Technologijos palaipsniui artėja prie gyvo vaizdo ir garso transliacijų internetu iš mobiliųjų įrenginių. MIT ir kitose mokslo institucijose jau bene dešimtmetį eksperimentuojama su miniatiūrinėmis vaizdo kameromis (atlape ar pritaisytomis prie akinių), dėvimais kompiuteriais ir sparčiu mobiliuoju internetu. Spėjama, kad po 5–10 metų žmogus filmuos visą savo aplinką nuolat. Tik dalis to vaizdo bus išsaugojama, tačiau nuolatinė elektroninė akis su atmintimi padės nepražiopsoti pirmųjų mažylio žingsnių, įdomiausių namų augintinių išdaigų, stipriausių kelionės įspūdžių, netikėtų įvykių gatvėje – viso to, kam paprastai nespėji išsitraukti kamerą, net jei ją turi su savimi. Kartu, naudojant vaizdo apdorojimo algoritmus, tai bus ir užrašinė, o gal ir moksleivio/studento sąsiuvinis.
James Morrison nuotrauka
Vaizdas, siunčiamas į namų serverį, nebūtinai jame turi likti – kiekvienas galės savo gyvais ar įrašytais įspūdžiais dalintis su draugais, artimaisiais ir visu internetu. Vieni tiesiogiai transliuos nusileidimus snieglente Alpėse, kiti – plaukimą baidare Žeimena, treti – „Mados infekcijos“ pristatymą, ketvirti – spektaklį… Hmm. O štai čia ir susiduriame su tuo, dėl ko kai kurios organizacijos praras ramų miegą naktimis dar porai dešimtmečių. Pagalvokite – jei dabar jos pyksta dėl asinchroninio skaitmeninių duomenų platinimo per torrentus, tai kas bus kai visas pasaulis viską filmuos ir transliuos gyvai?
Žinoma, galima prie teatrų, kinoteatrų, stadionų pastatyti sudėtingus ir brangius detektorius, nurenginėti žmonės, kaip tai daro oro uostuose, bet per kiek laiko tuomet susirinks stadionas žmonių į garsios grupės koncertą? Per parą? Dvi? Jei žmogus, eidamas pro šalį, nufilmuos gatvės spektaklį, lauko parodą, TV laidą elektronikos parduotuvės vitrinoje? Aš nė kiek neabejoju, kad sporto gerbėjai masiškai filmuos savo mylimų komandų rungtynes ir dalinsis taikliausiais metimais, įvarčiais, pergalėmis prie finišo linijos – tikriausiai tiesiogiai transliuodami. Tas pats bus su konferencijomis, seminarais, simpoziumais ir t. t.
Kaip tokiu atveju veiks ar neveiks autorių teisės? Nepriklausomai nuo įstatymų ir potvarkių, esu tikras, kad realiai jos visiškai niekaip nevaržys tų transliacijų. Jei mainus išsaugotais failais sugaudyti keblu, tai suspėti paskui gyvą transliavimą apskritai neįmanoma. Jei nepavyksta išvengti filmų premjerų filmavimo kino salėje nešiojamomis kameromis, tai kas suras smeigtuko galvutės dydžio tiesiogiai internete „rodančias“ filmą mikrokameras?
Dar viena labai įdomi technologija naudoja kameras akiniuose matomo teksto atpažinimui, pavertimui redaguojamu tekstu ir išsaugojimui. Labai naudinga: praėjai pro parduotuvę – ir jau turi jos pavadinimą, adresą, darbo laiką, o gal ir akcijinius pasiūlymus iš vitrinų kompiuterio atmintinėje. Dirstelėjai į vizitinę ar sutartį – ir visas jos tekstas, paverstas redaguojamu, atsidūrė adresyne ar dokumentų aplanke. Ak, bet kaip gi tuomet bus su skaitomomis knygomis ir žurnalais?..
Paprasčiausias variantas būtų nebesaistyti suvaržymais viso to, ką mato žmogaus akys ar girdi ausys taip, kaip nesaistomas jokiais įsipareigojimais mano kolega darbe, vaizdingai pasakojantis vakar matytą filmą. Šitaip, žinoma, nebus. Seks nervų karas ir dar viena žmonių karta masiškai bus vadinama piratais, turės jaustis kalta, kad savo patogumui naudoja modernesnes technologijas už tas, kurios buvo naudojamos pirmą kartą brėžiant apskritimą aplink raidę C.
Besiskundžiantys nuostoliais dėl failų mainų vėliau šį laiką prisimins kaip laimingas dienas. Nes artėja visuotinių transliacijų amžius…