Lietuva kartu su kitomis Europos Sąjungos šalimis siekia ambicingo tikslo – užtikrinti, kad iki 2050 metų keliuose nežūtų nė vienas eismo dalyvis. Ar tai – įmanoma? Minint eismo dieną Lietuvoje, „Vilnius Tech“ Transporto inžinerijos fakulteto mokslininkai teigia – šis tikslas yra pasiekiamas, bet kartu kelia ir iššūkių.
Lietuva kartu su kitomis Europos Sąjungos šalimis siekia ambicingo tikslo – užtikrinti, kad iki 2050 metų keliuose nežūtų nė vienas eismo dalyvis. Ar tai – įmanoma? Minint eismo dieną Lietuvoje, „Vilnius Tech“ Transporto inžinerijos fakulteto mokslininkai teigia – šis tikslas yra pasiekiamas, bet kartu kelia ir iššūkių.
Asociatyvi „Pexels“ nuotr.
Europos Sąjungoje kasmet žūsta maždaug po 20 tūkst. eismo dalyvių, ir nors nelaimių bei aukų keliuose skaičių veiklos mažėja, dabartinis tempas nėra pakankamas.
Lietuvoje žuvusiųjų skaičius yra kiek mažesnis nes ES šalių vidurkis – 2024 m. žuvo 123 žmonės, tai yra maždaug penktadaliu (23 proc.) mažiau nei 2023 m., tačiau kiti svarbūs eismo saugumo rodikliai, tokie kaip sužeistųjų skaičius ar įskaitiniai eismo įvykiai, nemažėja. Pavyzdžiui, 2024 m. Lietuvoje vyksta 2867 eismo įvykiai, sužeisti 3237 žmonės. Lyginant su 2023 m., tai yra 24 įskaitiniais eismo įvykiais daugiau.
Šios aplinkybės, anot „Vilnius Tech“ Transporto inžinerijos fakulteto Automobilių inžinerijos katedros profesoriaus doc. dr. Vido Žuraulio, kelia iššūkių įgyvendinant eismo saugumo programą „Vizija – nulis“, ty pasiekti, kad iki 2050 m. keliuose nežūtų nė vienas eismo dalyvis.
„Nors laiko įgyvendinti programą, atrodo, dar yra pakankamai daug, užsibrėžtas tikslas yra itin ambicingas. Vis dėlto, jį pasiekti iki 2050-ųjų yra įmanoma, tačiau reikia maksimaliai padidinti pastangas visose eismo vietose. Svarbiausią šiuo atveju atlieka įvairios inžinerinės priemonės“, – sako doc. dr. V. Žuraulis.
Išmaniosios technologijos – nebeišvengiamos
Eismo saugumas apima klausimą aspektų: žmonių, visuomenės socialines normas, ryšius su išsilavinimu, pajamų lygiu, bendrosiomis kompetencijomis ar mentalitetu. Vis dėlto, kadangi eisme dalyvauja ne tik žmonės – vairuotojai, dviratininkai, paspirtukininkai, riedlentininkai ir pėstieji, bet ir transporto priemonės, jos taip pat turi būti saugios ir pasižymėti visomis šiai dienai išvystytomis aktyviosiomis bei pasyviosios saugos inžinerinėmis priemonėmis.
„Aktyvioji sauga visos priemonės ir sistemos, kurios padeda išvengti įvykių arba sumažinti jų riziką. Pasyvioji sauga, savo ruožtu, apima priemones, kurių metu patiriama žala ir apsauga nuo didesnių sužalojimų“, – pasakoja „Vilnius Tech“ Transporto inžinerijos fakulteto dekanas prof. dr. Olegas Prentkovskis.
Šiandien tiek transporto priemonių saugumo, tiek kelių ir infrastruktūros gerinimo inžineriniai sprendimai neatsiejami nuo dirbtinio intelekto technologijų. Pavyzdžiui, kelių infrastruktūros dabar valdoma automatizuotomis sistemomis ir modernia programine įranga.
„Jos remia jutiklių surinkta informacija apie eismo srautą, važiavimo greitį, meteorologinį ar kelio dangos rodiklius. Visa tai turi veikti patikimai ir greitai, nes klaidos intensyviame transporto sraute gali turėti labai rimtų pasekmių“, – tvirtina doc. dr. V. Žuraulis.
Anot mokslininko, šiuo metu nieko nebestebina, kad automobilio kameros ar radaro sistemos nuskaito kelio ženklus ir horizontalųjį ženklą bei perduoda vairuotojui informaciją apie važiavimo saugumą.
„Be to, pagalbinės vairavimo sistemos pačios aktyvuojasi, jeigu pastebimas vairuotojo veiksmų vėlavimas palaikant važiavimo juostą, saugų atstumą iki priešpriešinio automobilio, ribojant važiavimo greitį ar net stebint vairuotojo atidumą ir pagal tai įspėjant susitelkti į vairavimą“, – dalijasi mokslininkas.
Kelio ir saugumo inžinerijos sąveikos svarbios ir komunikacijos priemonės, kai specialios ryšio sistemos leidžia virtualiai bendrauti ne tik atskiriems automobiliams, bet ir automobiliams su kelio infrastruktūra – šviesoforų valdymo, kelio būklės stebėjimo sistemomis ir kintamos informacijos kelio ženklais.
„Šių sistemų tarpusavio sąveika dar tik pradeda sparčiau vystytis, bet jau netolimoje ateityje jų efektyvumas ir pritaikomumas informacinis gerokai išaugs. Modernios sistemos supaprastinti kai kuriuos konstrukcinius sprendimus, ypač kalbant apie duomenų surinkimą, ir gali tiksliai nustatyti svarbius rodiklius, susijusius su važiavimo saugumu – tikina dok. dr. V. Žuraulis.
Išeitis – autonominiai automobiliai?
Vis dėlto, labiau sėkmingo „Vizija – nulis“ įgyvendinimo prisidėtų užtikrintas perėjimas prie autonominių automobilių. Vis tik, pasak mokslininkų, kelias iki pilno autonomiškumo gatvėse ir keliuose atneša naujų iššūkių, ne tik su technologijomis, bet ir su kibernetiniu saugumu bei atsirandančiais teisiniais aspektais.
„Didžiausias iššūkis autonominių automobilių plėtrai – žmogiškasis veiksnys. Kol gatvėse bus nors dalis žmogaus valdytų automobilių, autonominių automobilių nesugebės užtikrinti, kad būtų galima užtikrinti važiavimo saugumą. Net ir moderni valdymo sistema negali numatyti visų sąmoningų ir nesąmoningų žmogaus veiksmų ir klaidų, kurių gali įvykti tokioje kompleksinėje veikloje kaip eismas“, – pabrėžia profesorius.
Anot jo, tai būtų ypač sudėtinga įgyvendinti miestuose, kur pėstieji, dviratininkai, paspirtukų vairuotojai eismą daro nehomogenišką.
„Nepaisant to, tikiu, kad net ir tokiomis aplinkybėmis pagalbinės vairavimo sistemos, o ilgainiui ir aukšto autonomiškumo lygio sistemos leis pasiekti, kad eisme liks tik techniniai įvykiai arba atskiri atvejai su sužeistaisiais, išvengiant žūčių“, – sako doc. dr. V. Žuraulis.
