Vilniaus universiteto dėstytojas doc. dr. Paulius Subačius dėstytojus lygina su batų fabriko sraigteliais, kuriems bandymai kritikuoti baigiasi grasinimais.
Jis, kalbėdamas apie dabartinę dėstytojų padėtį aukštosiose mokyklose, lrt.lt taip pat teigė, kad universitetuose į studentus žiūrima kaip į žmones, su kurių asmens kodais ateina pinigai.
„Prieš kelias dienas sužinojau, kad dekanatas (VU Filologijos fakulteto – lrt.lt) reikalauja egzaminuoti visą studentų srautą vienu metu, t. y. 162 studentus per dvi akademines valandas.
Taip tikimasi sumažinti valandų skaičių, pagal kurį nustatoma, kiek reikia dėstytojų, jų atlyginimai ir taip toliau. Taip pat sumažintos konsultavimo dėl diplominių darbų valandos“, – apie keistus universitetų bandymus efektyviai dirbti kalbėjo doc. dr. P. Subačius.
P. Subačiaus teigimu, dėstytojai iki šiol stengdavosi egzaminuoti mažas studentų grupės dėl dviejų dalykų: pirma, taip lengviau užtikrinti sąžiningumo reikalavimus, antra, pašnekovo įsitikinimu, egzaminas yra proga pagalvoti ir kažką suprasti.
„Juk aukštoji mokykla yra ne konclageris, kuriame svarbu tik patikrinti ir įvertinti. Dabar visa tai yra paverčiama gyvulių ūkiu“, – sakė jis.
Dėstytojai verčiami „kalbančiomis galvomis“
Doc. dr. P. Subačius teigė, kad mokymasis universitetai verčiami gyvūlių ūkiais. ©Juozapas Paškauskas |
---|
Anot pašnekovo, efektyvumas universitetų administracijoje yra suvokiamas kaip tikslas turint kuo mažesnį dėstytojų skaičių išmokyti kuo daugiau studentų.
„Labai aiškiai matyti, kad universitetai priima vis daugiau studentų, tačiau nedidina dėstytojų skaičiaus. Kokia yra dėstytojų savijauta? Jie pasijaučia ekonominės sistemos, kiek kitokios nei batų gamyba, bet iš principo nelabai besiskiriančios, sraigteliu“, – kalbėjo docentas P. Subačius.
„Dėstytojas nebeįdomus kaip asmenybė, neįdomi jo tyrimo specifika. Šioje situacijoje labiausiai nukenčia tie dėstytojai ir tos mokslo šakos, kurios mažiausiai gali įsitraukti į tarptautinę apyvartą, t. y. humanitariniai dalykai“, – pridūrė jis.
„Dėstytojai verčiami „kalbančiomis galvomis“, iš kurių reikalaujama dar ir tam tikros produkcijos. Vien jau pats terminas „mokslinė produkcija“ parodo, kad mokslas yra ekonomikos šaka ir nieko daugiau.
Dabar dėstytojo formalusis statusas yra jo vardas ir einamos pareigos. Tai labiausiai priklauso nuo jo „pagamintos“ produkcijos. Kadangi mokslinės produkcijos vertinimas yra visiškai statistinis ir formalus, ir to įveikti ir perlaužti niekaip nepavyksta. Todėl, žinoma, daug ar lengvai rašantys asmenys yra kvalifikuojami aukščiau“, – apie paradoksalų dėstytojų darbo vertinimą kalbėjo P. Subačius.
P. Subačius teigė, kad šiuo metu tiek vertinant studijų programas, tiek pačių dėstytojų darbą atsižvelgiama tik į rezultatų kiekybę, o ne į kokybę. Toks darbų vertinimas, jo manymu, yra buvusių Vyriausybių darbo rezultatas.
Universitetas – „narvelių bendruomenė“
Pašnekovo teigimu, šiuo metu universitetas panašus į „narvelių bendruomenę“, kur kiekvienas užsiima tik savo reikalais ir savo ūkiskaita. Ekonominiu atžvilgiu universitetai liko M. Gorbačiovo laikų ūkiskaitoje. Tačiau nei sovietų laikais, nei atgavus nepriklausomybę universitetuose nebuvo skatinamas efektyvus kolegų bendravimas.
„Bendravimas, bendradarbiavimas ir pasitikėjimas yra labai didelė humanistinė vertybė, kuri negimsta savaime. Barbarų visuomenėje bendradarbiavimo ir pasitikėjimo yra labai mažai. Jau nebereikia kalbėti apie sovietmetį, kuriame šios vertybės buvo trypiamos. Tačiau ir pastarųjų 18 metų akademinio bendradarbiavimo patirtis yra tik tokia.
Valstybė totaliai nepasitiki universitetais. Visi jos nutarimai ir raštai yra surašyti taip, tarsi visi universitetų žmonės (dėstytojai, studentai ar rektoriai) yra vagys, plėšikai ir banditai, kuriuos reikia laikyti ant trumpos grandinės“, – kalbėjo P. Subačius.
Neigiamo požiūrio pasekmės
Jo teigimu, tokiu neigiamu valdžios požiūriu užsikrečia ir universitetų vadovybė: rektorius nepasitiki universitetų tarybomis, fakultetų administratoriai – dėstytojais. Dabar universitetuose bandoma kurti tokią sistemą, kurioje kiekvienas būtų kontroliuojamas, o ne šalinti akivaizdžias blogybes. Tokioje situacijoje niekas nelaimi.
„Akademinės bendruomenės nariai, kurie yra pakankamai protingi, šių kontrolės mechanizmų bent dalinai išvengia. Tačiau tam turi paaukoti nemažai savo energijos, kurią galėtų skirti bendravimo ir pasitikėjimo ryšių stiprinimui. Tam irgi reikia energijos, laiko, galų gale, peržengti save patį.
Dabar gi visas laikas eikvojamas grūmimuisi su sistema, kuri tave bando pastatyti į nusikaltėlio padėtį. Sunku įsivaizduoti griežto režimo kalėjimą, kuriame kaliniai vieni kitais pasitikėtų ir mielai bendradarbiautų“, – sakė P. Subačius.
Pašnekovas sutiko, kad valdžios nepasitikėjimas yra pagrįstas. Tačiau mechanizmai, neleidžiantys piktnaudžiauti valdžia, neįsijungia būtent dėl prastos dėstytojų finansinės padėties: dažnas priverstas dirbti kelis darbus, todėl paprasčiausiai nelieka nei laiko, nei jėgų dar rūpintis administracijos triukais.
Už kritiką – grasinimai susidoroti
„Taip susiformuoja feodalinė struktūra, kurioje administracija gyvena savo gyvenimą. Šioje sistemoje labiausiai gaila studentų, nes jie čia tampa tik žmonėmis, su kurių asmens kodais ateina pinigai. Jeigu šioje sistemoje studentas kažkam ir rūpi, tai tik dėl asmeninių paties dėstytojų įsipareigojimų“, – teigė P. Subačius.
Paklaustas, ar dėstytojai, abejojantys ir kritikuojantys universitetų administracijos sprendimus, nesusilaukia kokių nors sankcijų ir grasinimų, P. Subačius šiuo jautriu klausimu abstrakčiai atsakyti nematė prasmės ir pateikė asmeninį pavyzdį.
„Praėjusiame Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto tarybos posėdyje prof. Kęstutis Nastopka ir aš, išrinktas tarybos narys, iškėlėme kai kuriuos klausimus ir kritiškai pasisakėme apie dekanato vykdomą politiką.
Po dviejų dienų fakulteto tarybai buvo išplatintas dekano laiškas, atvirai grasinantis susidoroti su A. J. Greimo Semiotikos ir literatūros teorijos centru, kuriame mes dirbame. Laiške mus linksniavo kaip tuos, dėl kurių kritikos galbūt nukentės visas fakultetas. Šitaip, nepaisant universiteto etikos kodekso, yra suvokiama kritika“, – sakė P. Subačius.
Akivaizdi ankstesnių Vyriausybių kaltė
Pašnekovas teigė, kad Vyriausybė suskaičiuoja, kiek kainuoja parengti vieną ar kitą specialistą, tačiau jo mokslams skiria tik 50 proc. tų lėšų. O universitetų valdžiai bandant rasti būdų, kaip išsisukti su tais 50 proc., lengviausias kelias yra mažinti dėstytojų skaičių. Toks kelias, jo manymu, yra ne pats geriausias.
„Ta grandis, kuri turėtų spręsti akademinius reikalus, – katedra, fakulteto taryba ir Senatas – yra gana smarkiai biurokratizuota. Jos, nemaža dalimi sudarytos „ex officio“ pagrindu, kaip akademinės institucijos yra neveiksnios.
Dekanas, kaip tarybos pirmininkas, formuoja tam tikrą darbotvarkę, kuri yra lėšų taupymo darbotvarkė ir pan. Taryba, kaip kolektyvinis organas, tam neprieštarauja. Administracija pagal savo prigimtį turi skaičiuoti pinigus ir taupyti finansus, todėl darbotvarkė visada išlieka panaši. Per pastaruosius dvejus metus tarybos darbo darbotvarkėje neatsimenu klausimo, kuris būtų tiesiogiai susijęs su studijų ir mokslo darbo kokybe“, – lrt.lt teigė P. Subačius.