Baltijos šalių regioną neapleidžia lyderystės dvasia. Kaip vieną iš pavyzdžių galima pateikti mūsų šalį. Lietuva stengiasi užkariauti regiono lyderės poziciją, noriai ir aktyviai bando dalyvauti sprendžiant konfliktines situacijas kitose valstybėse. Kartu galima pastebėti, kad kol Lietuva stengiasi įtvirtinti savo pozicijas, taip sakant, realioje erdvėje, Estija sparčiai užkariauja lyderės pozicijas virtualioje erdvėje. 
Baltijos šalių regioną neapleidžia lyderystės dvasia. Kaip vieną iš pavyzdžių galima pateikti mūsų šalį. Lietuva stengiasi užkariauti regiono lyderės poziciją, noriai ir aktyviai bando dalyvauti sprendžiant konfliktines situacijas kitose valstybėse. Galima prisiminti šalies prezidento Valdo Adamkaus tarpininkavimą sprendžiant Oranžinės revoliucijos situaciją Ukrainoje arba paminėti dabartinį Gruzijos palaikymą. Atrodo, kad nei Latvija, nei Estija tokiomis pastangomis pasigirti negali, nors tikrai nereikėtų menkinti nei vienos iš Baltijos šalių pastangų suvaidinti svarbų vaidmenį regiono politikoje. Kartu galima pastebėti, kad kol Lietuva stengiasi įtvirtinti savo pozicijas, taip sakant, realioje erdvėje, Estija sparčiai užkariauja lyderės pozicijas virtualioje erdvėje.
Mūsų valstybėje populiari mintis, kad neturėdama daug naudingų iškasenų ir didelių pramoninių resursų Lietuva turi tapti aukštųjų technologijų šalimi. Galima numanyti, kad tokios pačios mintys gvildenamos Latvijoje ir Estijoje. Kaip ten bebūtų, Estija gana aktyviai dalyvauja naujųjų technologijų kūrime. Visas pasaulis (ir, tikriausiai, dauguma tų, kas skaito šį straipsnį) naudojasi internetinės komunikacijos programa „Skype“. Ši programa buvo sukurta Estijoje ir labai greitai susilaukė milžiniško populiarumo. Tačiau ne tik tai parodo mūsų netiesioginės kaimynės lyderystę šioje srityje.
Praeitą savaitę buvo pranešta, kad Taline steigiamas Kompiuterinės gynybos centras (Cyber defence hub). Apie būtinybę steigti tokį centrą irgi pirmieji prabilo estai. Tai, kad toks centras reikalingas, tapo aišku po praeitų metų įvykių, kai Taline buvo perkeliamas Bronzinio kario paminklas. Tada nuo riaušininkų nukentėjo Estijos sostinė, tačiau tai buvo ne vieninteliai nuostoliai. Oficialūs Estijos pareigūnai pareiškė apie tikslines kompiuterines atakas prieš valdžios struktūrų tinklalapius. Numanoma, kad internetiniai resursai buvo atakuojami iš Rusijos. Taip pat neatmetama galimybė, kad tai buvo suplanuota tikslinės informacinio karo operacijos dalis.
Kaip pranešama, prie Kompiuterinio gynybos centro steigimo Taline prisidės dar šešios ES ir NATO šalys – Vokietija, Slovakija, Latvija, Lietuva, Italija ir Ispanija. Centro uždavinys bus rengti tyrimus, konsultacijas ir mokymus kompiuterinės gynybos srityje projekte dalyvaujančių šalių valdžios struktūroms. Savo stebėtojus į centrą pažadėjo atsiusti ir JAV. Planuojama, kad Kompiuterinės gynybos centras pilnu pajėgumu pradės dirbti jau šių metų rugpjūtį.
Panašaus centro sukūrimas yra atsakas į naujųjų laikų iššūkius. Galima pastebėti, kad šiandien informacinio karo pavojus vertinamas daug rimčiau negu ankščiau. Kompiuterinės technologijos akivaizdžiai pakeitė pasaulį. Nors daugumai žmonių informacinis karas pirmiausiai asocijuojasi su propagandos ir dezinformacijos poveikiu, jis gali pasireikšti ir per atakas prieš kompiuterinę įrangą, tinklalapio turinį ir pan. Savo laiku vienas iš informacinio karo koncepcijos teoretikų Martinas Libicki išskyrė net 7 informacinio karo rūšis. Iš jų dvi atitinka informacinės operacijos prieš kompiuterinę techniką ir virtualioje erdvėje patalpintą informaciją kriterijus – Programišių karas (hacker warfare) ir Kibernetinis karas (cyber warfare).
Aš neatsitiktinai pradėjau šį straipsnį nuo dviejų erdvių – realios ir virtualios – paminėjimo. Lietuvos pastangos realioje erdvėje yra pagirtinos, tačiau nemažiau svarbios yra Estijos pastangos virtualioje erdvėje, ypač dabar, kai šios erdvės egzistuoja labai arti viena kitos. Internetas, kuris tapo virtualios erdvės etalonu, vis labiau tampa mūsų kasdienybės (galima pasakyti – mūsų realaus gyvenimo) dalimi. Kiekvienas gali prisiminti, kaip jis jautėsi tuo momentu, kai jam buvo sugedęs kompiuteris ar dingęs internetas. Tikriausiai tai buvo savotiško bejėgiškumo jausmas, kuris parodo mūsų pripratimo prie kompiuterinių technologijų lygį. Todėl tam tikra prasme informacinis karas gali būti nemažiau efektyvus negu reali karinė operacija.
Estijos lyderystę virtualioje erdvėje galima vertinti kaip jos pranašumą, orientuota į ateitį. Todėl į tokios lyderystės formą verta žiūrėti labai rimtai ir pagarbiai. Galima numanyti, kad panašūs Kompiuterinės gynybos centrai greitu metu bus steigiami daugumoje šalių. Jų steigimo priežastimi gali tapti realus poreikis apsiginti nuo virtualaus informacinio karo pavojaus. Būtent taip ir atsitiko Estijoje.
