Pagrindinis R&D investicijų bei tyrimų intensyvumo rodiklis – procentinė Bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis skiriama R&D – nuo 2005 metų svyruoja apie 1,84 procento. O tai reiškia, kad ES gerokai atsilieka nuo 2002 metais Barselonoje Europos ministrų tarybos suvažiavime numatyto tikslo moksliniams tyrimams iki 2010 metų skirti 3 proc. BVP.
Naujo tyrimo duomenys rodo, jog Europos aktyvumas mokslinių tyrimų srityje atsilieka nuo kitų regionų mokslinės veiklos, o investicijos į tyrimus ir diegimą (research and development – R&D) nedidėja, rašo www.nature.com.
Pagrindinis R&D investicijų bei tyrimų intensyvumo rodiklis – procentinė Bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis skiriama R&D – nuo 2005 metų svyruoja apie 1,84 procento. O tai reiškia, kad ES gerokai atsilieka nuo 2002 metais Barselonoje Europos ministrų tarybos suvažiavime numatyto tikslo moksliniams tyrimams iki 2010 metų skirti 3 proc. BVP.
Duomenys gauti iš dviejų ataskaitų, pateiktų Europos Komisijos: „2008 Innovation Scoreboard“ ir „2008 Science, Technology and Competitiveness“.
Abi ataskaitos įspėja, kad ekonominiam augimui būtina didinti moksliniams tyrimams skiriamas išlaidas bei tyrimų aktyvumą, o jei Europa nepasitemps, ji negalės konkuruoti su tokiomis kylančiomis ekonomikomis, kaip Kinija ir Indija.
„Krizės laikotarpiu ne laikas daryti stabdyti investicijas į mokslą ir inovacijas. Tai yra gyvybiškai svarbu Europai, jei ji nori iš krizės išbristi stipresnė“, – sakė ES Mokslo komisaras Janezas Potočnikas.
Ataskaitose kaltė verčiama ant mažų verslo investicijų į R&D – ypač Italijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje – šios šalys į R&D investuoja 69 proc. visų ES lėšų.
Nuo 2000 iki 2006 metų R&D intensyvumas mažėjo vidutiniškai 1,3 proc. per metus Prancūzijoje ir 0,6 proc. per metus Jungtinėje Karalystėje, o Vokietija ir Italija nurodė tik nežymų investicijų didėjimą.
Per tą patį laikotarpį 17 ES šalių padidino savo R&D intensyvumą – iš tokių šalių paminėtinos Estija, Vengrija ir Rumunija. Tačiau išlaidų mokslo tikslais požiūriu šios valstybės yra smulkios žuvys.
Tuo tarpu Japonijoje R&D intensyvumas kasmet didėjo po 1,8 proc. – nuo 3,04 proc. BVP 2000 metais iki 3,39 proc. 2006 metais. Nedaug atsilieka Kinija, per tą patį laikotarpį išlaidas R&D padidinusi nuo 0,90 proc. iki 1,42 proc. BVP – vidutinis kasmetinis investicijų į mokslą ir inovacijas didėjimas buvo 7,9 procento.
Atotrūkis tarp Europos ir konkuruojančių ekonomikų didėja ne dėl ES valstybių vyriausybių klaidų, o dėl verslo nenoro investuoti. Taip yra dėl to, kad Europa neturi daug įtakos tokiose technologiškai pažangiose srityse, kaip farmacija, kompiuterija ir komunikacijos.
Taip pat Europa yra vis mažiau išradinga – jos mokslininkai pateikia vis mažiau paraiškų patentams registruoti. Biurokratija ir brangi kontrolė mažina Europos gebėjimą mokslo tyrimų rezultatus paversti pinigus kuriančiais produktais bei paslaugomis, rašoma ataskaitoje.
ES dalis pasauliniame paraiškų patentams sraute sumažėjo nuo 36 proc. 2000 metais iki 31 proc. 2005 metais. Tačiau biotechnologijų ir nanotechnologijų srityje ES patentų dalis nuo 2000 iki 2005 metų padidėjo 0,9 proc. ir 1,8 proc. atitinkamai.
Regiono patentų dalis informacinių technologijų ir komunikacijų patentų srityje sumažėjo 6,2 procentais.
Visgi ne visos naujienos yra blogos. Europoje mokslininkų daugėja, regionas pritraukia vis daugiau mokslininkų iš užsienio. Nuo 2000 iki 2006 metų mokslininkų kiekis ES padidėjo 2,8 proc. – nuo 1,1 iki 1,3 milijono. Šis kiekis didėja maždaug dukart greičiau nei JAV ir Japonijoje, nors mokslininkų dalis bendroje darbo rinkoje vis dar žemesnis.
Be to, JAV bendrovės, linkusios perkelti savo R&D veiklą į kitas valstybes, pirmenybę teikia Europai. Tarp 2003 ir 2005 metų JAV bendrovių R&D išlaidos Europoje padidėjo 20 proc., 2005 metais JAV bendrovės 62,5 proc. visų R&D išlaidų skyrė Europai. Palyginimui, Kinijai teko 3,3 proc. visų JAV bendrovių išlaidų R&D veiklai.
Europos biopramonės asociacijos generalinis sekretorius Willy De Greefas teigė, kad verslas į R&D investuoja nedaug dėl to, kad Europoje mažas ir viešasis mokslinių tyrimų finansavimas, lyginant su tokiomis valstybėmis, kaip JAV, kur universitetai ir verslo atstovai bendradarbiauja kur kas glaudžiau. Taip pat W. De Greefas skundėsi ir apribojimais tokiose srityse, kaip intelektinės nuosavybės teisė.
„2000 metais valstybių vadovai, pasirašė Lisabonos strategiją, kurios vienas iš tikslų yra didinti Europos aktyvumą mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje. Tikėjomės, kad nauji įstatymai ves mus link šio tikslo. Tačiau iki šiol stebėjome tik tai, kaip viena po kitos buvo kuriamos kliūtys inovacijoms“, – nepasitenkinimą reiškė W. De Greefas.
