Jungtinių Tautų (JT) vadovas dovanoja 650 tūkst. svarų. Tokia suma, nurodyta netikėtai iš nepažįstamo žmogaus gautame laiške, gali suvilioti ne tik lengvatikius. Juolab kad nieko nereikia daryti, tik atsiųsti keletą duomenų apie save ir atsidaryti sąskaitą Vakarų banke. O tada pradės srauniai tekėti pinigai...
Jungtinių Tautų (JT) vadovas dovanoja 650 tūkst. svarų. Tokia suma, nurodyta netikėtai iš nepažįstamo žmogaus gautame laiške, gali suvilioti ne tik lengvatikius. Juolab kad nieko nereikia daryti, tik atsiųsti keletą duomenų apie save ir atsidaryti sąskaitą Vakarų banke. O tada pradės srauniai tekėti pinigai...
Laimėjimas – beveik 2,5 mln. Lt
Tačiau nepatingėjus pasiaiškinti, kas iš tiesų yra tie dosnuoliai, paaiškėja, kad jie ne vadovauja didžiulei organizacijai, o greičiausiai gyvena skurdžioje Afrikos valstybėje ir net anglų kalbos nelabai moka. Internete net susibūrė bendruomenė, kurios nariai su pasimėgavimu tyčiojasi iš šių sukčių.
Congratulations!!! You are lucky! (angl. Sveikiname! Jums pasisekė!) Laimėjote šį bei tą (500 tūkst. eurų, milijoną dolerių ar dar ką nors)! Turbūt kiekvienas, turintis elektroninio pašto dėžutę, nuolat gauna laiškų su tokiu ar panašiu turiniu. Jei iš karto nenukeliauja į šlamšto aplanką, padedu jiems atsidurti šiukšliadėžėje. Bet neseniai užkabino žinoma pavardė – Ban Ki-moon. Nejau JT generalinis sekretorius panūdo mane apdovanoti?
Skaitau laišką. Rašo JT vilties fondas – United Nations Trust Funds (internete randu tik tokį – United Nations Trust Fund for Human Security arba JT vilties fondą už žmonių saugumą) ir Jungtinės Karalystės humanitarinių reikalų departamentą – United Kingdom Department of Humanitarian Affairs (kažką panašaus turi įvairios šalys ir organizacijos, įskaitant pačias JT). Ir adresas – Baley House, Har RoadSutton, Greater London SM1 4te United Kingdom.
„Sveikinimai paveldėtojui, – pradedamas laiškas. – Norime informuoti, kad 2009 m. loterijoje, kurią organizuoja JT, laimėjote piniginį prizą – 650 500,00 svarų sterlingų.“ Džiugu girdėti. Kaip tik tokia suma – beveik 2,5 mln. Lt – mielai papildyčiau savo sąskaitą.
Toliau išaiškinama, kokiu būdu laimėjau (tikrai nepirkau bilietų, niekur nepildžiau anketos ir nesiunčiau jokių laiškų). Pasirodo, JT užsirašo visų aktyvių elektroninių dėžučių adresus ir atsitiktinai išrenka penkis. Įsivaizduojate – tik penkis ir aš esu viena iš jų!
Laiške nurodyti mano identifikacijos numeriai. Galiausiai pridėtas prašymas susisiekti su kažkokiu departamentu, nurodyti tuos numerius ir savo asmens duomenis. Tuomet korespondencijos biuras Afrikos sąjungoje (nelabai suprantu, kodėl pasirinkta būtent ši organizacija – tokia iš tiesų yra) informuos, kaip galėsiu gauti pinigus. „Nedelsiant susisiekite su mūsų mokėjimo biuru“, – gaunu įspėjimą. Be to, esu prašoma pridėti asmens tapatybės kortelės, paso arba vairuotojo pažymėjimo kopiją.
Turėčiau susisiekti su mokėjimo pareigūnu Maxwellu Moore'u, kuris, sprendžiant iš nurodyto telefono, dirba Didžiojoje Britanijoje. Laišką, savaime suprantama, pasirašo pats Ban Ki-moon. Beje, koks didis tai bebūtų žmogus, jo elektroninio pašto adresas skamba keistokai – uno.claimscentre@y7mail.com. Lyg jam niekas nebūtų leidęs savo organizacijoje susikurti asmeninės pašto dėžutės.
Tinka net Asilų gatvė ir Rūgpienių kaimas
„Nedelsiant“ įvyksta tik po gerų dviejų savaičių. Kadangi pinigų dalintojai mielai su manimi bendrauja, gal tai nelabai svarbu. Tiksliau, su Rugsėju Pavasariu – jei mausto mane, tą patį galiu daryti ir aš.
Rašau reikalaujamus duomenis. Esu lenkų tautybės viengungis, dirbu vairuotoju. Adresas – Asilų 13-270, Vilnius. Gimiau 1980 m. sausio 1 d. Rūgpienių kaime. Mobiliojo telefono numerį sukuriu iš šešių skaitmenų. Artimiausias paveldėtojas gyvena tuo pačiu adresu ir yra vardu Balandis Pavasaris (gaila, neklausia, ar tai mano sesuo, ar pusbrolis, ar šiaip kaimynė).
Pranešimą apie laimėjimą gavau į darbo elektroninio pašto dėžutę, o atsakymą rašiau jau iš Rugsėjo Pavasario. Ši menka detalė niekam neužkliūna – trinu rankas, pinigai po truputį slenka manęs link.
Tą patį vakarą gaunu atsakymą iš Maxwello. Jo telefono numeris, nurodytas šiame ir ankstesniame laiške, sutampa, vadinasi, pataikiau ant reikiamo žmogaus. Pasirodo, Maxwellas dirba pačiose JT, kažkokiuose JT rūmuose, esančiuose minėtu adresu Londone. Tiesa, pastato pavadinimas iš Baley House pavirto į Barley House.
Po kreipiniu „garbusis laimėtojau“ užrašytas dar vienas laimėjimo numeris (ir kaip juos visus atskirti bei atsiminti...), kelis kartus pakartota, kaip man pasisekė, kad laimėjau tokią krūvą pinigų (lyg tai nebūtų savaime suprantama). Iš šio laiško paaiškėja, kad JT pasirinko mane kaip tarpininką prisidėti finansiškai prie savo aplinkos vystymo. 10 proc. laimėtos sumos teks atiduoti našlaičiams ir neturtingiesiems.
Be to (lyg šios sumos būtų maža – tuoj man nieko neliks), man siūloma paremti mokymo centrą, kad pakelčiau švietimo lygį ir mano krašte atsirastų daugiau darbuotojų (gal jie negirdėjo, koks pas mus nedarbo lygis?). Taip aš prisidėsiu prie vieno iš JT tikslų – pasaulinio vystymosi – įgyvendinimo.
Kiekviename laiške – po naują organizaciją
Toliau rašoma, esą jau parengti visi dokumentai, reikalingi, kad „atsiskleistų mano angeliškumas“. Ką?! Gal tuo norima pasakyti: „mes trokštame kuo greičiau atsikratyti apvalios sumelės“? Tarp tų dokumentų yra patvirtinimas, jog laimėjau šešis šimtus penkiasdešimt tūkstančių ir dar penkis šimtus svarų (kažkodėl kiekviename sakinyje greta skaičių suma prirašoma ir žodžiais, lyg man būtų lengviau tai suprasti). Sertifikato pavadinimas netelpa į vieną eilutę – skamba nepaprastai gudriai.
Taip pat būtų pridedamas JT vilties fondo teisingumo teismo (kas čia per įstaiga?) laiškas, jog laimėjimą gaunu teisėtai iš JT švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO – šitą organizaciją visi puikiai žino) vilties fondo (dar vienas fondas?). Visa tai pasirašo kažkoks teisininkas (kodėl ne organizacijos vadovas?).
Čekis su laimėta suma ir visi kiti popieriai esą jau persiųsti į Škotijos karališkąjį banką, taigi siūloma susisiekti su juo (pabrėžiama, kad reikia parašyti elektroninį laišką, o ne, pavyzdžiui, paskambinti), kad galėčiau gauti pinigus. Jei taip padarysiu, gausiu perlaidos formą, kurią reikės užpildyti ir nusiųsti atgal per 24 valandas. Dar pridėta, kad reikia būtinai vadovautis banko darbuotojo nurodymais, kad neatsirastų kokių nors trukdžių.
Kaip žmogui, kuris negyvena Škotijoje, atsidaryti sąskaitą minėtame banke, reikia klausti kažkokio Harry'io Franko. Ir vardas, ir pavardė yra paplitę anglakalbių šalyse, tad nieko keisto, kad internete galima rasti informacijos apie dešimtis taip besivadinančių žmonių. Tiesa, kažkodėl nė vienas iš jų nedirba jokiame banke...
Beje, Škotijos karališkasis bankas iš tiesų egzistuoja, tik jo ir to abejotino pavadinimuose yra menkas skirtumas – žymimasis artikelis „the“.
Pinigai – tik atskleidus savo duomenis
Po penkių dienų rašau į banką. Kadangi niekas nesiteikia atsakyti, vėl beldžiuosi pas Maxwellą. Dar po 9 dienų gaunu pasiūlymą parašyti tuo pačiu adresu. Darosi nuobodu ir įtartina.
Bingo! Vos po dviejų minučių ateina atsakymas iš banko. Mano kliento numeris – 16409***. Žvaigždutės – saugumo sumetimais, ne kitaip. Atrodo solidžiai. Pagal laišką, po visokių patikrinimo procedūrų nuspręsta, kad tikrai nusipelniau nemenko laimėjimo, o visi reikalingi dokumentai jau atsiųsti.
Remiantis Jungtinės Karalystės teisės aktais, susijusiais su šiuo prizu (yra ir tokie?), čekį reikia išgryninti banke. Po to pinigai turėtų atsidurti bet kurioje mano nurodytoje sąskaitoje. Tačiau – kaip be papildomų sąlygų! – čekį kažkas galės išgryninti (o ne aš turėčiau tuo užsiimti?) tik atsidarius sąskaitą šiame banke.
Prie laiško prisegta anketa, kurią užpildžius bus atidaryta sąskaita. Anketą reikia atsispausdinti, užpildyti ranka ir išsiųsti atgal. Taip pat reikia pridėti asmens tapatybės kortelės, paso arba vairuotojo pažymėjimo kopiją. Kokio nors projekto, kaip naudosiu pinigus, arba pažado atsiųsti patvirtinimą, kad lėšos buvo dalintos kaip labdara, nereikia.
Skaitau anketą. Škotijos karališkojo banko finansų centras... Korporatyvinės sąskaitos forma... Visa informacija, pateikta anketoje, yra griežtai konfidenciali ir skirta tik vidiniam naudojimui banke... Kurgi ne... Vardas, pavardė, lytis, gimimo data, tautybė, darbovietės pavadinimas, adresas, visų telefonų numeriai, elektroninio pašto adresas... Sąskaitos valiuta ir kaip norėčiau gauti informaciją apie atliktas operacijas – elektroniniu paštu ar faksu.
Negana to, bankas pasisiūlo mano vartotojo vardą ir PIN kodą atsiųsti elektroniniu paštu. Galimybės pasirinkti kitą būdą nėra. Saugumo nelieka nė kvapo – nuo kada PIN kodai siunčiami internetu? Šiuos duomenis gausiu su kita reikalinga informacija apie internetinę ofšorinę sąskaitą.
Vėl rašau laišką Maxwellui ir išreiškiu atsargų susirūpinimą, kad jo kompanija man nekelia pasitikėjimo. Norėčiau gauti kokių nors įrodymų, kad tai nėra aferistų gauja. Dar po šešių dienų gaunu siūlymą, surašytą šleiva anglų kalba, susisiekti su banku arba su JT atstovybe savo šalyje.
„JT užsiima pagalba, o ne loterijomis“
Na ką – ieškau atstovybės. Anot JT vystymo programos Lietuvos komunikacijos koordinatorės Ievos Labanauskienės, ši organizacija neužsiima loterijų organizavimų ir panašių laiškų nesiuntinėja.
„Siūlau netikėti tokiais pranešimais. Visos organizacijos agentūros ir fondai yra skirti pagalbai, vystymui, taikos palaikymui“, – DELFI teigė ji.
Siūlo galas – Ganoje
Gaila prarasti tokią sumelę, bet... Skaitau laiškus atidžiau. Jie paprastai nukeliaudavo į šlamšto aplanką (ko ir reikia tikėtis). Žmonių, vardu Maxwellas Moore'as, kaip ir Harry'is Frankas, sprendžiant iš internete pateikiamos informacijos, apstu. Nepanašu, kad kuris nors iš jų būtų susijęs su JT.
Maxwello elektroninio pašto adresas – uno.claimsdept09@yahoo.com.hk. Stebėtinai panašus į Ban Ki-moon adresą ir vėl nė užuominos į vardą ar pavardę. Dar vienas, kuriam darbe nesukūrė asmeninės pašto dėžutės... O jo ir Harry'io iš škotų banko telefonų numeriai – dar panašesni. Sprendžiant iš elektroninio pašto adreso ir laiškus puošiančių hieroglifų, Maxwellas turėtų būti iš Honkongo.
Žiūriu, kokią informaciją slepia laiškas. Paštas į Lietuvą plaukdavo per Kanadą iš... Afrikos. Škotijos bankininkai, kiek suprantu, naudojasi interneto tiekėjos kompanijos „Web4Africa“ paslaugomis. Neblogas pasirinkimas: interneto ryšį ji suteikia už 3,13 JAV dolerio per mėnesį, domeną – už 6,99 JAV dolerio.
Skirtumas tarp abiejų mano susirašinėjimo draugų laiškų išsiuntimo ir gavimo laiko – lygiai dvi valandos. Kaip tik toks laiko skirtumas yra tarp Lietuvos ir Didžiosios Britanijos, kur turėtų būti įsikūręs Škotijos karališkasis bankas, arba, pavyzdžiui, Ganos. Būtent šioje šalyje įsikūrusi „Web4Africa“. Atsitiktinumas ar ne, bet Gana yra toje pačioje laiko juostoje, kaip Jungtinė Karalystė.
Randu ir pagrindinio kompiuterio, iš kurio jungiamasi prie interneto, pavadinimą. Skamba, be jokios abejonės, afrikietiškai. Įvedu jį į paieškos laukelį ir ekrane iššoka tuščias langas su užrašu: „Our server is alive and kicking ;-)“. Mūsų serveris yra „gyvas“ ir smūgiuoja. Išties sąmojinga.
Galiausiai paieškau, ką iš tiesų galima rasti laiškuose nurodytais adresais. „Google“ išmeta beveik 100 puslapių, kuriuose įspėjama, jog tai yra apgavystė. Identiškus laiškus neva siunčia ne tik Ban Ki-moon, bet ir Jungtinės Karalystės ar Šveicarijos humanitarinės pagalbos departamentas, BMW gamintojai, įvairios loterijos. Kažkas tokį pranešimą apie laimėjimą iš Ban Ki-moon jau yra gavęs 2002 m.
Viename tinklalapyje nurodyta, kad laiškas apie laimėtus 650 tūkst. svarų atėjo iš Nigerijos ir net nurodyta galimo jo siuntėjo pavardė, adresas bei telefonas.
Aktyvistai netingi patys maustyti sukčius
Lietuvos policijos departamento Kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas Tomas Ulpis siūlė nesusigundyti panašiais pasiūlymais ir nepasiduoti dosnių nepažįstamųjų vilionėms, o jei netyčia taip atsitiktų – kreiptis į policiją. Tiesa, jis abejojo tokio tyrimo perspektyvomis, mat ne tik rasti sukčių, bet net ir nustatyti jo buvimo vietą būtų sudėtinga.
Anot T. Ulpio, mūsų šalyje tokios apgavystės dar neišplito, priešingai nei, pavyzdžiui, pinigų viliojimas telefonu, sukūrus istoriją apie neva į bėdą pakliuvusį artimąjį. Pareigūno manymu, lengvatikiai dažnai visai nesinaudoja internetu, jei laiškai būna išversti į lietuvių kalbą, juose pasitaiko nemažai klaidų ir sukelia abejonių, be to, žiniasklaidoje nuolat kalbama apie įvairius sukčiavimo būdus.
Panašūs laiškai vadinami „Nigerijos suktybėmis“ (angl. Nigerian scam), mat praėjusiame dešimtmetyje jie pradėjo keliauti būtent iš šios šalies. Vėliau nigeriečiais pasekė ir kai kurių kitų Afrikos valstybių gyventojai. Laiškuose pasakojama apie gundančius laimėjimus ar milžiniškus palikimus, kuriuos paveldėtojui norėtųsi pervesti į kitos šalies banką, bet tam mirtinai reikalinga kito žmogaus sąskaita.
Pažadėję nemažą sumą už tarpininkavimą ar net visą prizą, sukčiai prašo sumokėti neegzistuojančius mokesčius arba išpeša lengvatikio sąskaitos numerį ir pradeda ją tuštinti. Kad laiško gavėjas lengviau užkibtų ant kabliuko, dažnai sukuriama istorija apie persekiojimą, nesaugų gyvenimą, pavojų pinigams ir pan.
Internete net susikūrė bendruomenė „419 Eater“, kovojanti su apgaudinėtojais vesdami juos iš kantrybės – rašydami laiškus ir vedžiodami juos už nosies, pavyzdžiui, prašydami patvirtinti, kad tai nėra apgavystė, atsiųsti nuotrauką, paso kopiją, net atvykti į Europą. Skaičius 419 nurodo straipsnį Nigerijos baudžiamajame kodekse, kuriame kalbama apie sukčiavimą mėginant neteisėtais būdais iš kito asmens išvilioti pinigus.
