Geidulingai pravertos lūpos, į objektyvą nukreiptas žvilgsnis, taip tarytum bandant suvilioti žiūrovą. Susikaupęs rimto, nepriklausomo, politika besidominčio žmogaus ar seksualinių fantazijų herojaus veidas. Tai – ne žurnalo viršelis, solidaus verslininko nuotrauka ar kvepalų reklama, o paauglių fotografijos „Facebook“ ir kituose socialiniuose tinkluose.
Geidulingai pravertos lūpos, į objektyvą nukreiptas žvilgsnis, taip tarytum bandant suvilioti žiūrovą. Susikaupęs rimto, nepriklausomo, politika besidominčio žmogaus ar seksualinių fantazijų herojaus veidas. Tai – ne žurnalo viršelis, solidaus verslininko nuotrauka ar kvepalų reklama, o paauglių fotografijos „Facebook“ ir kituose socialiniuose tinkluose.
Gimstančios skaitmeninės kartos atstovai virtualioje erdvėje mėgdžioja vyresniuosius, taip žaisdami su skirtingomis tapatybėmis ir bandydami pelnyti bendraamžių simpatijas. Mokyklos nespėję baigti jaunuoliai jau išmano, kaip turi atrodyti ir elgtis „tikri“ vyrai bei moterys.
Tokias tendencijas įžvelgė Estijos Tartu universiteto dėstytoja dr. Andra Siibak, per pusmetį ištyrusi 105 merginų ir 117 vaikinų prisistatymus internete. Socialinę mediją ji net vadina skaitmeninės kartos panoptikumu. Filosofijoje taip vadinamas anglų filosofo Jeremy'io Benthamo sugalvotas, o vėliau prancūzų filosofo Michelio Foucault aprašytas kalėjimas – apskritas pastatas. Iš celių sudaryto statinio viduryje stovi bokštas, iš kurio galima matyti, kas vyksta kiekvienoje celėje. Prižiūrėtojas iš celių nematomas, o prižiūrimasis jaučiasi visą laiką stebimas ir ima valdyti pats save.
„Dabar pasakos nenoriu – atsiųsk ją internetu“
„Ne, sūnau, mes tavęs neparsisiuntėme iš interneto – tu gimei“, „Mama, esu per daug pavargęs šįvakar klausyti pasakos. Atsiųsk man viską elektroniniu paštu ir aš paskaitysiu rytoj“, „Brangusis Andy, kaip gyvuoji? Mes su tavo mama laikomės puikiai, bet pasiilgome tavęs. Gal galėtum išjungti kompiuterį ir nulipti žemyn vakarieniauti? Tėtis“.
Šios frazės gali skambėti juokingai, bet kai kurie žmonės iš tiesų panašiai gyvena. Visų pirma – nemaža dalis paauglių ir jaunimo, dėl savo santykio su skaitmeninėmis technologijomis, o ypač vadinamąja socialine medija (socialiniais tinklais, virtualiais pasauliais ir pan.) vadinama skaitmenine, interneto ar C karta.
„EU Kids Online“ duomenimis, Estijos paaugliai tarp bendraamžių yra vieni aktyviausių interneto vartotojų – šiuo požiūriu šalis užima 2–4 vietą tarp tirtų Europos valstybių. Internetas prieinamas maždaug 90 proc. šalies mokyklų. Interneto paplitimas tarp 11–18 metų paauglių (būtent tokio amžiaus jaunuoliai buvo A. Siibak dėmesio centre) siekia net 99,9 proc.
Jis jaunuoliams suteikia tam tikrą valdžią ir kontrolę. Kadangi tėvai dažnai visai nežino, ką atžalos veikia įlindusios į kompiuterį, vaikai jaučiasi nekontroliuojami ir galingi. Keičiasi net paauglių mąstymas – jiems viskas greitai pabosta, nesinori ramiai sėdėti pamokose. Jaunuoliai ateitį mato šviesią, turi didelių ambicijų. Šiemet atliktas tyrimas parodė, kad net 87 proc. respondentų iki 20 metų ir vos 52 proc. vidutinio amžiaus žmonių yra daugiau mažiau patenkinti savo gyvenimu. Kaip viena iš šio optimizmo priežasčių minima aktyvus naudojimasis internetu.
Paaugliai nebėra vien pasyvūs internete randamos informacijos vartotojai. Jie patys kuria šią informaciją, tokiuose socialiniuose tinkluose, kaip „Facebook“ ar „MySpace“, bloguose ir kitur reikšdami savo mintis, publikuodami nuotraukas, garso įrašus ir filmukus. Dažnai tuo siekiama ne tiek išsakyti nuomonę ar pasigirti nuotraukomis iš vakarėlio, o sukelti įspūdį ir susikurti tam tikrą įvaizdį.
Pirma patikrina kitus, tada formuoja elgesį
Ervingas Goffmanas bene pirmasis praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje pabrėžė taip vadinamo įspūdžio valdymo svarbą, kitaip tariant, žmonės dažnai bando sukelti tokį įspūdį, kokio kiti tikisi. Asmenys stengiasi atskleisti savo savybes atsižvelgdami į situaciją. Kiekvienoje situacijoje žmonės sprendžia, kokio elgesio iš jų tuo metu tikisi kiti, ir mėgina pateisinti lūkesčius. Žmonės elgiasi taip, kad atitiktų grupės, kuriai priklauso ar norėtų priklausyti kiti, normas ir idealus.
Kaip pažymėjo A. Siibak, prieš nuspręsdamas, ko kiti iš jo tikisi, asmuo pirmiausiai atlieka testą – išbando kelis elgesio modelius. Atsidūrę naujoje terpėje (tai gali būti ir klasė, ir forumas internete), jaunuoliai ištiria aplinką, kad nustatytų vertybes bei lūkesčius ir pasirinktų optimaliausią strategiją šiems lūkesčiams pateisinti. Tuomet jie tikslingai pristato save, įvertina reakciją ir arba toliau laikosi tos pačios strategijos, arba grįžta prie pirmo žingsnio.
Internetas yra puiki socialinė laboratorija tokiems testams, čia galima eksperimentuoti kuriant ir perkuriant savo tapatybę, kiek širdis geidžia. Čia žmonės gali pavirsti, kuo nori, ir lengvai peršokti nuo tikrosios prie susikurtos tapatybės. Kita vertus, bendravimas internete, nors iš pažiūros yra visai nevaržomas, turi griežtas taisykles. Čia reikia mokėti tam tikrą kalbą.
Paaugliai kuria „tikrų“ vyrų ir moterų paveikslus
Mokslininkai pastebėjo, kad žmonės dažnai griebiasi lyčių šablonų. Išmokę „teisingos“ (heteroseksualios) lyčių interpretacijos, jie elgiasi taip, kaip esą dera elgtis atitinkamos lyties atstovui. Nors virtualiame pasaulyje kiekvienam leidžiama tapti bet kuo, tyrimai parodė, kad vyrai ir moterys yra linkę paryškinti tas savybes, kurių tikisi priešingos lyties atstovas.
Tai puikiai matyti iš paauglių bendravimo internete. Vaikai, skolindamiesi žaidimo taisykles iš vyresniųjų, kūrybiškai pritaiko jas sau. Štai vaikinai, patys spręsdami, kokią informaciją apie save skelbti, dažniau nurodo vyriškus pomėgius – sportą, technologijas, automobilius, praktinius dalykus, fizinę veiklą, net politiką, o ne kulinariją ar gyvūnus, vengia jausmingumo. Jie stengiasi susikurti „teisingo“ vyro įvaizdį.
Savo ruožtu merginos dažniau atskleidžia susidomėjimą romantiškais santykiais su vaikinais, neslepia artimos draugystės. Daugumos jaunuolių asmeninėse anketose meilei skiriama svarbi vieta.
Tyrėjai pastebėjo, kad paaugliai bendraamžių puslapiuose dažniau palieka palankius įrašus, nes esą įgydami draugų pasitikėjimą jie populiarina save ir stiprina teigiamą įvaizdį. Draugai virtualiame pasaulyje paaugliams reikalingi kaip tam tikri tarpininkai, užtikrinantys grįžtamąjį ryšį. Sulaukę dėmesio ir pritarimo, jaunuoliai įgyja daugiau pasitikėjimo ir toliau formuoja ar sutvirtina savo tapatybę. Kitaip tariant, paaugliai naudojasi vienas kitu tapatybei kurti.
Svarbiausia – gerai atrodyti nuotraukoje
Vienas svarbiausių būdų save pristatyti yra nuotraukos. Jos padeda paaugliams ne tik perteikti savo išvaizdą, bet sustiprinti tai, ką parašo greta. Paaugliai paprastai fotografuojasi vieni ir neutralioje, o ne privačioje aplinkoje. Nors mergaitės sako, kad mielai pozuoja su draugais, iš tiesų esą taip nėra. Tačiau joms aktualus estetinis nuotraukos vaizdas, emocijos, saviraiška.
Daug dėmesio skiriama pozai – prieš fotoaparatą jaunuoliai elgiasi taip, kad atitiktų tam tikras taisykles, neretai drabužiais, veido mimika imituodami žvaigždes. Mergaitės šypsosi, tarytum bando suvilioti žiūrovus žiūrėdamos tiesiai į objektyvą. Berniukų žvilgsnis nukreiptas į šoną, taip sukuriant rimto žmogaus įvaizdį. Jie stengiasi atrodyti stiprūs ir nepriklausomi, o merginos – seksualios. A. Siibak įžvelgė ir metroseksualų tipą – kai kurie vaikinai nebijo pasirodyti atviri ir emocionalūs, todėl fotografuojasi saulėlydžio fone, laikydami gėlę, gyvūną, žaisliuką.
Neutralūs šiuo požiūriu yra atvaizdai, įamžinti ne privačioje, o viešoje aplinkoje, kai žmogus tiesiog pozuoja, o ne kažką daro.
Imituodami gražuolius iš reklamų ar garsenybes iš žurnalų viršelių, jaunuoliai stengiasi tapti kuo patrauklesni, kad atkreiptų didesnės auditorijos dėmesį ir taip reklamuotų save, bandydami susikrauti papildomą socialinį kapitalą. Kita vertus, taip paaugliai kuria savireklamos strategijas, kurias gali nusižiūrėti bendraamžiai ir priimti jas kaip naujas normas.
Apklausus būrį paauglių, paaiškėjo, kad mergaitės kur kas kruopščiau renka nuotraukas. Pavyzdžiui, net 56 proc. jų svarbu, kaip atrodo (iš berniukų – tik 31 proc.). Aplinka svarbu pusei mergaičių ir tik kas penktam berniukui. Dviem iš penkių mergaičių svarbu bendras nuotraukos vaizdas, kad kartu būtų įamžinti draugai ar artimieji, kad nuotrauka būtų susijusi su svarbiu gyvenimo momentu ar atspindėtų jų asmenybę. Tai svarbu tik 15–16 proc. berniukų. Užtat kas penktam berniukui norisi nuotraukoje matyti įamžintą įdomią veiklą ar kad ji atspindėtų gyvenimo būdą.
Po keliolika procentų paauglių teigė norintys atkreipti dėmesį į madingus drabužius ar apskritai aprangą. Dar mažiau svarbu, kad būtų įamžinta žinoma vieta ar kad nuotraukos autorius būtų garsus.
Skaitmeninė karta žengia tik pirmuosius žingsnius
Pasak A. Siibak, nors estų paaugliai aktyviai naudojasi naująja medija, jie dažniausiai tik keičia ankstesnių medijos formų struktūrą, normas ir vertybes, kad galėtų panaudoti jas virtualiame pasaulyje. Čia jaunuoliai keliauja seno mąstymo vėžėmis, kurdami naujus požiūrius. Dauguma jaunų estų esą dar nepasiekė paskutinės įsitraukimo į virtualią erdvę stadijos.
Tyrėja spėja, kad tikroji skaitmeninė karta greičiausiai tik formuojasi. 14–16 metų vaikai tikina, kad jie dar nesijaučia šios kartos atstovais, mat prisimena laikus, kai internetas nebuvo taip paplitęs. Tačiau internetą jie vertina kaip patogų išradimą, todėl A. Siibak juos vadina patogumo karta.
