėra nei dėžutės, nei disko, kurį gali sulamdyti ar subraižyti, taip realiai sumažindamas produkto kainą.
Greičiausiai taip galvoju ne aš vienas, nes pasirodžiusioje naujienoje buvo skelbiama tik tiek, kad steigiama nauja žaidimų prekybos platforma „Green Man“ kuri prekiaus „naudotu“ skaitmeniniu turiniu. Tiesa, projekto vadovas Gian Luzio iš karto užsiminė, kad nuo prekybos naudotais žaidimais savo dalį gaus ir kūrėjai. Tai išsklaidė pirmą skeptiškumo užsklandą ir likusią dienos dalį tiesiog laukiau daugiau žinių. Dabar dalinuosi jomis su jumis.
„Green Man Gaming“ prekybą pradėti turėtų jau šių metų kovą, starto dieną savo lentynose parduotuvė siūlys per 400 žaidimų pavadinimų. Tiesa, kol neskelbiama kiek ir kokių kontraktų su leidėjais turi kompanija, kažką spėlioti apie tai, kokie tai žaidimai, būtų naivu.
Parduotuvė prekiaus naujais žaidimais ir suteiks savo klientams galimybę parduoti juos atgal. Tokiu atveju žaidimo turėjimo faktas bus anuliuojamas pirmojo savininko paskyroje, o pats žaidimas perparduodamas už žemesnę kainą. Šių procedūrų metu, žaidimo leidėjas gaus sutartą pardavėjo uždarbio dalį, greičiausiai, ji nebus fiksuota ir taps derybų tarp tiekėjo ir pardavėjo dalimi. Štai taip. Dabar jau viskas aišku. Žinome, kaip veiks parduotuvė ir iš pirmo žvilgsnio mintis atrodo super šauniai. Tačiau drįstu teigti, kad „Green Man Gaming“ laukia rimti iššūkiai. Pamėginsiu juos išvardinti:
Visų pirma, nėra visiškai aišku, kaip bus prekiaujama žaidimais, kurių raktas siejamas su papildomomis paslaugomis. Juk dažno žaidimo raktas yra siejamas su žaidėjo profiliu, žaidimo leidėjo ar kūrėjo sistemose. Atitinkamai prie šio rakto pririšamos papildomos paslaugos. Asmeniniai puslapiai ir žaidėjo profiliai internete, papildomai nupirktas turinys ir t. t. Kaip bus ir ar bus sprendžiami šie klausimai? Šios problemos visiškai nekelia problemų, prekiaujant naudotais žaidimais „konsolėms“, tačiau kalbant apie žaidimus asmeniniam kompiuteriui, čia jau visai kita kalba.
Kainodara. Čia galima „susimauti“ dviem būdais. Žaidimų supirkimo kaina gali būti per žema, kad sudominti žaidėjus parduoti savo žaidimus, arba jų pardavimo kaina bus per didelė, kad kažkas norėtų juos pirkti. Žiūrėkite. Juk „Green Man“ mokės kažkiek pinigų žmogui, kuris parduos jiems žaidimą atgal. Tuomet kompanija „užsimes“ ant žaidimo savo dalį, o ši nebus maža, nes pardavusi žaidimą kompaniją dar mokės procentus leidėjui ir mokesčius valstybei. Vadinasi arba žaidimai bus superkami labai pigiai, arba parduodami brangiau nei nauji žaidimai kainuoja pas konkurentus („Steam“, D2D ir pan.). Galų gale konkurentai gali atsakyti savo plačiai pagarsėjusiomis akcijomis ir parduoti žaidimus dar pigiau. Blogą nuojautą sukelia ir žinia, kad už žaidimą gautus pinigus, klientas galės panaudoti tik naujų žaidimų pirkimui toje pačioje parduotuvėje. Na bet čia tik mano spėlionės, nors neabejoju, kad iššūkiai kurie laukia „Green Man Gaming“ yra realūs.
Konkurentai ir logika. Juk mes kalbame apie skaitmeninę produkciją, kuri negali būti naudota. Daugeliu atveju, kiekvienas pirkėjas perkantis naudotą žaidimą, gaus tą patį, ką gautų pirkdamas naują. Duomenis ir raktą. Labai sunku suprasti, kam šioje vietoje cackintis ir grąžinti dalį nuosavų pinigų žaidėjui, kai galima tiesiog pigiau ar daug pigiau pardavinėti naujus kodus. Tai ne dėžutės, jų nereikia gaminti, transportuoti, sandėliuoti ir laikyti brangiai kainuojančiuose parduotuvių lentynose. Turiu galvoje tai, kad panašią logiką gali pasitelkti dabartiniai rinkos žaidėjai, reikalaudami iš savo partnerių geresnių kainų ar spec. akcijų. Kaip tai įtakos „Green Man“? Ogi labai paprastai. Jų „naudotų“ žaidimų prekybos sėkmė, visiškai priklausys nuo to, kiek jie parduos naujų žaidimų. Jei žmonės nepirks naujų žaidimų pas „Green Man“, nebus ir žmonių kurie parduoda „naudotus“. Tad konkurentams visiškai nereikia kautis su „naudotų“ žaidimų rinka, jiems užtenka pasiūlyti šiek tiek geresnes kainas naujai produkcijai.
Apyvartinės lėšos ir patikimumo klausimai. Tai esminis niuansas, stabdantis skaitmeninį verslą. Kas nutiks, jei servisas, pardavęs žaidimus, užsidarys ar bankrutuos? Paprastai, pardavėjai tokiems atvejams neduoda jokių garantijų, didžiąją dalį rizikos numesdami ant savo klientų pečių.
Nepaisant abejonių, kurios kilo galvoje aš labai norėčiau tikėti, kad Gian Lazio ir jo komanda pagalvojo apie visus variantus. Tikiuosi, kad jie turi aiškų veiksmų ir kainodaros planą.
Tikiuosi, kad jiems pasiseks. Kodėl? Todėl, kad visoje šioje grandinėlėje labiausiai nelogiškai ir nuostolingai atrodo žaidėjui suteikiama galimybė grąžinti žaidimą. Esu visiškai įsitikinęs, kad tokias kainas, kokias siūlys „Green Man“ galima pasiekti ir nesuperkant žaidimų, kitaip tariant, iš šios sistemos laimi tik galutinis klientas, kas jau savaime yra labai retas ir nesuprantamas reiškinys. O aš toks jau žmogus, bijau to, ko nesuprantu.
Visai gali būti, kad tai tėra graži reklaminė kampanija, kurios metu yra „užmuilinamos“ pirkėjo akys. T. y. pirkėjas paverčiamas lojaliu klientu mainais už tai, suteikiant jam garantijas, kad seni žaidimai bus nupirkti už kažkokią tai simbolinę kainą. Daug kam tai pasirodys patrauklu, nors realiai tie patys žmonės aktyviai sekantys, pavyzdžiui, „Steam“ akcijas, galbūt sutaupytų net daugiau. Tačiau šią prielaidą plačiau pakomentuoti galėsiu tik tada, kai paslauga ims veikti.
Ką apie šią naujovę manote jūs?
