Draudimais ir ribojimais netinkamo komentavimo problemos neišspręsi. Taip grupės parlamentarų siūlymą nuomonę apibrėžti taip, kad pastaroji privalėtų remtis faktais ir pagrįstais argumentais, vertina VU Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros vedėjas profesorius Gintautas Valickas. Jo nuomone, kovojant su netinkamais komentarais turėtų būti parengta labai tikslinga ir gerai apgalvota strategija, taip pat būtinas tolerancijos, pakantumo kitai nuomonei skatinimas. 
Draudimais ir ribojimais netinkamo komentavimo problemos neišspręsi. Taip grupės parlamentarų siūlymą nuomonę apibrėžti taip, kad pastaroji privalėtų remtis faktais ir pagrįstais argumentais, vertina VU Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros vedėjas profesorius Gintautas Valickas.
Jo nuomone, kovojant su netinkamais komentarais turėtų būti parengta labai tikslinga ir gerai apgalvota strategija, taip pat būtinas tolerancijos, pakantumo kitai nuomonei skatinimas.
DELFI pokalbis su G. Valicku – apie interneto komentarus, jų prigimtį ir kovą su jais.
– Kaip vertinate grupės Seimo narių pradėtą „kovą“ su diskriminaciją kurstančiais ir neapykantą skatinančiais interneto portalų komentatoriais?
– Man yra tekę dirbti prie Žurnalistų etikos inspektoriaus veikiančioje ekspertų grupėje, vertinančioje, kiek viešai skleidžiama informacija atitinka Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą.
Kalbant apie nepilnamečius, komentarus kažkiek reikėtų kontroliuoti – netinkami komentarai nepilnamečiams iš tikrųjų gali padaryti neigiamą poveikį. Kad nebūtų padaryta žala, turėtų būti kažkokia reguliacija, normos.
Kitas klausimas – kaip tai galima daryti ir kiek tai efektyvu. Mano, kaip psichologo, nuomone, vien draudimais, ribojimais problemos neišspręsi. Jei kažkam pasakysi, kad negalima, tai noras ar motyvas nuo to neprapuls.
Įstatymo griežtinimas nepadės
– Pasak Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus, priėmus įstatymo pataisas, pagal kurias, „nuomonė privalo remtis faktais, pagrįstais argumentais“, į klausimą, „ar mane myli?“, gali tekti ne tik atsakyti, bet ir ieškoti tai pagrindžiančių argumentų. Kaip tai vertinate?
 DELFI (K. Čachovskio nuotr.) |
|---|
– Nuomonė, aišku, yra subjektyvi, ji gali remtis ir nuojauta, ir suvoktais dalykais, kurie neatitinka faktų. Manau, kad kiekvienas žmogus turi teisę nuomonę reikšti. Tačiau jis turėtų nuomonę reikšti tokiais būdais, kad neįžeistų ir nežemintų kito žmogaus. Tai bendražmogiški principai.
Nemanau, kad griežtesnis įstatymas iš principo išspręstų problemą. Kai priimamas naujas įstatymas, labai svarbu, kad piliečiai jį priimtų, suprastų. Kitose šalyse įstatymų leidimo darbo grupėse dalyvauja psichologai, prieš įstatymo įgyvendinimą atliekami preliminarūs tyrimai, ką apie juos galvoja žmonės, naujovėms žmonės kažkaip paruošiami, iš anksto informuojami.
Kai kurie tyrimai rodo, kad jeigu įstatymas priimtas, bet piliečiai jo nesupranta arba mano kitaip, jie įvairiausiais būdais stengiasi tą įstatymą apeiti.
Atėjo laikas galvoti, kad įstatymą reikia žmogui paruošti, jį paaiškinti. Kitose šalyse į tai investuojama. Sako, kad tai pigiau, nei paskui įstatymą keisti.
Internetas – viena erdvių, kurias labai sunku kontroliuoti. Manau, kad vien įstatymų griežtinimas problemos neišspręs. Kartais keletas žmonių sugalvoja tam tikras elgesio taisykles ir bando jas primesti kitiems, tačiau kiti žmonės galvoja kitaip ir to nepriima.
Yra priimta nemažai įstatymų, bet kas iš to – žmonės juos ignoruoja, jei tik turi galimybę. Čia veikia psichologiniai fenomenai ir būtų naivu tikėtis, kad juos ignoruojant, pavyks sėkmingai išspręsti problemą.
Komentarai – agresijos išraiška
– Iš kur kyla noras komentaruose plūsti, įžeidinėti kitus?
– Į tai labai sunku vienareikšmiškai atsakyti, yra įvairių aiškinimų. Įžeidinėjimai ar plūdimasis – viena iš agresijos formų, tai yra verbalinė agresija.
Vieni sako, kad agresija slypi pačioje žmogaus prigimtyje. Pavyzdžiui, Sigmundo Freudo nuomone, žmoguje slypi laukinis žvėris, kuris kartas nuo karto be jokios aiškios priežasties išreiškia agresiją.
Psichoanalitinės krypties tyrėjai sako, kad kai kurie žmonės neišdrįsta viešai parodyti savo agresijos, nes bijo sankcijų. Tačiau internete vyrauja anonimiška aplinka ir tada žmogus leidžia sau išsikrauti.
Kiti autoriai pažymi, kad agresija išmokstama kaip ir kitos elgesio formos – stebint aplinkinių žmonių elgesį.
Dar vienas aiškinimo būdas agresiją sieja su patirta frustracija (įvairiais trukdžiais). Kuo daugiau trukdžių patiria žmogus siekdamas tikslų ar tenkindamas savo poreikius, tuo daugiau agresijos jis išreiškia.
Tam tikroje aplinkoje agresija gali būti ir prestižo reikalas. Man anksčiau teko nemažai dirbti su teisės pažeidėjais. Asocialiose grupėse dažnai vyrauja tokia taisyklė – kuo esi agresyvesnis, tuo turi didesnę galimybę užimti aukštesnį statusą.
– Yra teigiančių, kad noras išsilieti internete – sovietmečio pasekmė, kuomet žmonės ne visada laisvai galėjo sakyti ką galvoja. Ar su tuo sutiktumėte?
– Plačiąja prasme gal ir būtų galima taip manyti. Karta, kuri visiškai nematė sovietmečio, dar tiktai bręsta. Tačiau manau, kad ir ji patiria netiesioginį poveikį, nes jų tėvai gyveno toje sistemoje.
Nors sistema pasikeitė, žmonės taip sparčiai nesikeičia. Kartais bendraujant su pašnekovais, pavyzdžiui, su politikais, kyla įspūdis, kad jie keičia tik išorinę retoriką, tačiau jų vidus nepasikeitė.
Taigi, neigti, kad ta tikslingai dirbusi ideologinė „mašina“ paliko kažkokį poveikį, negalima. Tačiau viską suversti vien tik jai būtų juokinga ir turbūt paprasčiausia. Nuo sovietinės sistemos žlugimo praėjo nemažai metų. Jeigu būtų tikslingai dirbta, manau, jau buvo galima nemažai nuveikti.
Įžeidžiančiai komentuoja turintys problemų gyvenime
– Interneto portalai patys kovoja su įžeidinėjančiais komentarais, jų komentarus šalindami, esant teisėsaugos atstovų prašymui, portalų darbuotojai perduoda komentarą rašiusio asmens IP adresą jiems. Tačiau gal reikėtų pradėti komentavimo ligas gydyti ne teisiniu būdu, o kreipiant dėmesį į bendrą visuomenės psichinę sveikatą? Ar plūdimasis, įžeidinėjimai yra „išgydomi“?
– Manau, kad tai „gydyti“ sudėtinga ir turbūt nereikėtų turėti iliuzijų, kad labai greitai šią problemą išspręsime. Dabar saviraiškos vartai platūs, jų neuždarysi, be to, tai nėra vien tik mūsų šalies problema. Tarkime, dėl žydų įžeidinėjimo yra problemų ir kitose šalyse, ir jų buvo visais laikais.
Man atrodo, tai turėtų būti labai tikslinga ir gerai apgalvota strategija visos šalies mastu. Reikia tolerancijos, pakantumo kitai nuomonei skatinimo.
– Žodžiu, kažką daryti reikia, tačiau kitomis priemonėmis, o ne priimant vieną griežtesnį įstatymą?
– Pasikartosiu, kad vien draudimais problemos neišspręsi. Jeigu žmogus išsikrauna rašydamas neigiamus komentarus, atitinkamai gauna ir kažkokį pastiprinimą. Galima sakyti, kad kai kurie sau daug anoniminėje aplinkoje leidžiantys komentatoriai gyvenime to daryti nedrįsta, vaikšto tyliai.
Žmogus gyvenime gali būti užguitas, žemo statuso, bet internete jis prisistatinėja visiškai kitaip. Mat reikia sudominti, patraukti. Kaip rodo mūsų ir kitų šalių autorių tyrimai, dažniausiai čia „pakimba“ tie, kurie turi problemų realiame gyvenime. Jiems sunku susirasti bendravimo partnerį natūralioje aplinkoje, tad persikelia į virtualią erdvę.
Drįsčiau sakyti, kad dar niekas gerai nežino, kokie bus ilgalaikiai informacinių technologijų poveikiai žmogaus psichikai. Šie dalykai taip sparčiai keičiasi bei skverbiasi į žmogaus gyvenimą – to dar niekuomet anksčiau nebuvo.
Interneto erdvę kontroliuoti vien draudimais net teoriškai nelabai yra įmanoma, todėl reikia ieškoti alternatyvių draudimams būdų. Tai ilgas ir sudėtingas procesas. Tačiau visų komentatorių niekada nesukontroliuosi.
