Lietuvos ekonomikai stagnuojant Vyriausybė žada parengti ekonomikos gaivinimo planą. Ar jis turėtų būti reanimacinio pobūdžio, siekiant žūtbūt palaikyti vartojimą, ekonomikos pakilimo metu susiklosčiusią ūkio struktūrą, ūkio šakas? O gal perspektyviau būtų jį paversti kuriamuoju, orientuoti į perspektyvą, stengtis investuoti į ateities ekonomiką, kuri neabejotinai bus paremta inovacijomis, kūrybiškumu ir smulkiausių iniciatyvų skatinimu, lanksčių darbo formų plėtojimu, išsilavinusia darbo jėga?
Mokslo studijų ir verslo slėnių kūrimas turėtų tapti naujosios ekonomikos kūrimo pagrindiniu prioritetu. „Kietas“ ekonomikos nusileidimas, finansinių sistemų spazmai kelia pagundą apraudoti smunkantį tradicinį ūkį, ieškoti kaltų, dejuoti dėl prarastų iliuzijų. Tik naudos iš tų raudų nedaug.
Sunkmetis yra proga sutelkti pajėgas ateities link, mesti Ūkio ministerijos ir Švietimo ir mokslo ministerijos tarpžinybines ambicijas, mokslo ir studijų institucijų gynybines pozicijas ir susitelkti stiprinant naujų sprendimų, kurie išjudintų ūkį, kultūrą, visuomenę, tūnančią tradicinių statusų apkasuose, paieškas.
Lietuvos ekonomikai stagnuojant Vyriausybė žada parengti ekonomikos gaivinimo planą. Pagrindinis klausimas, į kurį jo rengėjai turi atsakyti, – ar toks planas turėtų būti reanimacinio pobūdžio, siekiant žūtbūt palaikyti vartojimą, ekonomikos pakilimo metu susiklosčiusią ūkio struktūrą, ūkio šakas (pvz., nekilnojamo turto rinkos ekspansiją, su tuo susijusį statybų verslą), kurios iki sunkmečio pūtėsi ir generuodavo daugiausiai mokesčių į biudžetą, t. y. investuoti į praeities, ekonomikos „aukso amžiaus“ gaivinimą.
 Virginija Būdienė, Vilniaus universiteto Švietimo politikos centro vadovė, buvusi švietimo ir mokslo viceministrė DELFI (K. Čachovskio nuotr.) |
|---|
O gal perspektyviau būtų ekonomikos gaivinimo planą paversti kuriamuoju, orientuoti į perspektyvą, stengtis investuoti į ateities ekonomiką, kuri neabejotinai bus paremta inovacijomis, kūrybiškumu ir smulkiausių iniciatyvų skatinimu, lanksčių darbo formų plėtojimu, išsilavinusia darbo jėga?
Ūkiškas lietuvis sakytų, kad negalima leisti senam namui sugriūti, kol naujas nepastatytas. Taigi, ekonomikos gaivinimo planas turi būti subalansuotas tiek palaikomųjų, tiek ir kuriamųjų iniciatyvų atžvilgiu. Mokslo, studijų ir verslo slėnių programos ir kompleksines mokslo programas yra būtent tokios dualios prigimties – jose numatytos investicijos į mokslo, studijų infrastruktūros plėtrą (duotų darbo statybos verslui gaivinti), mokslinės įrangos atnaujinimą, o taip pat į mokslo rezultatų skatinimą penkiose-šešiose perspektyviausiose mokslo inovacijoms imliose ateities srityse.
Slėnių kūrimas yra ne vienkartinė investicinė akcija, leisianti tik mokslo ir studijų institucijoms pasigerinti darbo sąlygas. Slėnių kūrimas – tai ilgalaikis procesas, reikalaujantis daug pastangų ir lėšų, turi būti sukurtas tarpinstitucinis slėnių valdymo modelis, skatinama bendradarbiavimo kultūra, sukurti investicijų pritraukimo mechanizmai, slėnių ir industrinių parkų bendradarbiavimo skatinimo priemonės, paskatinta verslo segmentų aktyvesnė klasterizacija ir horizontali modernizacija.
Investicinė slėnių dalis suprojektuota, ją reikia pradėti įgyvendinti, lygiagrečiai kuriant verslo-mokslo bendradarbiavimo teisinius pagrindus, mokslo komercinimo instrumentus, intelektinės nuosavybės skaidrų įteisinimą. Ne kartą ir užsienio ekspertai yra pastebėję, kad Lietuvoje verslas vangiai investuoja į mokslą, kad būtina skatinti, pvz., per vertybinių popierių sistemos sukūrimą, mokestines lengvatas, skatinančias verslą ir mokslą dirbti kartu.
Nors už slėnių kūrimą buvo atsakingos dvi – Ūkio bei Švietimo ir mokslo ministerijos, tenka apgailestauti, kad iki šiol Ūkio ministerija buvo visiškai pasyvi slėnių kūrimo stebėtoja, savo dispozicijoje esančias ES struktūrinių fondų lėšas suplanavusi atiduoti atsitiktiniams konkursiniams projektėliams.
Labai neefektyvus lėšų panaudojimas yra skatinti verslo įmones ne integruotai naudotis valstybės subsidijuojamomis laboratorijomis, o skatinti kiekvieną firmelę įsirengti savo laboratorijas, kurių atsiperkamumas ir ateitis po projekto pabaigos abejotina. Reikia tikėtis, kad šios nuostatos keisis, nes kitaip slėniai bus kaip lėktuvas su vienu sparnu.
Žinia, planuojami slėniai, kompleksinės programos, konkursinis mokslo finansavimas reikalauja perėjimo prie kitokio mokslo valdymo modelio, todėl labai svarbu stiprinti valstybės administracinius gebėjimus suvaldyti šiuos procesus.
Ateities ekonomikos pradų kūrimas neįsivaizduojamas be mokslo ir studijų modernizavimo. Džiugu, kad mokslo ir studijų sistemų reforma, atrodo, įgaus ne tik teorinį, bet ir praktinį pavidalą. Įstatymas, jei bus priimtas, laiduos daugiau konkurencijos dėl studentų, studijų institucijų valdymo pokyčių, suaktyvins studijų ir mokslo rezultatų komercinimą, studijų institucijų stambinimą, aukštųjų mokyklų diferenciaciją – tokios yra ir tarptautinės aukštojo mokslo kaitos tendencijos.
Mokslo ir studijų įstatymo projekto priėmimas užtruktų, o tai jokiu būdu neturėtų stabdyti pradėtų slėnių ir kompleksinio ūkiui ir visuomenei svarbių mokslo sričių vystymo darbų. Visi šie darbai turėtų būti atliekami lygiagrečiai. Pasigirsta nuomonių, kad pirma įstatymą reikia priimti, o po to bus „pažadintos“ kitos iniciatyvos, kad reikia iš naujo perplanuoti slėnius, kompleksines programas.
Tai būtų klaida, nes būtų prarastas laikas ir tam skirtos ES struktūrinių fondų investicijos.
Neleistina, kad mokslo ir studijų institucijų noras, kad slėnių programos būtų pradėtos kuo greičiau įgyvendinti taptų spaudimo įrankiu išgauti šių institucijų besąlygišką pritarimą mokslo ir studijų įstatymo projekto palaikymui.
Slėnių, kompleksinių programų įgyvendinimo pradžios vilkinimas, silpna tarpžinybinė sinergija ir administracinių gebėjimų trūkumas gali lemti, kad mokslo skatinimui skirtos ES investicijos bus panaudotos elementariam stogų lopymui, neperspektyviam ekonomikos praeities nostalgijos reanimavimui, o ne inovatyvios ekonomikos proveržiui finansuoti.
