Senokai ketinau apie tai parašyti, bet konkretus postūmis radosi iš diskusijos apie ANVA ir Fogenous interviu. Pastebėjau, kad dažniausiai apie piratavimą kalbama iš moralės pozicijų, pripažįstant šio reiškinio blogį ir diskusijas nukreipiant į nusikaltimo bei bausmės dydį. Bet ar piratavimas yra vien nusikaltimas? Ar tai gali būti ir (r)evoliucinis skaitmeninės visuomenės procesas?
Senokai ketinau apie tai parašyti, bet konkretus postūmis radosi iš diskusijos apie ANVA ir „Fogenous“ interviu. Pastebėjau, kad dažniausiai apie piratavimą kalbama iš moralės pozicijų, pripažįstant šio reiškinio blogį ir diskusijas nukreipiant į nusikaltimo bei bausmės dydį. Bet ar piratavimas yra vien nusikaltimas? Ar tai gali būti ir (r)evoliucinis skaitmeninės visuomenės procesas?
Prieš pradėdami svarstyti turėtume pripažinti, kad piratavimas – toks, koks jis apibrėžtas galiojančių įstatymų – yra absoliuti visuomenės norma. Nepirataujančių nėra daugiau nei besilaikančių celibato. Bet taip nėra dėl to, kad visuomenė staiga tapo visiškai amorali. Tie patys žmonės, kurie siunčiasi muziką, filmus ir programas, dalinasi jomis, tuo pačiu metu aukoja labdarai, rūpinasi švara mieste, stengiasi padėti nuskriaustiesiems ir paprastai laikosi daugumos kitų įstatymų bei moralės normų. Todėl trumpam palikime įstatymus ir moralės normas ramybėje. Pasižiūrėkime į skaitmeninį amžių kitaip – iš ekonominės perspektyvos.
Nesu nei politikas, nei ekonomistas – jokių teorijų pats nekūriau. Tai, ką ketinu papasakoti, radau „Techdirt“ užrašuose. Michaelas Arringtonas ir kiti autoriai teigia, kad prekių vertę lemia jų „retumas“ (scarcity). Vienetiniai, nepakartojami kūriniai turi aukščiausią kainą arba netgi yra neįkainojami, nes jų savininkas niekada nesutiks skirtis su unikaliu daiktu. Kitame gale rasime skaitmeninę informaciją, kuri yra begalinė – nėra jokių ribų skaitmeninio failo kopijavimui. Vadinasi jo kaina yra nulinė. Neribotai kopijuojamo daikto negali pavogti, nes net paėmus tokių tūkstantį, toje pačioje vietoje lieka dar kiek nori. Begalybei negali uždėti „kopiraito“.
Tokia teorija gerai telpa į ekonomikos istoriją. Iki industrinės revoliucijos aristokratai ir turtingieji žemvaldžiai turėjo vienetinius kūrinius ir išskirtinę teisę jais mėgautis bei naudotis, nes nebuvo kaip jų tiražuoti. Pramonė sukūrė būdą analogiškus produktus pateikti platesnėms masėms – auganti buržuazija nukopijavo išrinktųjų naudojamus daiktus ir pavertė masiniu produktu, sumažinusi kainą tiek, kad ji būtų įperkama vidutiniajai ir netgi neturtingųjų klasei. Pamenate luditus? Galime laikyti, kad jie buvo tų laikų RIAA, MPAA ar LATGA-A, nes priešinosi masiniam vienetinių kūrinių tiražavimui – pirmajam virsmui „retumo“ ekonomikoje. Tačiau žmonių noras turėti tai, ką iki tol turėjo tik turtingieji, nugalėjo.
Skaitmeniniame amžiuje vyksta dar vienas virsmas. Dabar masiškai, bet vis tiek ribotai gaminami produktai – knygos, muzikos, filmų įrašai, programos, straipsniai, enciklopedijos – virsta unikaliu nauju skaitmeniniu „nulinio retumo“ produktu. Jie neturi ir negali turėti kainos. Begalybei negalioja išpardavimai.
DRM ir kitos priemonės nuo kopijavimo bando uždėti apynasrį – iš begalinio produkto sukurti dirbtinai retą. Realiai tai neveikia, nes DRM nėra produkto dalis. Prieš uždedant grandines produktas jau egzistuoja begaliniu, skaitmeniniu pavidalu.
Todėl iki šiol nepavyksta rasti atsakymą į klausimą „kaip parduoti skaitmeninį kūrinį?“. Negali uždirbti prekiaudamas nemokamais dalykais.
Bet juk jais prekiaujama! Elektroninės knygos „Amazon“, muzika ir filmai „iTunes“ – juk visa tai vyksta! Taip, vyksta. Bet jei pažvelgtumėme iš kitos pusės, tai rastume, jog tai tėra prekyba indulgencijomis – „Aš perku MP3 iš „iTunes“, nes mano moralės normos neleidžia vogti“ arba „Aš perku, nes noriu paremti kūrėjus“. Abu dalykai sveikintini, bet nekeičia reikalo esmės – tokiu būdu sumokėti pinigai gali būti laikomi parama ar auka, mokesčiu už saugumą ar „juridinį stogą“, bet ne mokesčiu už prekę. Nes ji nemokama.
Imkime neseniai gausiai aptarinėtą atvejį su „Radiohead“ albumu. Iš esmės muzikantai pripažino, kad jų muzika yra begalinė ir nemokama, o vietoje kainos padėjo virtualią skrybėlę aukoms. Tai labai apsimokėjo, nes žmonės mokėjo pinigus ne už failus su dainų įrašais, o pasinaudojo tuo kaip būdu išreikšti padėką, simpatijas ir paramą grupei, paskatinti ją kurti toliau. Visa tai nė kiek nesukliudys „Radiohead“ brangiai pardavinėti retus dalykus – koncertus ar atributiką, netgi kolekcinius albumus ypatingose pakuotėse.
O ką daryti programų, filmų kūrėjams? Prisitaikyti. Vakar perskaičiau, kad komercine buvusi programų paleidimo programa „Enso“ tapo nemokama. Logiška, bet gal per vėlu, nes „Launchy“ jau valdo rinką. Neseniai „FeedDemon“ tapo nemokama, bet „Google Reader“ jau užkariavo vartotojų simpatijas.
Jei Holivudui neapsimoka skaitmeninis formatas, tai reikia iš jo trauktis. Arba ieškoti būdų įtikinti žmones mokėti už nemokamą informaciją. Galbūt pagraudenimais, bet tikrai ne grasinimais.
Realiai mes esame pereinamajame laikotarpyje, nes didžioji dalis informacijos kūrėjų skaitmeninės ekonomikos dėsnių nepaiso ir bando gintis nuo jų pasenusiomis teisinėmis normomis, iškreiptai neribotiems produktams taikydami ribotų produktų taisykles. Žmonės suvokia, kad tai nesąmonė, ir daro savo. O gudriausiai iš to pelnosi Apple ir kitos bendrovės, kurios iš vienos pusės spaudžia Holivudą ir įrašų bendroves „atsiverti skaitmeniniam pasauliui“, iš kitos – renka mokestį iš vartotojų, mainais į nemokamą produktą ir netvarų, neapčiuopiamą „legalumo“ jausmą.
Šis rašinys skirtas pamąstymui ir diskusijoms. Aš nekariauju nė su viena autorių teisių institucija ar įstatymais. To nė nereikia. Ekonomikos dėsniai tuo ir yra galingi, kad rieda kaip volas, anksčiau arba vėliau nušluodami visas dirbtines kliūtis. Nemokamų programų jau yra pakankamai ir kasdien daugėja. Pažįstu daug žmonių, kurie išvis neklauso komercinės muzikos – visiškai pakanka nepriklausomos. Kasdien internete atsiranda dešimtys naujų legaliai nemokamų knygų – jų neįmanoma perskaityti. Tinklaraščiai be prenumeratos ir pinigų skelbia laikraštinės ir žurnalinės kokybės tekstus (kiti, ne šitas), tą patį daro portalai.
Kažkas yra pasakęs „informacija nori būti laisva“. Ji jau tokia yra. Laisva, begalinė ir nemokama.
