Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, ryškėjanti universitetų tendencija orientuotis į studentų masiškumą atspindi posthumboldtiškąjį modelį, pagal kurį tyrimai ir ugdymas universitetuose atskiriami. Vieni padaliniai vykdo tik studijas, o kiti – tik tyrimus ir apie jų sąsajas niekas negalvoja. Aukštojo mokslo teoretikai vis dėlto bando pagrįsti, kad būtent toks mokslo ir studijų atskyrimas universitetams yra akivaizdžiai pražūtingas.
Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, ryškėjanti universitetų tendencija orientuotis į studentų masiškumą atspindi posthumboldtiškąjį modelį, pagal kurį tyrimai ir ugdymas universitetuose atskiriami.
Vieni padaliniai vykdo tik studijas, o kiti – tik tyrimus ir apie jų sąsajas niekas negalvoja. Aukštojo mokslo teoretikai vis dėlto bando pagrįsti, kad būtent toks mokslo ir studijų atskyrimas universitetams yra akivaizdžiai pražūtingas. Anot jų, tik išlaikant ir šalia studijų plėtojant mokslą universitetuose bus sudaromos sąlygos kelti studijų kokybę.
Ne taip įtikinamai skamba akademinės bendruomenės siūlymai kokybę laiduoti atsižvelgiant į ekspertų išvadas apie studijų programas (norint tuo įsitikinti, užtenka perskaityti SKVC tinklalapyje programų ekspertų išvadas), o juo labiau – į kliento poreikį (kur krepšeliai nuves). Poreikis gali būti pats įvairiausias. Dažnai studentai nori „stebėti“ gerą studijų kokybę, jokio triūso neįdėdami ir nemanydami, kad studijų kokybė priklauso ir nuo jų pačių. Studijuojama dirbant kitus darbus, todėl paviršutiniškai, neatidžiai. Bet ne studentai čia kalti. Jie tik sistemos, šalies politikos ir ekonomikos vingių pasekmė, kai ir studentas, ir dėstytojas nuolat dirba viršvalandžius.
Dėstytojų matomos darbo valandos apsiriboja pedagogine veikla. Už krūvį mokami palyginti nedideli atlyginimai. Tuo tarpu dėstytojo atestacijai reikalaujama ir pedagoginės, ir mokslinės produkcijos. Dėstytojo mokslinę produkciją universitetas įsirašo į savo ataskaitas, nors atlygio už tai dėstytojui neskyrė.
Taigi yra sistema, kai dėstytojas rezultatus, pagal kuriuos vertinamas universitetas, kaupia iš kitų šaltinių, fondų. Dėstytojas, dar neįvaldęs visų akademinio gyvenimo gudrybių, jaučiasi tarsi motina paleistuvė, parnešanti į namus (suprask – auditorijas) po naktinio darbo duonos kąsnį. Tas kąsnis kasmet didėja, motinėlė neturėtų skųstis. Bet duonos vaikams nepakanka. Didesnė dalis jos atiduodama „už butą“. Vaikai lieka alkani.
Turiu omenyje studentus, kuriems prasibrauti iki dėstytojo, jo konsultacijų neįmanoma. Dėstytojas, kaip ta naktinė motinėlė, pavargęs, neišmiegojęs, galvojantis apie projektus, įvairius biurokratinius darbus, o ne studentus. Tuomet atmintyje iškyla L. Wittgensteino teiginys: apie ką negalima kalbėti, tą galima tylėti. Šio teiginio traktuotė šiame kontekste, žinoma, kita, nei mąstė filosofas: negalima kalbėti ne todėl, kad nežinoma, kaip rasti ir ar įmanoma rasti tinkamiausią žodį, o todėl, kad santykyje su studentu leidžiama sau atsipalaiduoti nuo darbų tiesiog nusišypsant, patylint, duodant vieną, kitą nuorodą. Tegul suvokia studijas kaip paslaptį ir geidžia įminti „teisingą atsakymą“, panašiai kaip viduramžių pameistrys. Studentas mato dėstytojo akyse tą studijų kokybę ar jos potenciją, kuriai paversti realybe dėstytojas pritrūksta laiko ir kvapo. Parsiduodančios motinėlės akyse atsispindi patirtis, supratimas, nuovargis ir liūdesys.
Kur kas daugiau aiškumo, o kartu ir tvarkos atsirastų, jei būtų įvardyta, kuri dėstytojo darbų dalis yra skirta mokslui, o kuri pedagoginei veiklai. Jų derinimas, kai tos veiklos aiškiai matomos, padėtų užtikrinti studijų kokybę paskaitose bei visame universitete. Jei mokslo nėra, vadinasi – studijos neuniversitetinės, o kolegijos lygio. Jei studijų institucijoje nėra – tik mokslas, kaip dabar esti institutuose, tai jis turi teikti akivaizdžiai gausesnę produkciją nei universitetai, antraip ko institutai verti. Kita išeitis – institutui tapti universiteto padaliniu, idant ta produkcija būtų siejama su studijomis.
Studentai, ir ypač magistrantai, turėtų daugiau galimybių pamatyti dėstytojų mokslinį darbą, prie jo „prisiliesti“. Dėstytojas savo paskaitas atnaujintų ne svetima, o savo tyrimais pagrįsta informacija. Studijų kokybė gerėtų. Nes potencijos yra. Ji neišskleidžiama dėl pedagogines rutinos. Beje, pedagoginis darbas Lietuvoje yra ne tik žemo, bet ir aukšto lygio (nelygu universitetas, programa, dėstytojas) ar bent pakankamo lygio.
Tai akivaizdu iš lektorių, atvykusių iš užsienio universitetų, garsesnių nei Vilniaus, paskaitų. Savo paskaitomis Lietuvos dėstytojai nenusileidžia daugeliui į Lietuvą atvykstančių paskaitininkų, ypač jei turime omenyje ne retoriką, o dalykiškumą. O kur dar potencija? Taigi visa problema – ne menki pajėgumai užtikrinti studijų kokybę, o bendra Lietuvos socialinė-ekonominė situacija, kurioje vis dar galioja dėsnis „atlyginimą pasidaryk pats“. Ir dar niekam nesakyk, kad jis tau rūpi, nes tikram mokslininkui atlyginimas neturi rūpėti, jis, pasirodo, netgi gėdingas. Gal todėl ir universitetai tos mokslininko dalies, kuri gaunama mokslui iš biudžeto, dėstytojui stengiasi nerodyti, darbo krūviai skaičiuojami pagal pedagoginę veiklą, o mokslinė – tegul lieka pedagogo sąžinei ir atsiskaitymams.
„Pasidaryk pats“, vadinasi, būk nepriklausomas, būk už viso to, kas jaudina aukštojo mokslo dalyvius, būk nepilietiškas, o jei nori aktyvios pilietinės veiklos – prisišliek prie profsąjungų, „naujosios kairės“ ar kokios sąmokslo teorijos. „Pasidaryk pats“ principas gajus ne tik tarp jaunesnės ir vyresnės kartos specialistų, bet ir tarp studijuojančio jaunimo, kuris vis dažniau pasisako už tai, jog geriausia turėti savo kad ir mažą verslą. Juk jei universitetas jauną, gabų studentą ir įvertins, pakvies dirbti, tai jam pasiūlys juokingą atlygį. Tai kodėl geriausi studentai turėtų pildyti senstančių mokslininkų ir pedagogų gretas? O gal sumanymas sąmoningas ir prasmingas: senstantis ir natūraliai dėl amžiaus pasitraukiantis personalas padės išspręsti universitetų skaičiaus mažinimo problemą.
Lietuvoje puikiausia klesti biurokratinė rutina ir kontrolė, ją užtikrinanti. Šią biurokratinę rutiną kiekviena Vyriausybė stiprina, nepaisant visų deklaracijų apie pertvarkas studijų kokybės naudai. Jei kas ir atsiranda – tai nauji kokybės užtikrinimo centrai, kurių darbuotojai svarsto naująsias paradigmas ir orientavimąsi į outcomes. Nuo antikos laikų mąstytojai puikiausiai ugdė analitikus, tyrėjus, garbingose diskusijose varžėsi stipriausieji. O dabar sakom naują burtažodį, kuris neva tai pakeis studijų kokybę, prisiderinant prie rinkos užsakymo. Užsienio analitikai kritikuoja tuos outcomes, perdėm sureikšminamą praktinių gebėjimų, kompetencijų ugdymą. Tai dar papildomi konstruktai, kuriuos nurodyti paprasta, bet išmatuoti beveik neįmanoma, vadinasi, jų paskirtis – dar labiau supainioti ir tuo būdu kontroliuoti. Žinoma, studijų kokybės centrai nėra koks blogis, jei po analitikų darbo su šia informacija atsirastų atitinkamos išvadų, prognozių, siūlymų. Deja...
Taigi vaizdelis toks: dėstytojas sukasi kaip bitelė, studentas jau pradeda savo smulkų verslą ar šiaip uždarbiauja, taip pat kaip bitelė, abu dūzgia, kad yra vienas kitu nepatenkinti. Drauge dalyvauja kurdami asmeninę gerovę, yra tiesiog sąmokslininkai, bendrai. Pagal tokį nepilietišką scenarijų jiedu turėtų geriau atpažinti vienas kitą, susidraugauti, susitarti dėl naujų studijų sąlygų. Studijos tuomet galėtų vykti kaip dabar yra pasaulyje populiaru – darbo vietoje: kartą pas studentą, kitą – pas dėstytoją. Reikėtų išspręsti vieną keblumą – išvengti studijų kokybės kontrolės, t. y. to, ką šiuo metu atlieka SKVC.
O jei rimtai? Niekur nedingsime: visame pasaulyje universitetai išgyvena marketizavimo, vis didesnio priklausymo nuo verslo ir rinkos situaciją. Visame pasaulyje universitetai masiškėja. Jiems suteikiama daugiau autonomijos, bet valstybė vienaip ar kitaip prisiima sau funkcijas universitetus kontroliuoti. Taigi bet kuriuo atveju universitetai tampa heteronomiški, taip pasitvirtina veberiškas modelis. Lietuva ne išimtis, dabartinis švietimo ir mokslo ministras puikiai tai supranta: suksime tuo pačiu keliu, nes kito kelio nėra. Skirtumas tas, kad pasaulyje vis daugiau atliekama tyrimų apie tai, o ką tokiame kelyje reiškia akademinė laisvė, moksliniai tyrimai, pedagoginė veikla ir institucijos gebėjimas išlaikyti atitinkamą lygį, nepaisant modernizacijos, globalizacijos, masiškėjimo. Tuo tarpu mūsų tyrimai yra kito pobūdžio: nei dėstytojas, nei universitetas, kaip reikšminga valstybės kultūrai ir ekonomikai kurti struktūra, nacionaliniams tyrimams neįdomūs. Svarbiausia – produkcija ir studento poreikis.
Aukštojo mokslo tyrinėtojai teigia, kad akademinė bendruomenė pasiskirsto į tuos, kurie dirba lyg būtų verslininkai, ir tuos, kurie nuosekliai dirba savo srityje nepaisydami naujų rinkos iššūkių. Ir vieni, ir kiti, esant palankioms sąlygoms, gali tapti simuliantais, imituojančiais veiklas. Tyrimai rodo ir tai, kad tik nedaugelis universitetų sugeba atsispirti pagundai simuliuoti mokslinę veiklą ir atitinkamai inovatyvią pedagoginę veiklą. Kuo stipresnė institucija, kuo labiau savimi pasitiki, tuo lėčiau reaguoja į kvietimą keistis, ypač jei neturi tam reikalingų išteklių. O net jei ir turi, įvertina, ką reiškia mikliai keisti tyrinėjimų sritis ir temas bei kokios to pasekmės. Neišvengiama profanacija. Ir atvirkščiai: kuo silpnesnė, savimi nepasitikinti mokslo įstaiga, tuo greičiau reaguoja į iššūkius, nepriklausomai nuo sąlygų keičiasi, bet taip ir lieka bestuburė, paviršutiniška, simuliuojanti inovatyvias veiklas. Ar daug tokių Lietuvos universitetų, kurie turi stiprų „stuburą“ (nebūtinai seną) rasime: gal vieną, o gal dar kelis? Taigi, kuo labiau dėstytojai bus „užmėtyti“ formaliais pedagoginio darbo atnaujinimo reikalavimais, užvaikyti pedagoginio krūvio, negalvojant apie tai, kad jie dar dirba ir mokslo darbus pasirinkę ilgalaikes temas, tuo labiau stiprės simuliacija, smuks studijų ir mokslo kokybė. Tuo tarpu pseudouniversitetinė bendruomenė toliau svarstys kokybės klausimus, net neįtardama, kad iš svarstymo objekto liko tik šešėlis.
Autorė yra Vilniaus universiteto Edukologijos katedros docentė.
