Prieš penkerius metus turbūt tik vienas kitas lietuvis susimąstydavo, kad žaibo greičiu plintantis naudojimasis internetu netrukus taps pavojingu ginklu. Niekas nesitikėjo, kad bendravimui, darbui ir pramogoms skirtos technologijos gali grasinti net pačiam valstybės saugumui. Sąvokos „kibernetinė ataka“, „internetinis terorizmas“ labiau priminė antraštes iš kino filmų, tik ne gyvenimo realybę. O ji tokia, kad kibernetinės atakos, nors ir ne pačios rimčiausios, yra vykdomos nuolatos, be to, internetinėje erdvėje tautiečiai be paliovos kursto neapykantą kitataučiams, riaušes ir pan.
Problema įvardyta, tiesiog draskanti akis, bet... Bet nėra įstatymų, kurie pažabotų tokius nenaudėlius arba leistų valstybės saugumu besirūpinančioms tarnyboms uždrausti publikuoti neigiamą nuomonę formuojančią informaciją.
Lietuva turi ruoštis puolimui?
Rimčiausios kibernetinės atakos Lietuvoje buvo surengtos 2008 m. birželį. Nusikaltėliai įsilaužė į įmonės „Hostex“ serverius, saugomų tinklalapių pirmuosius puslapius kelioms valandoms pakeitė į vaizdą su sovietine simbolika bei necenzūriniu tekstu rusų kalba. Šiame serveryje laikoma beveik 300 tinklalapių, tarp jų – kelių valstybės institucijų bei politinių partijų tinklalapiai.
„Kibernetiniai nusikaltimai Lietuvai yra žymiai mažiau aktualūs nei kitoms šalims, kurios yra teroristų bei kitų nusikalstamų jėgų smaigalyje. Tik neturėtume pamiršti, kad Lietuva, būdama Europos ir Šiaurės Atlanto gynybinėje sąjungoje, turi kruopščiai ruoštis tokiems pavojams. Problema, su kuria šiandien susiduriame – įstatyminės bazės tuštybė. Funkcijos, atsakomybė ir pavojai yra išskaidyti per daugelį įstatymų, todėl siekiame sukurti vieną dokumentą, kuris sutelktų visas institucijas“, – Alfa.lt kalbėjo Valstybės saugumo departamento (VSD) atstovas Algirdas Bloznelis.
VSD specialistas pridūrė, kad dabartiniai įstatymai būtų visiškai bejėgiai tuo atveju, jeigu rytoj Lietuvą užpultų kibernetiniai nusikaltėliai, nes juose nėra įvardyta, kuri institucija ar tarnyba turėtų imtis veiksmų.
Blokuoti žalingas svetaines sudėtinga
Visos „žalingos“ svetainės VSD yra žinomos. Tačiau tuo žinojimu viskas ir baigiasi. Lietuviškos tarnybos turi ribotą kovos su kibernetiniu terorizmu arsenalą.
„Valstybės saugumas negali disponuoti dabartiniais įstatymais. Uždaryti „žalingą“ tinklalapį nėra taip paprasta. Jie dažniausiai talpinami ne Lietuvos, o užsienio serveriuose. Ryšių reguliavimo tarnyba (RRT) gali kreiptis į užsienio įmones, kad šios puslapį pašalintų, bet ne visada sulaukia teigiamo atsakymo“, – kalbėjo A. Bloznelis.
Statistika byloja, kad daugiausia žalingiems priskiriamų portalų yra JAV – šalyje, kuri turbūt yra labiausiai nukentėjusi nuo terorizmo. Tiesa, internete išsakyta nuomonė JAV vertinama kaip asmens saviraiškos priemonė. JAV niekas drastiškai neuždarinėja tinklalapių, dėmesys skiriamas tik terorizmą skatinančių interneto svetainių naikinimui.
RRT atstovė Diana Korsakaitė prisipažino, kad nauja įstatymo redakcija Lietuvai suteiktų daugiau galimybių kovojant prieš kibernetinius nusikaltėlius: „Turime teisę kalbėtis ir bendradarbiauti su įmonėmis. Bet įpareigoti pašalinti „žalingus“ tinklalapius negalime. Atsisakantiems bendradarbiauti su RRT negalime taikyti jokios administracinės atsakomybės.“
Komentatoriai–riaušininkai nepažeidžiami
Lietuvoje kovojama ne tik prieš kibernetinius nusikaltėlius, bet ir prieš komentarais nesantaiką, riaušes ir panašias blogybes kurstančius lietuvaičius. Tiesa, specialistai, nors ir nenoriai, bet pripažįsta, kad šią kovą akivaizdžiai pralaimi.
„Su komentatoriais kovojame daug metų ir tai iš dalies pasiteisina. Bet situacija mūsų teisinėje sistemoje yra labai prasta. Tokiose bylose svarbiausiu akcentu tampa ne įrodymai, o asmeninis vertinimas, teisėjų požiūris. Sumenkinamas įvairių sričių specialistų išvadų teisinis svoris. Daug bylų nutraukiama, nes nėra techninių galimybių įrodyti asmens kaltę. Natūralu, kad tokia situacija pati savaime yra paskata kitiems, motyvuoja nusikalsti“, – pasakojo Specialiųjų tyrimų skyriaus vadovas Rimvydas Valentukevičius.
Paprastai specialistai nustato, iš kurio namo ir kurio kompiuterio buvo rašytas netinkamas komentaras. Tyrėjai pasibeldžia į to buto duris, atlieka kompiuterio kietojo disko kratą. Bet kas, jei žmogus sako, kad jis nieko nerašė? Pagal dabartinius įstatymus, policija privalo įrodinėti jų kaltę, o ne atvirkščiai.
„Vis dėlto verta pastebėti, kad po kratos iš to pačio kompiuterio niekas daugiau įžeidžiančių komentarų neberašydavo. Galima sakyti, kad prevencinė priemonė veikia“, – pridūrė R. Valentukevičius.
Interpretuoja kaip patinka?
Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius su nusivylimu pridūrė, kad teisinės priemonės nėra efektyvios kovojant dėl rasinės, tautinės ir kitokios neapykantos kurstymo.
„Anksčiau internetinėje erdvėje komentatoriai buvo pakankamai pasyvūs. Jie atkuto tada, kai teisme vienas iš komentatorių išgirdo išteisinamąjį nuosprendį.
Lietuvoje klostosi nevykusi teisminė praktika. Pernai lapkričio mėnesį vienas apylinkės teismų paskelbė išteisinamąjį nuosprendį prieš asmenį, kuris kvietė – cituoju – „prasinešti pro čigonų taborą“. Teisėjas pažiūrėjo į žodyną ir surado, kad žodis „nešti“ reiškia „eiti ką nors ant kupros užsidėjus“. Taip pat, pridėjus priešdėlį „pra“, kaip aiškina žodynas, šis veiksmažodis neturi jokio neigiamo atspalvio. Teisėjas neatsižvelgė į Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos nuomonę, kuri teigė, kad žodis „prasinešti“ kursto tautinę nesantaiką. Toks pat sprendimas buvo priimtas ir Aukščiausiame teisme“, – prisiminė H. Mackevičius.
2003 m. prokuratūrai nebuvo perduota nei viena nusikaltimo internetinėje erdvėje byla. O 2008 m. jų jau buvo 103, iš jų – net 88 susijusios su nesantaiką kursčiusiais komentarais.
Alfa.lt primena, kad žodžiais įžeidinėti įtakingus asmenis iš tiesų pavojinga. Įžeidžiančiomis eilėmis su Nepriklausomybės diena Prezidentą sveikinusiam kauniečiui buvo paskirta pusės metų laisvės atėmimo bausmė, ją atidedant vieneriems metams.
Per ikiteisminį tyrimą 30-metis Vytautas Stanaitis prisipažino 2007 m. į Prezidentūros elektroninį paštą nusiuntęs eiliuotą įžeidžiamo pobūdžio laišką. Vėliau įtariamasis tvirtino, kad jo parodymus suklastojo policijos tyrėjas.