„Facebook“, „Second Life“, „MySpace“, „Twitter“ ir panašūs socialiniai tinklai vieniems tampa vartais į pasaulį, kitiems – pavojumi prarasti savo tapatybę. Į virtualų gyvenimą pasinėrusio žmogaus tapatybė skyla į keletą dalių ir jis dažnai nebežino, koks iš tiesų esąs.
„Facebook“, „Second Life“, „MySpace“, „Twitter“ ir panašūs socialiniai tinklai vieniems tampa vartais į pasaulį, kitiems – pavojumi prarasti savo tapatybę. Į virtualų gyvenimą pasinėrusio žmogaus tapatybė skyla į keletą dalių ir jis dažnai nebežino, koks iš tiesų esąs. Artimi ryšiai internete praranda savo vertę – draugai kolekcionuojami ne norint nuolat su jais bendrauti, o bandant susikurti visų mėgstamo šaunuolio įvaizdį. Tačiau tie patys tinklai gali būti sėkmingai panaudoti mokymosi procese, padėti suaugusiems atrasti internetą, o tėvams – „neprarasti“ savo vaikų. Dar svarbesni jie yra kurtiesiems, kurie virtualiame pasaulyje tampa lygūs su girdinčiaisiais.
Apie tai su DELFI kalbėjusi Suomijos instituto Estijoje direktorė Jaana Vasama neskuba kritikuoti socialinių tinklų ir smerkti jų lankytojų, tačiau įspėja neperlenkti lazdos ir neleisti virtualiam gyvenimui tapti svarbesniam už realųjį. Simuliuojami pasauliai gali visai pakeisti žmogaus tapatybę ir net tapti pavojingi.
Vaikai gali tapti tėvų mokytojais
Į virtualius pasaulius ir kitokius socialinius tinklus J. Vasama žiūri dvejopai. Ji prieš kurį laiką apsigynė disertaciją apie vaikų, gimusių Estijoje 1990–1991 m., tapatybę. Šio amžiaus ir jaunesni žmonės neretai pavadinami skaitmenine karta, mat internetas jiems yra ne tik darbo, mokslo, informacijos paieškos įrankis, bet ir būdas bendrauti su draugais ar kitaip leisti laisvalaikį.
 Jaana Vasama © DELFI (E. Digrytės nuotr.) |
|---|
Be to, DELFI pašnekovė turi dvi negirdinčias seseris. Dėl to J. Vasama ne tik išmoko ženklų kalbą – jų padedama suvokė, kad naujosios technologijos padeda kurtiesiems vienodai bendrauti tiek su savo likimo draugais, tiek su girdinčiais žmonėmis. Mobilusis telefonas, dažnai suvokiamas kaip priemonė pasikalbėti su kitais, padeda bendrauti ir kurtiesiems, tik ne balsu, o trumposiomis žinutėmis.
Tokios pokalbių programos, kaip „Skype“ ar MSN, ir socialiniai tinklai jiems atvėrė visą pasaulį. Anot J. Vasamos, socialiniai tinklai gali padėti ir suaugusiems žmonėms – ne tik atrasti internetą, bet ir „susikalbėti“ su atžalomis, dažnai leidžiančiomis virtualioje erdvėje ištisas valandas. Šiuo atveju paaugliai gali tapti savo tėvų mokytojais, o ne atvirkščiai.
„Internete nėra jokios erdvės šeimoms. Yra atskiri virtualūs pasauliai paaugliams, vaikams, suaugusiems, bet nieko, kas būtų skirta visiems kartu. Būtų šaunu, jei atsirastų galimybė vaikams mokyti savo tėvus. Bet šie nenori, pavyzdžiui, eiti į „Habbo“ (Suomijoje sukurtą socialinį tinklą paaugliams – DELFI), nes jiems ten nėra ką veikti. Tai turėtų būti kitas žingsnis – ateiti ir bandyti suprasti, kas ten vyksta.“
Socialiniai tinklai paaugliams patrauklūs, nes juose jaučiasi mažiau kontroliuojami ir pranašesni prieš vyresniuosius – šie dažnai ne tik nesupranta, kas tai yra, bet ir apskritai nemoka naudotis internetu ar kompiuteriu. Kaip elgtis virtualiame pasaulyje, vaikai aiškinasi patys – ir tėvai, ir mokytojai paprastai nežino, ką patarti.
Suomijos instituto vadovės manymu, to galėtų būti mokoma mokykloje, nors ji sunkiai įsivaizduoja, kad atsirastų speciali disciplina: „Mūsų mokymo sistema jau vėluoja. Yra dešimtys virtualių pasaulių vaikams. Manau, kad 99 proc. mokytojų niekada juose nesilankė. Nežinome, kas tai yra, todėl bijome. Vaikai šiuo požiūriu žino daugiau už mokytojus.“ Be to, socialiniai tinklai gali suvesti itin skirtingus žmones, pavyzdžiui, skirtingų tikėjimų atstovams kartais lengviau bendrauti virtualiame pasaulyje, nei akis į akį.
Atmintis, tradicijos ir kūrybiškumas nebereikalingi
Tačiau gyvenimas socialiniuose tinkluose, kaip ir apskritai internete, J. Vasamai kelia ne vien susižavėjimą, bet ir nerimą. Silpsta gebėjimas susikaupti, atmintis dažnai nebeturi ką veikti – pakanka prisiminti vien paieškos sistemos „Google“ adresą ir keletą PIN kodų. Ne knygos, mokslo leidiniai, o internetas tampa pagrindiniu žinių šaltiniu. Randamos medžiagos žmonės dažnai nebevertina kritiškai. Informacinėms technologijoms vystyti reikia tam tikrų sugebėjimų, internetas daugumoje žmonių nuslopina kūrybiškumą ir inovatyvų mąstymą.
Anot J. Vasamos, virtualūs pasauliai į šoną nustumia tradicijas, kurias puoselėjo ištisos kartos ir kurios tebėra svarbios mūsų tėvams bei seneliams. Nors „Second Life“ ir kiti socialiniai tinklai turi tam tikrus savo papročius, šia prasme internetas esą negali suteikti nieko.
„Neramina tai, kad žmonės turi per mažai laiko pabūti kartu. Juk negali bendrauti vien mobiliuoju telefonu ar internetu. Reikia ir pamatyti pačius žmones. Tai yra pati pirmiausia problema. Tėvai dirba po 8 valandas ar dar ilgiau, pareina namo ir vėl sėda prie kompiuterio. Suomijoje atlikti tyrimai rodo, jog vaikams norėtųsi, kad tėvai ir mokytojai skirtų jiems daugiau laiko“, – pasakojo pašnekovė.
Šiais laikais žmonės skundžiasi neturintys laiko vaikams, naminiams gyvūnams, sportui, knygoms, kitiems užsiėmimams, bet mielai ištisas valandas praleidžia bendraudami su virtualiais draugais, kurių kartais net nėra matę akyse.
„Tai yra savo laiko paskirstymo problema. Kiekvienas iš mūsų turi tas pačias 24 valandas per parą, tik klausimas, kam jas skiriame, kam suteikiamas prioritetas. Tam, ką labiausiai nori daryti, visada rasi laiko“, – kalbėjo J. Vasama. Jos žodžiais, jei pavyksta rasti balansą tarp asmeninio gyvenimo ir draugų, realaus ir virtualaus pasaulio, viskas tvarkoje, bet jei žmogus yra silpna asmenybė ir negali ištverti nė dienos neįlindęs į internetą ar neužėjęs į savo puslapį „Facebook“, reikėtų susirūpinti.
Susikurtas vaidmuo užgožia tikrąjį „aš“
Dalyvauti socialiniuose tinkluose yra šių dienų mada – šaunu, jei esi matomas, jei visą laiką būni „online“. Bet į klausimą, kodėl atsidūrė „Facebook“, daug kas negali atsakyti – daug kam jis reikalingas tik tam, kad prisijungtų kuo daugiau draugų ir taip visiems pademonstruotų, kokie yra šaunūs. Tačiau socialiniuose tinkluose prarandama dalis privatumo.
„Ima keistis pats žmogus. Iš pradžių tai gali būti tik susigalvotas vaidmuo. Bet jei vaidinimas užsitęsia ilgą laiką, pradeda keistis tapatybė. Privačiame gyvenime gali būti tuo, kas esi iš tiesų, nereikia rūpintis, ką kiti galvoja apie tave. Bet kai nuolat esi „online“, matomas, reikia rūpintis, ar gerai atrodai nuotraukose, ar kalbi protingai. Dar daugiau – internete gali patirti nemažai nuoskaudų. Kartą krikšto dukros paklausiau, kodėl jos puslapyje „Facebook“ atsirado nuotraukų su jos atvaizdu ir panašių dalykų. Krikšto dukra pasiskundė, kad negali jų pašalinti. Kiti žmonės socialiniame tinkle gali elgtis taip, kaip tu nenori, bet ar kiekvienas turi pakankamai žinių to išvengti? Kokios yra ribos? Tave gali įskaudinti žmogus, kurio net dorai nepažįsti. Jis gali prirašyti apie tave, ko tik nori, ir nužudyti perkeltine prasme. Tai baugina“, – sako ji.
Virtualiame pasaulyje gali tapti bet kuo. „Second Life“ lankytojas gali slėptis po lieknos šviesiaplaukės ar atletiško vyruko atvaizdu, nors iš tiesų nėra nepanašus nei į manekenę, nei į sportininką. Avataru (....) galima pasirinkti net, pavyzdžiui, triušį. Kitame socialiniame tinkle „Facebook“ vaikinas gali sukurti merginos išgalvota pavarde profilį, pridėti gražuolės nuotrauką ir linksmindamasis vilioti vyrus iš viso pasaulio. Kartais, bendraudamas net su artimu bičiuliu, negali būti tikras, kad rašo tikrai jis, o ne kažkas, prisėdęs prie jo kompiuterio ar įsilaužęs į jo puslapį. Internete bet kas gali pasirodyti mielas, nors realybėje su tuo žmogumi gal visai nebendrautum. Nebelieka jokių tabu, o galų gale viskas – net mirtis – tampa fikcija. Vieną dieną „numiręs“, kitą dieną gali prisikelti lyg niekur nieko.
„Iš pradžių viskas atrodo patraukliai – gali atskleisti apie save tą informaciją, kurią nori, kai ką net išgalvoti. Bet jei viskas tęsiasi metų metus, ypač jei susikuri kelis charakterius, tai gali palikti gilią žymę. Kai žmonės turi asmenybės suvokimo problemų – nepriima savęs tokių, kokie yra, kurti naują tapatybę, kol neišsprendei savų bėdų, yra gana pavojinga“, – mano J. Vasama.
Ilgainiui virtualus pasaulis ima atrodyti normalus, žmonės jį pamėgsta labiau už realųjį. „Tai irgi rizikinga. Iš pradžių viskas paaugliams atrodo patrauklu lyg žaidimas ir tikras gyvenimas vienu metu. Dažnai jiems norisi pažiūrėti, kaip toli gali nueiti, iškrėsti ką nors beprotiško. Prieš keletą metų Suomijoje vaikinai ėmė šokinėti nuo tiltų. Pradėjo nuo žemų, paskui rinkosi vis aukštesnius, kol vienas žuvo. Tas pats ir „Facebook“ – norisi vis daugiau, nes nėra jokių ribų. Net tariamai numiręs lieki gyvas. Realiame gyvenime ribos irgi ištrinamos, nebelieka skirtumo nuo virtualaus pasaulio. Gali imti mėginti viską, bet čia susižeisi ar net mirsi iš tiesų. Tai nebėra žaidimas“, – sako J. Vasama.
Virtualiuose pasauliuose „gyvena“ šimtai milijonų žmonių
Virtualių pasaulių, kuriuose galima tapti kuo tik širdis geidžia ir pradėti gyvenimą, visai nepanašų į realųjį, priskaičiuojama per 100. Tinklalapio kzero.co.uk duomenimis, liepą juose buvo sukurta 580 mln. vartotojų paskyrų, metų pabaigoje šis skaičius turėtų pasiekti 600 mln. Daugiau nei 300 mln. žmonių yra prisijungę prie socialinio tinklo „Facebook“, kuriame galima bendrauti tiek su bičiuliais, tiek su nepažįstamais garsiais žmonėmis, dalintis garso ir vaizdo įrašais, nuotraukomis, žaisti įvairius žaidimus ir pan. Socialiniame tinkle „MySpace“ jau prieš trejus metus buvo užregistruota 100 mln. vartotojų.
Vienas žinomiausių virtualių pasaulių „Second Life“, turintis 19 mln. lankytojų, yra tikro gyvenimo simuliacija. Susikūrus vadinamąjį avatarą – savotišką savo antrininką – čia galima dalyvauti įvairiuose renginiuose, mokytis kalbų, dramos, meno, muzikos, atkurti realaus pasaulio reiškinius.
Tačiau pats populiariausias socialinis tinklas – Suomijoje atsiradęs „Habbo“, kurio 90 proc. lankytojų yra 13–18 metų amžiaus. Tai yra didžiausia ir greičiausiai augantis virtuali bendruomenė paaugliams, kurioje galima bendrauti, žaisti žaidimus, kitaip pramogauti. 2000 m. atsiradęs tinklas jau turi 31 virtualią bendruomenę visame pasaulyje ir 144 mln. lankytojų. Kasdien prie jo prisijungia dešimtys tūkstančių naujų vartotojų.
