2009 m. gruodžio 31 d. 23 val. buvo išjungta Ignalinos atominė elektrinė. Apie tai žinojo visi, tam buvo rengiamasi iš anksto ir daug diskutuojama. Bet mažai kas žino, kad beveik tuo pat metu Lietuvoje įvyko dar vienas ne ką menkesnis išjungimas. Nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo atjungta didelė dalis Lietuvos mokslo.
2009 m. gruodžio 31 d. 23 val. buvo išjungta Ignalinos atominė elektrinė. Apie tai žinojo visi, tam buvo rengiamasi iš anksto ir daug diskutuojama. Bet mažai kas žino, kad beveik tuo pat metu Lietuvoje įvyko dar vienas ne ką menkesnis išjungimas.
Nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo atjungta didelė dalis Lietuvos mokslo: įgyvendinant neapgalvotai parengtą ir skubotai priimtą Mokslo ir studijų įstatymą (MSĮ) visi buvę valstybiniai mokslo institutai ir universitetų mokslo institutai yra drastiškai reformuojami arba visai panaikinami.
Pagrindinis reformos šūkis: optimizuoti mokslo institutų tinklą ir kelti mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros (MTTP) darbų kokybę. Reformos kryptį nurodo naujasis MSĮ, kuris numato, kad Lietuvoje yra tik valstybiniai mokslinių tyrimų institutai (VMTI). Tikroji reformos išraiška yra labai smarkiai sumažintas biudžetinis finansavimas ir beveik visiškas institutų atskyrimas nuo Europos Sąjungos struktūrinių fondų pinigų. Universitetų biudžetinis finansavimas 2010 m. sumažėjo palyginti su 2009 m. 13 procentų, o VMTI – 32 proc. Iš šiuo metu patvirtintų kvietimų slėnių projektams skirtų 831,2 mln. Lt universitetai gavo 742,4 mln. Lt, o VMTI - 88,8 mln. Lt, iš Nacionalinių kompleksinių programų projektų visus 95,3 mln. Lt gavo universitetai. Tiesa, kai kuriuose projektuose VMTI yra partneriai, tačiau projektų finansai ir valdymas yra universitetų rankose.
Na ir gerai, gali pasakyti skeptikai, taip jiems ir reikia, bent vienoje srityje šiek tiek sutaupysime, nes tie mokslininkai nieko gero nenuveikė, tik be perstojo naudojo biudžeto lėšas. Iš dalies galima su tuo ir sutikti. Ką gi naudingo Lietuvai padarė mokslininkai? Ko iš jų reikalavo valdžia, tą ir padarė. Kadangi labiausiai buvo vertinami moksliniai straipsniai, ir ypač tie, kurie buvo publikuojami aukšto lygio tarptautiniuose mokslo žurnaluose, turinčiuose didelį cituojamumo rodiklį (Impact factor, sudaromą pagal JAV mokslinės informacijos instituto ISI duomenis), tai mokslininkai stengėsi kuo daugiau jų publikuoti. O tai nėra lengvas uždavinys, nes konkurencija moksle nuolat auga. Tačiau Lietuvos mokslininkų publikacijų skaičius tuose žurnaluose nuolat auga ir ypač daug išaugo per pastaruosius trejus metus. Pagal publikacijų skaičių prestižiniuose žurnaluose vienam mokslininkui institutų mokslininkai šiek tiek lenkė universitetų mokslininkus. Jei valdžia būtų reikalavusi mažiau straipsnių, bet daugiau patentų, naujų technologijų, sukurtų prototipų, tai mokslininkai neabejotinai būtų įvykdę ir tuos reikalavimus.
Visoje toje pertvarkoje iš esmės yra du klausimai: pirmas, kodėl universitetų mokslas gauna nepalyginamai daugiau už VMTI mokslą, antras, negi Lietuva atsisako Lisabonos tikslo – skirti MTTP visoje ES ne mažiau kaip 3 proc. BVP? Akivaizdu, kad ES skelbusi pasieksianti šį tikslą 2010 m., patyrė visišką fiasko. Kitos gi didžiosios pasaulio ekonomikos (JAV, Japonija Kinija) krizės metu stengėsi visomis išgalėmis didinti MTTP finansavimą.
Detaliau panagrinėkime susidariusią situaciją. Dauguma buvusių universitetinių institutų taps universitetų padaliniais (maždaug fakulteto teisėmis). Nuo šių metų pradžios atskiri išliks tik humanitarinių mokslų institutai (Lietuvių kalbos institutas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvos istorijos institutas, Kultūros, filosofijos ir meno institutas nuo kitų metų taps Lietuvos kultūros institutu) ir Lietuvos energetikos institutas, o daugelis buvusių atskirų institutų bus jungiami, jų pagrindu steigiant mokslo tyrimų centrus. Chemijos, Fizikos ir Puslaidininkių fizikos institutai bus jungiami steigiant fizinių ir technologijos mokslo centrą. Botanikos institutas, Vilniaus universiteto Ekologijos institutas ir Geologijos ir geografijos institutas jungiami steigiant Gamtos tyrimų centrą. Matematikos ir informatikos, Biochemijos ir Biotechnologijos institutai bus jungiami prie Vilniaus universiteto. Bus taip sukurti Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras, jungiant Lietuvos miškų, Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės ir Lietuvos žemdirbystės institutus, Socialinių tyrimų centras, jungiant Socialinių tyrimų institutą su Darbo ir socialinių tyrimų institutu.
Net paviršutiniškai žiūrint matosi daug nelogiškumų: pvz., kodėl buvusį Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos institutą neįjungus į Fizinių ir technologijos mokslo centrą? Šis institutas tikrai turi neblogus pasiekimus ir tame centre jis, be abejo, būtų svarbus elementas. Matyt, žodžiai apie konsolidaciją ir tinklo optimizavimą yra tik graži priedanga naivuoliams. Tikroji priežastis galėtų būti ir labai paprasta: universitetai bijo konkurentų iš institutų ir visais būdais stengiasi juos sumenkinti arba pašalinti. Gali būti dar ir visai banalus siekis užvaldyti kuo daugiau turto, nes po 2011 metų universitetai taps viešosiomis įstaigomis ir galės lengviau disponuoti savo turtu.
Reforma vyksta turint aktyvų Lietuvos mokslo tarybos (LMT) pritarimą. Bet tai ir suprantama, nes iš dviejų LMT komitetų (Humanitarinių ir Socialinių mokslų bei Gamtos ir Technikos mokslų) 22 narių net 18 atstovauja universitetams. Tuo tarpu mokslininkų, dirbančių universitetuose ir institutuose, santykis yra tikrai gerokai mažesnis negu 4,5:1. Pavyzdžiui, fizinių, biomedicinos ir technologinių mokslų (FBT) srityse 2008 m. universitetuose dirbo apie 1800 mokslininkų, o institutuose (valstybiniuose ir universitetiniuose) – apie 1100.
Pagal naujus įstatus LMT tampa savotiška mokslo ministerija, mokslo fondu, mokslo projektus administruojančia agentūra ir mokslo įstaigų vertinimo centru viename asmenyje. Ją sudarys 29 nariai, kuriuos skirs Vyriausybė, iš kurių 9 sudarys valdybą, o likusieji 20 dirbs dviejuose komitetuose. Tikėtina, kad naujojoje Taryboje universitetų įtaka bus dar didesnė. Taigi, naujojo monstro sukūrimas visiškai nustumia nuo mokslo politikos finansavimo Mokslo akademiją bei Lietuvos mokslininkų sąjungą taip išjungiant bet kokias demokratijos apraiškas mokslo valdyme. Pastarosioms organizacijoms nedraudžiama veikti, viešai reikšti savo nuomonę vienais ar kitais klausimais, bet mokslo politikos formavimo ir įgyvendinimo mechanizme apibrėžtas vaidmuo joms naujajame MSĮ nenumatytas.
Ar iš tikrųjų yra didelė priešprieša tarp universitetų ir institutų mokslininkų? Ir taip ir ne. Vienu iš šios priešpriešos aspektų galėtų būti doktorantūros studijos. Beveik 10 metų po nepriklausomybės atkūrimo universitetai ir institutai buvo lygiaverčiai šiuo požiūriu, tačiau vėliau nežinia kodėl institutai galėjo būti tik universitetų partneriais rengiant aukščiausios kvalifikacijos specialistus. Dabar gi parengtame doktorantūros nuostatų projekte institutai gali būti tik doktorantūros mokyklos mokslinių tyrimų baze – vieta, kur doktorantas vykdo mokslinį darbą. Iki šiol dalis institutų vykdė ir doktorantūros studijas, juose doktorantai išklausydavo paskaitų ciklus ir laikydavo egzaminus. Naujieji nuostatai rodo labai suprimityvintą požiūrį į doktorantūrą. Manoma, kad lygiai kaip yra pradinis, pagrindinis ir gimnazinis ugdymas, taip ir studijos yra tik skirtingos to paties proceso pakopos: bakalauro studijos, magistrantūra ir doktorantūra. Bet iš tikrųjų toks požiūris yra neadekvatus realybei: doktorantas yra mokslininkas iš esmės, nes jis atlieka tyrimus, juos skelbia ir dirba beveik savarankiškai. Tai, kad Lietuvoje jis negali būti vadinamas mokslininku yra tik biurokratinės sistemos prasimanymas, tai ką jis daro yra ta pati mokslinė veikla, kuria užsiima ir kiti mokslininkai. Tiesa, jis turi vadovą, kuris jo veiklą prižiūri ir koordinuoja, tačiau tai nekeičia jo darbo esmės, nes ir didelė dalis mokslininkų dirba kolektyvuose, kur yra projektų vadovai ir kiti veiklos koordinatoriai. Panagrinėjus kokiomis sąlygomis savo disertacijas iki šiol rengė FBT sričių doktorantai Lietuvoje, galima drąsiai teigti, kad institutuose jie turėjo tikrai neblogesnes sąlygas moksliniam darbui negu universitetuose.
Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) parengė naujųjų mokslo centrų įstatus. Kokie nurodomi centrų veiklos tikslai? Vykdyti svarbius mokslinius tyrimus, bendradarbiauti su verslo, valdžios ir visuomenės atstovais vykdant užsakomuosius darbus, skleisti visuomenėje mokslo žinias. Ir viskas -VMTI neturi tikslo rengti aukščiausios kvalifikacijos specialistus. Štai toks ŠMM požiūris į institutus. Taigi, palaipsniui šie institutai be savos doktorantūros nyks neturėdami išsiugdytų kvalifikuotų specialistų.
Šiuo klausimu jau galima kalbėti apie Lietuvos mokslo sisteminius defektus. Esminė klaida buvo padaryta po nepriklausomybės atkūrimo, kai buvę mokslų akademijos institutai buvo perduoti vien tik ŠMM, kuri iki šiol taip ir nesuprato kaip juos reikėtų pavartoti. Kodėl gi negalėjo dalis institutų priklausyti, pvz., Ūkio ministerijai (ŪM), Sveikatos apsaugos ministerijai (SAM) arba netgi Krašto apsaugos ministerijai? O ŠMM turėjo būti tik Švietimo ir aukšto mokslo ministerija, nes tokia ji ir yra sprendžiant pagal tai, kokius veiksmus ji visada vykdė ir pastaruoju metu vykdo.
Visa dabartinė reforma vyksta ir toliau nesuprantant, o kam gi reikalingi tie institutai? Todėl dabartinės ŠMM tikslas kuo greičiau juos „atjungti“ yra natūralus ir visiškai suprantamas.
Nesenai Vyriausybė pasipriešino Seimui ir nusprendė reorganizuoti VU Onkologijos institutą įkuriant Onkologijos ligoninę, kuri priklausytų SAM, ir Onkologijos institutą, kuris priklausytų ŠMM. Seimas siūlė steigti Nacionalinį vėžio centrą, kurio sudėtyje būtų ir klinikos. Vėl matome akivaizdų nesupratimą kaip funkcionuoja mokslas ir atkaklų užsispyrimą viską reformuoti, o mokslinių tyrimų institutą būtinai perduoti ŠMM. Nesuprantama, kodėl Nacionalinio vėžio centro steigėju negalėtų būti SAM. Taip yra daugelyje šalių, bet taip negali būti Lietuvoje!
Pagrindinis Lietuvos mokslo politikos trūkumas yra akivaizdus. Yra klaidingai manoma, kad mokslas – tai priemonė šalies ekonomikos problemoms spręsti. Iš čia kyla konfrontacija tarp ŠMM ir ŪM bei priešprieša tarp taikomųjų ir fundamentinių mokslų. Iš tikrųjų mokslas yra tam tikra visuomeninės veiklos sritis, kuria reikia rūpintis. Mokslas reikalingas studijoms, mokslininkų ir specialistų rengimui, visos visuomenės kompetencijos, išprusimo ugdymui, įvairių problemų ir uždavinių ekspertiniam vertinimui, kaip kultūros dalis, kaip šalies prestižo, užsienio investuotojų patrauklumo didinimo priemonė, kaip valstybės konkurencingumo pagrindas ir t. t.
Valstybė tiesiog turi skirti dalį savo BVP šiai sričiai, nes be jos šalis tampa bananų respublika, jos elitas sunyksta, o politikoje įsivyrauja totalinis pragmatizmas arba netgi nusikalstami klanai.
Negalima atlikti fundamentaliųjų ir taikomųjų mokslinių tyrimų institucinį atskyrimą˛ nes realiame moksle šios sąvokos nėra antagonistinės: didžiausi mokslo laimėjimai pasirodo ten, kur fundamentiniai tyrimai vyksta kartu su taikomaisiais. Tai galima pagrįsti mokslo idėjų vystymosi istorijos pavyzdžiais.
Galima išskirti tris pagrindines mokslinės veiklos sritis: moksliniai tyrimai; dalyvavimas studijų procese; organizacinė, ekspertinė ir administracinė veikla. Pastaraisiais metais buvo susiformavusi gera tradicija, kai institutų mokslininkai dalį savo darbo laiko skyrė dėstymui universitetuose, todėl čia didelės problemos nebuvo. Tuo tarpu trečia veiklos sritis praktiškai nebuvo išnaudojama. Pavyzdžiui, yra darbas standartizacijos departamento technikos komitetuose. Bet Lietuvoje tai visiškai apleista sritis, nes didžioji dalis tarptautinių standartų nėra verčiama į lietuvių kalbą, jie įteisinami išvertus tik titulinį lapą. Tai ne tik riboja verslo konkurencingumą, bet ir skurdina lietuvių kalbą, nes nėra kuriami nauji mokslo ir technikos terminai. Tokių pavyzdžių, kur mokslininkų žinios gali būti vertingai panaudojamos yra labai daug, pvz. patentų ir licenzijų įsigijimas, įmonių poveikio aplinkai vertinimas, fizinės, cheminės taršos poveikio visuomenės sveikatai vertinimas ir t. t.
Du didieji 2010 m. išjungimai turi daug bendrų bruožų. Išjungus atominę elektrinę liko be savo įprastinio darbo apie 2400 jos darbuotojų, kurių 500 yra atleidžiami iš karto. Atjungus dalį Lietuvos mokslo, liks be aiškios perspektyvos virš 1500 institutų mokslininkų ir dar maždaug tiek pagalbinio personalo. Kaip sakė Ignalinos AE direktorius V. Ševaldinas, Lietuva bus pirmąja valstybe pasaulyje turėjusia savo branduolinę energetiką ir savanoriškai jos atsisakiusia. Visi supranta, kad kalbos apie būsimą naują atominę elektrinę, matyt, taip ir liks kalbomis, nes apstačius Lietuvą atominėmis elektrinėmis, perspektyva statyti dar vieną, bus labai menka. Lygiai taip pat visos kalbos apie būsimą mokslo suklestėjimą slėniuose yra gerokai perdėtos ir po kokių 10 metų visi VMTI bus uždaryti arba prijungti prie universitetų. Taigi, Lietuva taps pirmąja valstybe turėjusia gerai išvystytą neuniversitetinį mokslą ir savanoriškai jo atsisakiusia. Žodis „mokslas“ visada buvo svetimas ŠMM ir dabar matome tik logišką ilgo proceso pabaigą. Tą akivaizdžiai galima matyti ir perskaičius naująjį MSĮ. Nors žodis „mokslas“ jame yra pirmoje vietoje, bet apie mokslą ten beveik nekalbama. Mokslo reformai, inovacijų, aukštųjų technologijų, verslo investicijų skatinimui ten nėra skirta nei žodžio, ką jau kalbėti apie visokius mokslo-verslo darinius arba „spin-off“ ar „high-tech“ tipo įmones. Viskas suvesta į mokslo institutų dalinį sunaikinimą, prijungimą prie universitetų arba beprasmį stambinimą, taip pat direktoriaus ir tarybos rinkimo principų pakeitimą.
Išjungus Ignalinos AE pasigirdo nemažai balsų, kurie ėmė teigti, kaip gerai, kad taip atsitiko – atsikratysime monopolijų, sukursime elektros biržą ir toliau gyvensime švilpaudami. Žinoma, AE nėra didelis gėris. Bet per beveik 10 metų nepastačius modernių elektrą generuojančių įrenginių ir nesukūrus atsinaujinančių energijos šaltinių vystymo sistemos taip kalbėti yra tiesiog nepadoru. Po pusės metų visi pajus, ką reiškia pirmasis didysis atjungimas Lietuvoje.
Antrojo didžiojo atjungimo pasekmės bus tokios pat liūdnos, bet jos pasireikš tik gerokai vėliau. Kažkas bandė spėlioti, kad po įvykdytų reformų Lietuvos universitetų reitingai pakils į negirdėtas aukštumas, bet, manau, kad taip tikrai neatsitiks. Didelė dalis mokslininkų universitetuose kovos dėl geresnio kąsnio, o atėję institutų mokslininkai nesugebės greitai persitvarkyti pagal naujus reikalavimus.
Kalbos apie tai, kad Lietuvos mokslui bus skiriamos negirdėto masto lėšos yra gerokai perdėtos. Girdėjome, kaip ministras Kaune gyrėsi, kad tuoj bus sukurtas pasaulinio lygio mokslo centras už 117,3 milijonus litų (=34 milijonai eurų). Taip, tikrai tiek pinigų niekas mokslui nepriklausomoje Lietuvoje niekada neskyrė – mokslininkai 20 metų gyveno pusbadžiu. Tiesiog neįtikėtina, kad beveik be jokio finansavimo jie dar sugebėjo kurti gero lygio mokslą ir spausdinti savo darbus prestižiniuose mokslo žurnaluose. Tačiau teiginys, kad už 34 mln. eurų galima sukurti pasaulinio lygio mokslo centrą, į kurį plūs viso pasaulio mokslininkai, yra švelniai sakant netiesa. Vilniuje Saulėtekio slėnyje ruošiamasi statyti Nacionalinį fizinių ir technologijos mokslų centrą už 203 mln. litų. Atrodo, didelė suma. Tačiau pažiūrėjus detaliau taip nebeatrodo. Būsimo centro plotas apie 30 tūkst. kvadratinių metrų. Panašaus ploto prekybos centro „Panorama“ Vilniuje statyba kainavo apie 270 milijonų litų, bet ten be eskalatorių jokių sudėtingų įrenginių nėra. Nebaigtas statyti Valstybės saugumo departamento pastatas sostinėje jau kainavo daugiau negu 350 milijonų litų. Tuo tarpu Nacionalinį mokslo centrą, kuriame bus įrengti aukščiausio lygio švarūs kambariai, skysto helio stotis, kondicionavimo įranga ir nupirkti brangūs prietaisai, ruošiamasi sukurti tik už 200 milijonų. Keista, ar ne? Gal statybininkai kiek prisidės savomis lėšomis, kad gautų gerus užsakymus?
Iš pradžių mokslui buvo žadama net 2,3 mlrd. litų, kas atrodė kaip tikras aukso kalnas, kuris padės išspęsti visas mokslo problemas ir padės sukurti Lietuvoje konkurencingą aukštųjų technologijų pramonę. Tačiau dabar kažkaip ši parama sumenko.
O ką reikėjo daryti? Reikėjo suprasti, kad kartu vykdyti institucijų reformas ir įsisavinti ES struktūrinės paramos lėšas yra pragaištinga. Tam tiesiog neužtenka žmogiškųjų resursų. Reikėjo gerai dirbančioms mokslininkų grupėms skirti solidžią paramą, įskaitant laboratorijų atnaujinimą ir įrangos įsigijimą. Institutai ir universitetai turi pakankamai patalpų, nes dalį jų nuomoja. Naudoti didelę dalį pinigų statyboms krizės atveju yra labai trumparegiškas žingsnis. Iš pradžių buvo surinkti duomenys apie aukšto lygio mokslininkų grupes, taip vadinamus kompetencijos centrus, kiuriuos reikėtų remti, bet paskui visai tai buvo pamišta. Žinoma, reikėjo taip pat bandyti sukurti kokius du visai naujus mokslo centrus, pvz., Vilniuje ir Kaune. Nauji pasaulinio lygio mokslo centrai gali būti sukurti tik naujose mokslo ir technologijų kryptyse, kurios tik pradeda vystytis (pvz., nanomedicina). Aukšto lygio lazerių centras galėjo atsirasti ir atsirado Lietuvoje apie 1965–1970 m., kai vyko tos srities intensyvus vystymasis pasaulyje. Dabar sukurti naują lazerių centrą yra beprasmiška - tokių centrų pasaulyje yra. šimtai. Galima bandyti kurti nebent lazeriu inicijuojamų termobranduolinių reakcijų tyrimo centrą ar dar kažką egzotiškesnio. Niekas nė nebandė ieškoti tokių naujų mokslinių tyrimų krypčių. Palaipsniui viskas grįžo į gerai pramintas vėžes ir didieji universitetai pasidalino struktūrinės paramos lėšas savo vykdomų tyrimų bazės atnaujinimui, bet prisidengus kompleksinių programų ir slėnių vėliava. Taip atsirado galimybė kartu išmesti už borto institutų mokslininkus.
Per pastaruosius pusantrų metų moksle įvykusius pertvarkymus galima charakterizuoti beveik kaip vien tik neigiamus. Pirma, sukurtas administracinis monstras – Lietuvos mokslo taryba – savotiškas energetinio LEO LT analogas moksle.
Antra, niekaip neapsisprendžiama dėl mokslo ir verslo sąveikos koordinavimo ir stiprinimo. Nesibaigiančios kalbos apie Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros įkūrimą taip ir liko kalbomis, parodančiomis visišką valdžios bejėgiškumą ir frustraciją dviejų ministerijų – ŠMM ir ŪM – nesutarimų fone.
Trečia, studijų krepšelio įvedimas atidavė į aštuoniolikmečių rankas Lietuvos mokslo ateitį – jei niekas nepanorės studijuoti fizikos, elektronikos ar biotechnologijos, tai iš kur reikės imti specialistų darbui būsimuose mokslinių tyrimų centruose?
Ketvirta, žadėti ES struktūrinės paramos milijardai mokslui staiga sumenko, liko tik valdžios vyrų nesuprantamas noras girtis „Nacionalinėmis kompleksinėmis programomis“ „slėniais“, „pasaulinio lygio mokslo centrais“, „bendros prieigos centrais“, kurie iš tikrųjų yra menkučiai laboratoriniai kompleksai, kokių pasaulyje yra tūkstančiai. Ko vertas vien tik pavadinimas „Nacionalinė kompleksinė mechatronikos programa“ – 9,2 mln. Lt projektas penkeriems metams visai Lietuvai!
Ir penkta, drastiškai sumažintas mokslo institutų finansavimas numatomos pertvarkos fone logiškai užbaigia dvidešimt metų vykusią Lietuvos mokslo reformą. Tai tik dar labiau padidins jaunų gabių žmonių emigraciją į užsienį.
Baigiant galima pasakyti, kad 2010-jų metų Didysis išjungimas I buvo gerai suprastas ir įvertintas Lietuvos visuomenės, o tai verčia valdžią bent jau imituoti rimtą veiklą siekiant sumažinti jo poveikį. Tuo tarpu Didysis išjungimas II, matyt, liks nepastebėtas, bet gali turėti nė kiek ne mažesnių pasekmių negu pirmasis. Tik gaila, kad šio išjungimo rezultatai bus pastebėti ir įvertinti per vėlai, kai jau nebus galima nieko pakeisti.
