Madingiausias pastarojo meto vakarietiškojo interneto užsiėmimas – galvoti, kaip apmokestinti šiandien nemokamai skelbiamas naujienas ir kitus straipsnius. „The New York Times“ nuolat eksperimentuoja šioje srityje. Jie jau turi mokamą leidinių prenumeratą specialioje skaityklėje „Times Reader“, bet veikiausiai tas dalykas nepasiteisino, nes dabar iš ankstyvojo interneto archyvo vėl ištraukta mikromokėjimų (angl. micropayments) koncepcija. Apie ją net knygos vėl pradėtos rašyti. Ta proga NYT autorius John Tierney nutarė paklausti skaitytojų, ką jie mano apie mikromokėjimus. Šimtai komentarų po straipsniu ir diskusija „MetaFilter“ svetainėje gali sudaryti naiviai optimistišką tokios sistemos perspektyvą. Mano sunkus darbas – sudėlioti mintis, kodėl ji neveiks.
(xJasonRogersx nuotrauka)
Kas yra mikromokėjimai?
Tai papildoma pseudovaliuta, į kurią žmonės iškeičia dalį savo pinigų, kad, naudodami struktūrinius ar programinius trečiosios šalies produktus, galėtų mokėti už atskirų turinio internete vienetų peržiūrą: straipsnių, nuotraukų, komiksų, klipų ir t. t.
Mikromokėjimai turėtų skirtis nuo dabar naudojamo apmokėjimo kredito kortele ar per „PayPal“ tuo, kad galėtų priimti ir apdoroti itin mažas sumas (kad ir po kelis centus), neprašydami kiekvieną kartą įvesti kortelės duomenų ar prisijungimo slaptažodžio.
Tikimasi, kad įdiegus tokią sistemą, galima bus apmokestinti visą portalų turinį, imant po kelis centus už kiekvieno straipsnio ar kitos medžiagos peržiūrą. Neva toks neįpareigojantis (lyginant su prenumerata) būdas ir santykinai menkos atskirų straipsnių kainos padės uždirbti žiniasklaidai, neišbaidydamos vartotojų.
Kodėl ne?
Nors ne vienas mikromokėjimų sistemos kritikas remiasi grynai technologiniais (kaip suderinti visas OS, visas naršykles), geopolitiniais (kaip priimti visas valiutas, kaip jas konvertuoti, kaip suderinti teisės dalykus), fiskaliniais (kaip užtikrinti apsaugą žmonėms, apsaugą nuo piktnaudžiavimo, apmokestinimą ir t. t.) argumentais, aš gi norėčiau atkreipti dėmesį tik į psichologinius aspektus.
- Skaitiklio sindromas. Mikromokėjimų sistema tikriausiai veiks automatiškai. T. y. nereikės prieš paspaudžiant kiekvieną nuorodą „pasirašyti sutartį“ ir „pervesti pinigus“ – viskas vyks neregimai, tik galbūt ekrano kamputyje suksis skaitiklis. Antraip vieno straipsnio peržiūra nedaug tesiskirs nuo programos diegimo į kompiuterį („perskaitykite, spauskite sutinku, patvirtinkite, dar kartą patvirtinkite). Mikromokėjimai veiks tik tuomet, kai jie bus „nematomi“. Bet tuomet skaitymas su mikromokėjimais bus panašus į ekskursiją su taksi. Norom nenorom nuolat dirsčiosime į skaitiklį, žiūrėdami, ar mūsų domėjimasis kokios nors popžvaigždės kale neviršijo dienai skirto biudžeto. Patikėkite, tai bjaurus jausmas. Ilgainiui tikriausiai be reikalo tose svetainėse nesilankysime, o jei teks – tai apsiribosime būtiniausia informacija. Gal keliais centais per mėnesį. Kas iš to praturtės?
- Atverta piniginė. Mikromokėjimų, nepaisant to, kad apie juos pradėta šnekėti dar prieš 15 metų, šiandien neturime dėl to, kad niekas nesugalvojo saugaus ir paprasto jų naudojimo būdo. Galima santykinai saugiai, bet nepatogiai (dabartinė „PayPal“ ir kredito kortelių sistema ar atsiskaitymas per bankus). Galima labai patogiai, bet visiškai nesaugiai (dėl suprantamų priežasčių tokios sistemos pavyzdžio pateikti negaliu). Mikromokėjimų paprastumas reikštų, kad sistema taptų atvira bet kokiam kenkėjiškam naršyklės „pagrobimui“, adreso nukreipimui, apgaulingoms nuorodoms ir pan. Man nesunku įsivaizduoti abejotinos reputacijos svetaines, siūlančias, pavyzdžiui, naujausią informaciją apie Haičio žemės drebėjimą, tačiau nukreipiančias į vidinius puslapius, kur už niekinę informaciją nuskaičiuojama maksimali sistemos leidžiama suma. Įsivaizduojate, kiek kiltų nesusipratimų ir kiek atsirastų vartotojų skundų, jei net su kredito kortelėmis internete žmonės nesusitvarko?
- Mokėjimo nuovargis. Sugalvojau tokį naują terminą. Tai yra labai specifinis dalykas, atsirandantis po to, kai žmogus geranoriškai už ką nors moka ilgesnį laiką. Turimas pinigų kiekis ne begalinis, o interneto vilionės – beveik begalinės. Kol piratauji, nejauti, kiek tai gali kainuoti. Kai pradedi mokėti ir pamatai, kaip greitai tirpsta pinigai iš specialiai internetui skirto biudžeto, supranti, kad už tai, ką šiandien norima apmokestinti, niekada nebus sumokėta. Mat ilgainiui pats pradedi smarkiai riboti išlaidas ir ieškoti nemokamų alternatyvų, net jei mokamos yra daug geresnės. Nusivylimas kai kuriais įsigytais produktais, apmaudas dėl viršyto biudžeto, galimybės susigrąžinti pinigus už nekokybišką produktą ar paslaugą nebuvimas vis menkina ir menkina to pirkimo vertę. O jei aplink yra begalė nemokamų alternatyvų ar gaji piratavimo kultūra, tai kartais pasijunti esąs visiškas idiotas. Na ir šiaip – tiesiog pavargsti mokėti ir nebemoki, nes gali nemokėti. Ne duona ir pienas gi.
Kaip minėjau, nenoriu veltis į technologinius tokios sistemos keblumus. Net jei juos galima būtų kaip nors išspręsti, liks neišspręstos čia išvardintos grynai žmogiškos problemos: jausmas, kad kiekvienas bitas sekina piniginę, kad jos turinys atviras visiems ir kad moki už bet ką, dorai neįsitikinęs, kad tai verta.
Rašau iš savo patirties. Pastaruosius kelis metus stengiuosi mokėti internete už viską, ką naudoju. Ne tik kai reikalauja, bet ir kai užsimena apie auką (daug nemokamų programų mielai priima aukas iš naudotojų). Iš pradžių man tai patiko, nes legalus naudojimas ar auka su gražia padėka teikia nemenką satisfakciją.
Bet vėliau pavargau. Ne, ne nuskurdau, o tiesiog pavargau. Netikiu, kad mano pinigai padeda kurti kokybiškesnius produktus, netikiu, kad mano auka privers autorių sukurti naują programos versiją, net jei jam tas darbas nusibodo. Netikiu, kad už tokius pinigus, kuriuos galiu išleisti, galiu nusipirkti norimą programos funkciją ar patikusios knygos tęsinį. Tiesiog moku, nes tai reikia išbandyti, kad nekalbėtum tuščiai. Bet dabar jau moku labai mažai, vos trupinius. Nes viso interneto pinigais neapdalinsi, o kai tiek visko yra nemokamai, tai ir nereikia…
Užtat esu tikras, kad mikromokėjimų sistemos nepasiteisins. Žinoma, tik jas sukūrus (jei taip bus) kils didelis ažiotažas: žiniasklaida trimituos apie stulbinamai dideles pajamas, apie žmonių dosnumą ir tyčiosis iš skeptikų. Bet tik pirmus kelis mėnesius ar metus, kol žmonės dar nejus to mokėjimų nuovargio. Vėliau seks keli mėnesiai tylos, o po to – ir šiandien girdimi skundai ir grasinimai palikti žmoniją be profesionalių žurnalistų ir šoumenų.
Beje, apie tuos grasinimus – jei jau kitaip neišeina, tai gal palaukime ir pasižiūrėkime, ar ta ateitis bus tokia baisi? Kaip iš tikrųjų atrodys informacijos rinka be centralizuotų jos paskirstymo taškų? Na, nudegsime tai nudegsime. Kitą kartą žinosime, ko jie yra verti ir kiek už tai reikia mokėti.