Teismo sprendimo Joelio Tenenbaumo, dar 2004-aisiais nelegaliai parsisiuntusio 30 dainų per „Kazaa“, byloje proga siūlyčiau padiskutuoti apie nuobaudas. Tenenbaumui paskirta sumokėti 22 500 dolerių už vieną parsisiųstą dainą – maždaug 23 tūkstančius kartų daugiau, nei ji kainuoja (0,99 dolerio „iTunes“ ir kitose parduotuvėse). Logiška?
Teismo sprendimo Joelio Tenenbaumo, dar 2004-aisiais nelegaliai parsisiuntusio 30 dainų per „Kazaa“, byloje proga siūlyčiau padiskutuoti apie nuobaudas. Tenenbaumui paskirta sumokėti 22 500 dolerių už vieną parsisiųstą dainą – maždaug 23 tūkstančius kartų daugiau, nei ji kainuoja (0,99 dolerio „iTunes“ ir kitose parduotuvėse). Jei tokia proporcija būtų naudojama skaičiuojant visas žalas, iš pykčio sudeginusiam kaimyno šuns būdą (apie 200 litų vertės), teismas paskirtų atlyginti daugiau kaip keturis su puse milijono litų. Logiška?
Akivaizdu, kad teismas, taip paskaičiavęs nuobaudos dydį, turėjo galvoje kitus motyvus, o ne tiesioginės žalos atlyginimą. Vienas jų, su kuriuo dažnas esame susidūrę, yra prevencija. Kelių policija skiria baudą už greičio viršijimą, nors nieko baisaus jį viršijus konkrečiu atveju nebuvo atsitikę. Tokiais atvejais parenkamas baudos dydis, kuris būtų pakankamai reikšmingas piniginei kaip „pamoka“, tačiau neatimtų galimybės kitą dieną išvažiuoti į gatvę. Panašiai yra su baudomis už važiavimą viešuoju transportu be bilieto, baudomis už šiukšlinimą ir pan. Tačiau tokiu atveju teisėjas Tenenbaumui būtų skyręs 5–10 tūkstančių dolerių baudą. Skaudžią, bet ne luošinančią visam gyvenimui.
Tai iš kur gi tuomet atsirado ta 675 tūkstančių dolerių bauda? Kad RIAA reikalavo tokios ir dar didesnės, nenuostabu. Tačiau nejau teismas nesuprato, ką daro? Ar iš tiesų teismai JAV tarnauja tik korporacijoms?
Iš tikrųjų tai čia įsivėlė vienas labai senas ir gėdingas, tačiau autoritarinėse visuomenėse iki šiol laikomas sėkminga įbauginimo priemone, dalykas, žinomas „parodomojo teismo“ vardu. Jis paveldėtas iš viešų egzekucijų vergovinės santvarkos, o gal ir dar senesniais laikais. Kadangi parodomojo proceso ar egzekucijos tikslas įbauginti visuomenę ir užtikrinti jos paklusnumą, tai teisiamojo padarytos žalos dydis, o dažnai net pats kaltės įrodymas nėra svarbus. Auka pasirenkama atsitiktinai – kuo ji „žemiškesnė“ ir panašesnė į kasdien gatvėje sutinkamą praeivį, tuo budeliams geriau. Čia svarbu, kad kiekvienas pasijustų nesaugus ir potencialiai persekiojamas, kad susidorojimo grėsmė nepaliktų nė sekundei. Jei ketvirčiuosime ar pakarsime ryškų revoliucionierių, efektas bus mažesnis – žmonės nejus esą tokie patys; tačiau jei už parsisiųstą „Lost“ seriją bus visiškai sunaikintas kaimyno ir jo šeimos gyvenimas, tai aplinkiniams bus įvarytas tikras siaubas.
Toks susidorojimas, beje, visiškai neatitinka netgi pačių nuskriaustųjų, muzikantų ir kompozitorių, teisingumo troškimo. Nors daugelis atlikėjų tikrai yra nepatenkinti nevaržomai platinama skaitmenine muzika, kažin ar nors vienas iš jų, tiesiai paklaustas, milijonines baudas ar sugriautus gyvenimus laikytų derama bausme. Dėl to netgi buvo pradėtas projektas EquillibRIAA, skirtas tiesiogiai susisiekti su Joelio Tenenbaumo parsisiųstų dainų atlikėjais bei autoriais ir paklausti, kokios bausmės už jo prasižengimą jie reikalautų.
Nežinau, kokia bus jų nuomonė, bet neabejoju, kad nė iš tolo nesutaps su RIAA pretenzijomis. O tai, beje, irgi yra simptomiškas dalykas, į kurį verta atkreipti dėmesį. Jei atlikėjai gyvena iš savo kūrybos, tai kūrinių teisių supirkinėtojai, tarpininkai ir įrašų industrija tik dangstosi kūrėjų interesais. Jų kraujo troškimo nė iš tolo nesulyginsi su tų, kas neva nuo nelegalaus siuntimosi nukentėjo.
Lygiai taip yra ir Lietuvoje. Kultūros ministerija visai neseniai pateikė Seimui svarstyti naują autorių teisių įstatymo pataisą. Joje atsispindi visas įrašų industrijos lobizmas ir nulis viešojo intereso – nieko nuostabaus, prie to jau pripratome. Tačiau liūdniausiai atrodo „neturtinės naudos“ sąvokos įvedimas į autorių teisių ir jų pažeidimų reguliavimą. Jei dabar įstatymas baudžia tuos, kas nori pasipelnyti iš svetimos kūrybos, tai naujojoje redakcijoje įvedama nuostata, leidžianti bausti be jokio išmatuojamo preteksto.
Kas yra „neturtinė nauda“? Tai rankos paspaudimas ir pagyrimas žodžiu, tai šypsena ir reputacija, tai draugystė ar paprasčiausias teigiamas nuotaikos pasikeitimas. Jei klausėte nelegaliai parsiųstos muzikos ir pajutote malonumą, jūs jau gavote „neturtinės naudos“ ir galite būti teisiami kartu su tais, kas uždirbo iš falsifikatų.
Teoriškai tokia nuostata yra nukreipta prieš „torrentų“ tarnybas, kurių administratoriai neturi komercinės naudos. Įvedus „neturtinės naudos“ nuostatą juos galima traukti atsakomybėn netgi už tai, kad forume kas nors parašys komentarą „šaunuoliai!“ (patirta nauda, ar ne?). Realiai gi didelių svetainių nuosavybę galima akimirksniu pakeisti ir perduoti tos šalies asmenims, kurios įstatymuose „neturtinės naudos“ sąvoka nenaudojama. O pats įstatymas taps nukreiptas prieš paprastus žmones. Dar daugiau – jis sudarys prielaidas toms raganų medžioklėms ir parodomosioms egzekucijoms, apie kurias su pasibaisėjimu šnekame prie kavos ir nuo kurių pradėjau šį užrašų puslapį…
