Kodėl žmonės nepaiso taisyklių, draudžiančių be leidimo naudotis skaitmenine informacija, jau rašiau. Bet kodėl patys autoriai nesinaudoja tokia griežta ir beatodairiška intelektinės nuosavybės apsauga asmeniniam pasipelnymui? Nejau rašytojams, muzikantams, aktoriams, programų kūrėjams nepatiktų bylinėtis teismuose su savo gerbėjais ir gyventi vien iš uždirbamų baudų?
Kodėl žmonės nepaiso taisyklių, draudžiančių be leidimo naudotis skaitmenine informacija, jau rašiau. Bet kodėl patys autoriai nesinaudoja tokia griežta ir beatodairiška intelektinės nuosavybės apsauga asmeniniam pasipelnymui? Nejau rašytojams, muzikantams, aktoriams, programų kūrėjams nepatiktų bylinėtis teismuose su savo gerbėjais ir gyventi vien iš uždirbamų baudų? Juk pažeidėjų tai netrūksta!
Kodėl daugelis iš jų atlaidžiai žiūri į piratavimą, o kiti netgi aktyviai skatina jų kūrinių siuntimą, nepaisydami net savo studijų ar leidyklų draudimo? Kas tokie yra Paulo Coelho, Cory Doctorow, Lawrence Lessig, Moby, Radiohead, Nine Inch Nails, 50 Cent, Chamillionaire? Bepročiai? Paklydėliai? Piratai?
Žinoma, visur yra žmonių, pritariančių laisvai informacijos sklaidai internete, tačiau nemokamas kūrinių platinimas internete yra ne vien reveransas skaitmeninei kartai – tai ir rimto verslo modelio dalis, ir būdas užtikrinti autoriaus nepriklausomybę bei karjeros tęstinumą.
Pažiūrėkime į populiariosios kultūros rinką. Joje tebenaudojamas senas „žvaigždžių fabriko“ principas. Imama dailios išvaizdos ypatumai, nugrimuojama, įgarsinama, išdresuojama ir, sumerkus kelis milijonus į reklaminę kampaniją, išparduodama per kelias šlovės savaites. Joms pasibaigus, vienadienė žvaigždelė atsiduria šiukšlyne, iš kurio, paradoksaliai, ją gali išgelbėti tik internetas ir failų mainai jame.
Natūralu, kad toks verslas reikalauja maksimalios investicijų grąžos per tas kelias „hitų“ savaites, antraip visos išlaidos pudrai ir balso sintezatoriams bus bergždžios. Greitas popso paplitimas internete yra peilis žvaigždžių fabrikams, nes momentinis poreikis patenkinamas, o iki rimto su tokia kūryba niekad ir neprieisi – retas iš tokių atlikėjų kada nors yra turėjęs ar galėtų turėti gyvą koncertą, nekalbant jau apie „unplugged“. Suprantama ir tokios žvaigždės perspektyva: jai svarbu uždirbti kuo daugiau, kol yra šlovės viršūnėje, nes vėliau to nebepavyks padaryti.
Visai kitokie yra talentingų kūrėjų interesai. Jie žino, kad ištikimi gerbėjai gali dešimtmečiais palaikyti mėgstamą rašytoją, muzikantą ar aktorių/režisierių, pirkdami jo įrašus, knygas, plakatus ir visokią atributiką. Joks sveiko proto kūrėjas nenorės prarasti ištikimų savo kūrybos gerbėjų dėl kvailų bylų, kurias RIAA, MPAA ar LANVA Lietuvoje bando prikergti vartotojams. Nusikopijavai į telefoną be leidimo? Kopijuok dar į šimtą telefonų, tik būkime visada draugai!
Kūrėjai žino, kaip nelengva užkariauti gerbėjų simpatijas ir ištikimybę, esant tokiai didelei kūrinių įvairovei. Jie pasiryžę paaukoti momentinio uždarbio dalį mainais į ilgalaikes simpatijas ir paramą. Taigi Moby, „Nine Inch Nails“ ar Paulo Coelho nėra bepročiai. Tai labai racionalūs žmonės, su didele nauda sau leidžiantys neribotai siųsti savo kūrinius, daryti jų kopijas ir dalintis su draugais. Gal tarp jų atsiras naujų ištikimų pasekėjų, kurie pradės kolekcionuoti spausdintas autoriaus knygas iš meilės jo kūrybai, lankys grupės koncertus ir t. t.?
Kartais dėl to autoriai sąmoningai pažeidžia jų pačių kūrybos apsaugai sumanytas teises. Smagus pavyzdys – JAV hiphopo atlikėjas Chamillionaire, kuris, nepaisydamas savo studijos („Universal“) draudimo, įdėjo naujo kūrinio klipą į „YouTube“ su teise įterpti jį į kitas svetaines. Kas tos „Universal“ taisyklės atlikėjui, kuris planuoja savo karjerą? Studiją nesunku pakeisti, o gerbėjų niekuo nepakeisi.
Laisvas platinimas internete duoda naudos ne tik žinomiems profesionaliems autoriams, bet ir naujokams. Neseniai į torrentus buvo paleistas švedų režisierės Hanna Skold filmas „Nasty Old People“. Per pirmas dvi platinimo savaites jis vien iš aukų surinko penktadalį filmo biudžeto. Tai neblogai netgi pagal Holivudo kriterijus. Atminkime, kad tokie filmai paprastai visiškai neatsiperka, yra 100 % remiami vyriausybinių kultūros programų, įvairių fondų ir privačių rėmėjų, dėl kurių skiriamų lėšų vyksta nuolatinė ir arši konkurencija. Ar nenorėtų nepriklausomi kūrėjai turėti galimybę kurti visiškai nepriklausomi, remiami tik pačių žmonių?
Visos šios mintys ir pavyzdžiai yra diskusijos dėl dabartinės autorių teisių sistemos dalis, skirta atremti argumentus, teigiančius, kad autorių teisių apsauga yra naudinga visiems autoriams. Deja, autorių teisės dažniausiai gina labai menkavertę produkciją, kurios apsauga ar klestėjimo skatinimas kažin ar yra visuomenės interesas. O rimtiems kūrėjams tuo metu tenka patiems pažeisti taisykles ar net įstatymus, kad užtikrintų ateitį kūrybai.
