Europoje ir pasaulyje atsiranda vis daugiau vilčių išbristi iš krizės. Daugelio šalių ekonomika rodo nedrąsius augimo daigelius, kurie, be abejo, pasieks – o kai kuriais atžvilgiais jau pasiekė – ir mus. Lietuvos ekonomikos augimas, konkrečių įmonių sėkmė vis daugiau priklauso ne vien tik nuo investicijų į technologijas, tačiau ir nuo jų talentų lankstumo, kūrybiškumo, žinių ir įžvalgos.
Europoje ir pasaulyje atsiranda vis daugiau vilčių išbristi iš krizės. Daugelio šalių ekonomika rodo nedrąsius augimo daigelius, kurie, be abejo, pasieks – o kai kuriais atžvilgiais jau pasiekė – ir mus.
Šiuo metu nekyla abejonių, kad ekonomikos raidos kreivė Lietuvoje 2010 m. antroje pusėje pakeis savo kryptį. Įvairių institucijų ir bankų ekspertai nesutaria tik dėl augimo spartos. Štai SEB banko pateiktomis prognozėmis, silpnas ekonomikos augimas numatomas tik 2010 m. pabaigoje, o mūsų dar laukia sunkus pirmasis 2010 m. pusmetis. Yra ir labiau optimistinių prognozių. Vienas iš scenarijų, kurį ką tik pasibaigusio Investuotojų forumo konferencijoje pateikė James Vaux, „NM Rothschild“ Šiaurės regiono vadovas, yra galimybė, kad Lietuva kaip ir kitos Baltijos šaly atsigaus greičiau nei Vakarų Europa, nors atsigavimas prasidės ir vėliau. Šis pavyzdys pateiktas remiantis 1998 metų Pietryčių Azijos krizės rezultatais. Šalia to, pagal J. Vaux, Vakarų Europos ekonomika augs ne taip sparčiai, kaip šiuo metu tikisi dalis finansų rinkų „bulių“.
Pasak Inga Skisaker, Nordea banko generalinės direktorės, bet kuriai šaliai šiomis sąlygomis pasiekus 12–14 tūkst. JAV dolerių bendro vidaus produkto vienam gyventojui ribą, esminiais ekonomikos augimo veiksniais tampa ne tik infrastruktūros ar užimtumo programos, bet ir efektyvi biurokratija, švietimas, sveikatos apsauga. Tą vertėtų plačiau aptarti – šiuo metu daugėja įvairių ekspertų idėjų ir samprotavimų, kokias struktūrines ir kokybines permainas patirs pokrizinė visuomenė.
Jaučiame ir patys, kad visa Lietuvos ekonomikos sistema, kuri gyvavo paskutiniuosius 15 metų, išsikvepia. Lietuva nėra unikali dabartinėje situacijoje. Vis daugiau ekonomistų teigia, kad dabartinė pasaulio ūkio sistema patirs kokybiškus pokyčius, todėl, vietoje to, kad mėgintume įžvelgti galimus augimo scenarijus remdamiesi Keynso ar Hayeko paradigmomis, atidžiau pažvelkime į sparčiai populiarėjančių autorių kaip Carlota Perez nuomonę. Ši Venesuelos ekonomistė yra ilgalaikių technologinių pokyčių tendencijų žinovė, jos apskaičiuoti ekonominiai ciklai prasideda naujų technologijų ir infrastruktūros, sąlygojančios sparčiai gerėjančias ekonomines sąlygas, atsiradimu. Po to seka sparčiai augančios investicijos, turto, įvairių išteklių kainos. Po kurio laiko finansams ir jų valdymui tenka tik antraeilis vaidmuo ir neribotos galimybės tampa norma. Tokie „bumai“ baigiasi „krachais“ ir Lietuva nėra jokia išimtis. Taip įvairiose pasaulio šalyse jau buvo atsitikę 1797, 1847, 1893, 1929 ir 2008 metais. Šios datos ženklina tuo metu prasidėjusius nuosmukius, kuriems pasibaigus, gimsta naujos technologijos ar sistemos, kurios neišvengiamai formuoja ir charakterizuoja naują ekonomikos vystymosi laikotarpį. Tuomet ekonomika, o kartu ir socialinė gerovė pradeda sparčiai augti.
Kokie faktoriai tampa esminiais šiuolaikinėje ekonomikoje ir į ką, žinovų kaip C. Perez nuomone, turėtų būti atkreiptas dėmesys? Akivaizdu, kad dabartinės valdžios institucijų taikomos priemonės atneš naudos. Kita vertus, jos netaps panacėja: investicijos į infrastruktūrą, parama eksportuojančioms įmonėms, rizikos kapitalo pasiūla yra priemonės, kurios užtikrina tik dalinį ekonominės ir socialinės aplinkos stabilumą.
Bet kuriuo atveju, esame arti posūkio taško, kai efektyvi valdymo, švietimo, sveikatos sistema tampa neišvengiama būtinybe ir svarbiu ekonomikos augimo veiksniu. Lietuvoje mus jau pasiekia informacija, kad kai kurios šoką išgyvenusios šalies įmonės modernizuoja savo technologines linijas arba perima atsiradusias nišas iš veikusių mažiau efektyviai. Tačiau, ar jų tvariam augimui užteks vien naujų technologijų. Neišvengiamai privalės keistis mūsų visų požiūris į tokias sąvokas, kaip žmonių kūrybiškumas, visų darbuotojų potencialaus talento vadyba. Viešoji infrastruktūra taip pat pajus šias permainas: teks suvokti, kad neužtenka vien nutiesti kelius ir pastatyti modernius pastatus, prikimštus naujausios tyrimų ar biuro technikos – svarbu, kad juose atsirastų ir „turinys“. Šį „turinį“ kuria švietimo sistema, o infrastruktūros kūrimas ir naujos technologijos privalo žengti greta kokybiškai naujų žinių, metodų ir jas užtikrinančio kūrybiškumo.
Vienas iš pavyzdžių galėtų būti naujasis Marijampolės miesto futbolo stadionas. Tai puikus privataus ir viešojo sektoriaus bendradarbiavimo pavyzdys, tačiau, nežiūrint modernaus statinio ir puikios aikštės, futbolo mėgėjai atkreipė dėmesį į du kartus šią vasarą pasikartojusį faktą, kad po lietaus telkšo didžiulės balos, kurios nenyksta, nes drenažo sistema tiesiog nepajėgia susidoroti su vidutinio lietaus padariniais. Gebėjimas apjungti jėgas ir kurti naujos reikalingos infrastruktūros negarantuoja jos efektyvaus panaudojimo. Gerai aikštei išlaikyti taip pat reikia žinių. Būtent todėl Jungtinėje Karalystėje tokių stadionų, kaip „Old Trafford“ („Manchester United“ namų arena) vejos prižiūrėtojai neatlygintinai rengia paskaitas ir seminarus žemesnių lygų ar vietinių bendruomenių vejų prižiūrėtojams.
Lietuvos ekonomikos augimas, konkrečių įmonių sėkmė vis daugiau priklauso ne vien tik nuo investicijų į technologijas, tačiau ir nuo jų talentų (sąmoningai vartoju šį žodį) lankstumo, kūrybiškumo, žinių ir įžvalgos. Tikrasis iššūkis tampa ne technologijos, o organizacijos dalyvių tarpusavio santykiai ir požiūris į veiksnius, kuriuos žymiai sunkiau išmatuoti ir įvertinti, nei pagamintų prekių kiekį.
