Prasidėjus elektromobilių bumui – kai kuriose šalyse net buvo pradėtos taikyti įvairios finansinės lengvatos, kas tik dar labiau suaktyvino šių transporto priemonių pardavimus, o šiai dienai kone kiekvienas gamintojas savo asortimente turi elektrinių automobilių arba jau visai nustojo gaminti tuos, kurie varomi vidaus degimo varikliais.
Iki 1890 metais garas tapo pagrindiniu traukinių, pramoninių įrenginių ir net retkarčiais keleivinių automobilių energijos šaltiniu. Asmeninis benzinu varomas transportas dar tik kūrėsi. Dauguma pirmenybę teikė elektra varomoms transporto priemonėms, nes joms nereikėjo pavojingos užvedimo nuo alkūninio variklio procedūros, jos neužsidegdavo ir neišsiliedavo visur alyvos, be to, jos buvo suvokiamos kaip tylios ir dinamiškos.
Atminkite, kad tai buvo laikai, kai benzino gaudavote iš vietinio vaistininko arba kalvio, jei tokį turėjote, o ne iš degalinės ant kiekvieno kampo.
Elektromobiliai žengia į automobilių istoriją
Istorikai mano, kad dviejų dešimtmečių laikotarpis 1890 – 1910 metais buvo didžiausias elektromobilių populiarumo etapas, po to elektromobiliai šimtmečiui išnyko, kol vėl išpopuliarėjo 2010 metais, kai buvo pristatyti tokie automobiliai kaip „Nissan Leaf“ ir „Tesla Model S“.
Galbūt tai nustebins, bet apie 38 proc. visų 1900 metų JAV registruotų motorinių transporto priemonių buvo elektrinės. Tai iš viso beveik 34 tūkst. elektromobilių, kurių skaičius iki 1912 metų išaugo iki daugiau nei 38 tūkst.
„Le Jamais Contente“
Elektromobiliams taip pat priklausė ankstyvieji automobilių rekordai, įskaitant greičiausios transporto priemonės rekordą. Pavyzdžiui, 1899 metais belgo Kamilio Jenatzy sukonstruotas torpedos formos automobilis „Le Jamais Contente“ buvo pirmasis automobilis, viršijęs 100 km/h greitį. Jis buvo varomas poros elektros variklių ir turėjo lengvą korpusą, pagamintą iš aliuminio lydinio. Jo aerodinaminė forma, kad ir kokia primityvi ji būtų, toli gražu neprilygo aukštiems ir nepatogiems to meto vežimams be arklių, todėl kartu su tyliai veikiančia elektros energija jis gerokai pralenkė savo laiką.
XX amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje keli gamintojai pradėjo serijinę elektromobilių gamybą. Dauguma jų buvo iš Amerikos, pavyzdžiui, „Waverly Company“, „Studebaker Electric“, „Beardsley Electric Company“, „Columbia Electric“ ir „Baker Electric“.
Kiekvienas jų pagamino po kelis šimtus asmeniniam ir komerciniam naudojimui skirtų elektromobilių, tačiau produktyviausias ankstyvųjų elektrinių transporto priemonių gamintojas buvo „Detroit Electric“, veikęs 1907 – 1939 metais.
Teigiama, kad „Detroit Electric“ iš viso pagamino apie 13 tūkst. elektromobilių, o didžiausio populiarumo laikotarpiu po 1910 metų per metus parduodavo nuo tūkstančio iki dviejų tūkstančių akumuliatorinių automobilių – prireiks beveik 100 metų, kad būtų viršyti metiniai elektrinio transporto pardavimų skaičiai.
Šie pirmieji elektromobiliai buvo parduodami kaip prabangūs miesto automobiliai, o daugelis įžymybių jais važinėjo po miestą. Kai kuriuose prekybos centruose net buvo įrengti elektromobilių įkrovikliai, siekiant paskatinti turtingus transporto priemonės savininkus apsipirkti juose.
Daugumos to meto elektromobilių veikimo nuotolis buvo ribotas – ne daugiau kaip 60 km vienu įkrovimu, o maksimalus greitis – 30 km/h. Vienus iš ilgiausio nuotolio elektromobilių pagamino Los Andžele įsikūrusi „Beardsley Electric Company“, kuri 1916 metais balandžio mėnesį surinko 35 savo automobilius didžiulei kelionei po Pietų Kaliforniją. Pranešama, kad automobiliai vidutiniškai nuvažiuodavo apie 110 km – tuo metu tai buvo tikrai įspūdinga, nors vis dar nepakankamai, kad prilygtų vidaus degimo varikliais varomiems automobiliams.
Verta paminėti, kad daugelis šių ankstyvųjų elektromobilių buvo ypač populiarūs tarp moterų ir buvo parduodami joms. Ankstyviesiems dujiniams automobiliams užvesti reikėjo milžiniškos jėgos, o užvedus rankinį alkūninį variklį, suaugusiam vyrui galėjo lūžti ranka – jau nekalbant apie tai, kad jie smirdėjo. Daugelis moterų manė, kad elektriniai automobiliai yra tylesni, neskleidžia kvapų ir juos lengva naudoti, todėl automobilių gamintojai į tai reagavo.
„Jūs galite išmokti vairuoti „The Baker“ per 20 minučių“, – rašoma vienoje ankstyvojoje reklamoje. „Jis gerokai lenkia visus kitus elektromobilius paprastumu, saugumu, taip pat rida ir greičiu. Jis netriukšmingas ir švarus; jo akumuliatoriaus talpa siekia 100 – 160 km, todėl jis neprilygstamas naudojimui mieste ir užmiestyje.“ – pompastiškai skelbdavo gamintojas.
Kitas garsus XX amžiaus pradžios elektromobilis buvo Oliverio Parkerio Fritchlio „100-Mile Fritchle Electric“, kuris, kaip rodo jo pavadinimas, vienu įkrovimu galėjo nuvažiuoti 160 km. Jis svėrė apie 950 kg, turėjo 10 arklio galių elektros variklį ir dėl aštuonių greičių galėjo pasiekti maksimalų 40 km/h greitį.
Tai taip pat viena pirmųjų žinomų elektrinių transporto priemonių, kurioje sėkmingai panaudota stabdžių energijos rekuperacija arba elektriniai stabdžiai, kaip ši funkcija buvo vadinama tais laikais.
XX amžiaus pradžioje buvo gaminami ir elektriniai furgonai, kuriuos kai kurios įmonės naudojo paskutinei pristatymo myliai, tačiau jie taip pat buvo greitosios pagalbos ir policijos vagonai. Jungtinėje Karalystėje elektriniai pieno pristatymo automobiliai vadinamieji milk floats pradėti eksploatuoti XX amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje, jie tobulėjo ir išliko elektriniai daugelį dešimtmečių, kol dėl prekybos centrų ir namų šaldytuvų tapo nebereikalingi.
Didžiausios problemos, su kuriomis susidūrė ankstyvieji elektromobiliai, buvo jų didelė kaina, ribotas nuotolis, brangūs akumuliatoriai, kuriuos reikėjo ilgai įkrauti, ir tai, kad vidaus degimo varikliais varomi automobiliai tobulėjo. Skamba pažįstamai?
„Milk float“
Ankstyvųjų elektromobilių likimą nulėmė elektrinio starterio variklio paplitimas, dėl kurio nebereikėjo tų sudėtingų rankinių variklių. Tai buvo tokia revoliucija, kad iki XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio vidurio iš verslo išstūmė beveik visus elektromobilių gamintojus.
Tačiau pats baterijomis varomas automobilis dar toli gražu nebuvo baigtas kurti. Kitoje dalyje apžvelgsime pirminį elektrinių automobilių nuosmukį ir tai, kaip Antrojo pasaulinio karo ir po jo kilęs degalų ir išteklių stygius vos nesugrąžino šiai idėjai gyvybės.
Ar žinojote?
1922 metais „Detroit Electric“ buvo prabangus dviejų durų elektromobilis, kuris buvo parduodamas už beveik 3 tūkst. JAV dolerių tais laikais, kai „Ford Model T“ kainavo mažiau nei 500 JAV dolerių – tai maždaug šešis kartus daugiau. Jo maksimalus greitis buvo apie 40 – 50 km/h, o vienu įkrovimu jis galėjo nuvažiuoti iki 140 km.