Pastarosiomis dienomis pagausėjo pranešimų apie nubaustus, Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius, komentarus rašiusius asmenis. Panašu, kad „užgauliai“ komentuodamas gali netekti ne tik savo kompiuterio, sumokėti nemažą baudą bei ir turėti įvairių kitų problemų, susijusių su teismo procesu. Tačiau ar „komentatorių“ sekimas, gaudymas ir patraukimas baudžiamojon atsakomybėn yra prioritetinė mūsų interneto bei teisėsaugos problema?
Pastarosiomis dienomis pagausėjo pranešimų apie nubaustus, Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius, komentarus rašiusius asmenis. Tačiau ar „komentatorių“ sekimas, gaudymas ir patraukimas baudžiamojon atsakomybėn yra prioritetinė mūsų interneto bei teisėsaugos problema?
Štai vienas tų pavyzdžių, už kurių užsikabinau:
Per dvi dienas prie vieno teksto interneto portale net 10 užgaulių komentarų apie žydus parašęs muitinės tarpininkas nubaustas 750 litų bauda. 41 metų kauniečiui pasisekė, kad teismas nekonfiskavo jo nešiojamo kompiuterio, kurį pareigūnai prie baudžiamosios bylos saugojo maždaug metus. Kompiuterį Renaldas Š. atgavo, nes iš karto sumokėjo jam baudžiamuoju įsakymu skirtą baudą. (DELFI)
Panašu, kad „užgauliai“ komentuodamas gali netekti ne tik savo kompiuterio, sumokėti nemažą baudą bei ir turėti įvairių kitų problemų, susijusių su teismo procesu. Kyla klausimas, kas gi yra „užgaulus“ komentaras?
Baudžiamojo kodekso 170 straipsnyje numatyta, jog už interneto komentaruose skatinamą neapykantą ar kurstymą diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, gresia bauda arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. (DELFI)
Išvada tokia, kad už neatsargų komentarą, kuriame „skatini neapykantą“ gali atsidurti ir įkalinimo įstaigoje. Renaldo Š. atveju dešimt komentarų „kainavo“ 750 LT + teismo išlaidos + kompiuterio konfiskacija + papildomi kaštai (laikas, sveikata ir t. t.). Ir čia dar jam, reikia suprasti, pasisekė.
Pagalvojus, ši problemų puokštė gaunama už kelis šimtus baitų teksto, kurį realiai nėra sudėtinga sunaikinti svetainės, kurioje patalpinta įžeidžianti informacija autoriams. Aišku, kadangi jau yra sukurtas toks įstatymas, portalų redaktoriai skuba juo naudotis, tikėdamiesi, jog tai sumažins jiems darbo ar atlygins žalą „užgautiesiems“, šiuo atveju žydams. Toks požiūris, aišku, gali būti pateisinamas, tačiau vėlgi – internetas nėra vieta, kur įprastos taisyklės ar įstatymai „ima ir galioja“. Piktybiški komentatoriai gali pasislėpti už vieno, kelių ar keliolikos tarpinių serverių ir jų susekti praktiškai nebus įmanoma.
Todėl pagauti galima tik tuos, kurie nesislepia. Tas yra gerai. Tačiau kaip įrodoma, jog įtariamasis tikrai įvykdė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką? Mano manymu, svarbiausias įrodymas tokio tipo bylose yra nuoširdus įtariamojo prisipažinimas – tuomet bylai pastiprinti lieka surinkti įrodymus esančius kompiuteryje iš kurio įvykdytas nusikaltimas. Vėliau byla keliauja į teismą ir yra įvykdomas teisingumas. Tačiau kas būna jei prisipažinimo nesulaukiama? Tokiu atveju matyt pagrindiniai įrodymai yra įtariamojo IP adresas ir tikriausiai naršyklės istorijoje ar „keše“ esantys duomenys.
Dabar atskleisiu jums nedidelę paslaptį – skaitydami šį tekstą jūs sėkmingai, to neįtardami pakomentavote vieną straipsnį lrytas.lt portale. Jei šis komentaras „užgautų“ mane, aš galėčiau bandyti bylinėtis tam, kad būtų „įvykdytas teisingumas“. Visus kozirius – aš turiu. Komentuojant straipsnį, serverio žurnale liko jūsų IP adresas. Kadangi komentavimas iš tiesų vyko iš jūsų sistemos – naršyklėje turėtų likti ir pėdsakų, parodančių jog tikrai lankėtės lrytas.lt svetainėje tam tikru laiko momentu. Taigi – ruoškitės pakratyti piniginę ;)
Panašiai yra ir su JAV FTB vykdomomis operacijomis prieš vaikų pornografiją: nuspaudę FTB paruoštą nuorodą, galite būti nubaustas. Ši logika taip pat skylėta – aš galiu priversti jus paspausti bet kokią nuorodą. Galų gale kai kuriose naršyklėse yra naudojama „prefetch“ technologija, iš anksto užkraunanti visas tinklapyje esančias nuorodas, tam kad naršymas vyktų sparčiau.
Apibendrinant norėtųsi pasakyti, jog žmonių identifikavimas dabartiniame internete yra sudėtinga problema: skaitmeniniai pėdsakai nebūtinai įrodo, jog asmuo yra kaltas. Netgi naudojant įvairias „Captcha“ technikas negalime būti tikri, jog jas įveikia konkretus žmogus – tai gali padaryti ir Indijos pilietis, už 10 ct. Todėl ar ne paprasčiau „ištrinti ir pamiršti“?
