Senųjų šoninių veidrodėlių pakeitimas kameromis yra naujausia šiuolaikinių automobilių dizaino tendencija. Viena iš priežasčių, kodėl veidrodžių kameros dar nėra taip plačiai paplitę yra ta, kad jos kol kas yra nelegalios JAV keliuose. Jei veidrodžio kameros gaus JAV vyriausybės patvirtinimą, jos taps dar labiau paplitę elektromobilių tarpe.
Senųjų šoninių veidrodėlių pakeitimas kameromis yra naujausia šiuolaikinių automobilių dizaino tendencija. Po kelių įsimintinų konceptų, tokių kaip „Volkswagen XL1“, 2019 metais „Audi“ galiausiai žengė žingsnį ir pranešė, kad „Audi e-tron“ suteiks galimybę pasirinkti veidrodžio kameras.
Tais pačiais metais, „Honda“ paskelbė, kad visi „Honda E“ modeliai standartiškai bus aprūpinti šoninių veidrodžių kamerų sistemomis.
Šiandien, šis pasirinkimas tampa vis populiaresnis tarp tokių modelių, kaip „Honda E“ ir „Hyundai Ioniq 5“. Viena iš priežasčių, kodėl veidrodžių kameros dar nėra taip plačiai paplitę yra ta, kad jos kol kas yra nelegalios JAV keliuose.
Jei veidrodžio kameros gaus JAV vyriausybės patvirtinimą, jos taps dar labiau paplitę elektromobilių tarpe, nes kai kurie gamintojai, ypatingai „Tesla“, ilgą laiką stovėjo veidrodžių kamerų rėmėjų gretose. Tačiau tokia galimybė nėra draudžiama Europoje.
Veidrodžio kameros padidina nuotolį, tačiau kokios kitos jų siūlomos naudos?
Pagrindinis veidrodžio kameros privalumas yra gerai žinomas dėl išsamios jų rinkodaros. Jos suteikia geresnes aerodinamines savybes ir skleidžia mažiau triukšmo, kurį sukelia pasipriešinimas vėjui, nes kameros yra kur kas kompaktiškesnės, nei įprastiniai veidrodėliai. Tai reiškia didesnį našumą ir ilgesnį transporto priemonės nuvažiuojamą atstumą. „Honda“ tvirtina, kad naudojant veidrodžio kameras, efektyvumas padidėjo 3,8 proc., todėl tuo pačiu padidėja ir įveikiamas atstumas.
Kitas privalumas yra aklųjų zonų pašalinimas, nes kamerose naudojami plataus kampo lęšiai, kurie suteikia kur kas geresnį galinį kelio vaizdą. Kalbant apie šoninius veidrodėlius, aklosios zonos kelia didžiausią pavojų, todėl kiekvienas su tuo kovojantis sprendimas yra sveikintinas.
Kai kuriais atvejais, veidrodžio kameros gali perteikti išsamesnį vaizdą, pavyzdžiui vairuojant tamsiuose tuneliuose, statant automobilį tamsiu paros metu, esant prastam apšvietimui ar blogų orų sąlygomis. Taip yra dėl to, kad galima individualiai nustatyti jų ekspoziciją, ISO lygius ir baltos spalvos balansą, priešingai nei įprastiniuose šoniniuose veidrodžiuose, kuriuos nukreipus į objektą tenka pasitikėti tik savo akimis.
Kalbant apie estetinę pusę, veidrodžio kameros suteikia labiau išreikštą minimalistinę ir futuristinę išvaizdą, kuri puikiai dera prie elektromobilių dizaino tendencijų. Sprendžiant pagal visus, per daugelį metų pristatytus automobilių be veidrodėlių konceptus, automobilių dizaineriai su malonumu atsisveikintų su senaisiais veidrodėliais.
Tačiau kokie yra minusai?
Nepaisant visko, veidrodžio kameros turi tam tikrų trūkumų. Jų įsigijimas ir pakeitimas kainuoja brangiau. Kadangi kameros yra sudėtingesnės, nei paprasti veidrodžiai, jų gedimų rizika yra didesnė, o jų pakeitimas nėra toks paprastas, kaip sudužusio veidrodėlio.
Kameros yra mažiau patikimos ne tik dėl jų patvarumo – jų perteikiamas vaizdas gali būti neaiškus, ypatingai prasto apšvietimo sąlygomis. Dėl kameros objektyvo blykstės, saulėtą dieną jos gali apakinti kitus vairuotojus.
Kita problema yra displėjaus patalpinimas transporto priemonės salone. Dauguma automobilių gamintojų renkasi patalpinti displėjus ant šoninių durelių, kad jie sutaptų su vairuotojų įpročiais dairytis į šonus. Tokie displėjai gali potencialiai atitraukti dėmesį, ypatingai jei jų šviesumo lygio nustatymai nepritaikyti vairavimo nakties metu sąlygoms.
Retai aptariama problema, susijusi su veidrodžių kameromis yra jų nepatogumas vairuotojams, turintiems prastą regėjimą. Ypatingas iššūkis yra toliaregystė arba su amžiumi susijusi toliaregystė, kuri yra laipsniškai blogėjantis akies gebėjimas aiškiai sutelkti dėmesį į artimus objektus.
Veidrodžiai, atspindi šviesą, kuri atsispindi nuo realių objektų. Kadangi šviesa turi keliauti nuo objekto iki veidrodžio ir tada iki vairuotojo, jų akys sutelkia dėmesį į tolesnį objektą. Bet kokie kiti esami vairuotojo regos sutrikimai (trumparegystė, toliaregystė ar kiti) pasireiškia tokiu pačiu būdu. Palyginimui, kamera perduoda vaizdus į ekraną, kuris yra objektas, į kurį reikia sutelkti dėmesį, ir jis yra daug arčiau.
Net jei vairuotojas naudoja bifokalinius ar progresinius lęšius, greiti fokusavimo pokyčiai vis tiek kelia iššūkį akims, ypatingai nakties metu, nes viršutinė bifokalų dalis skirta žiūrėjimui į tolimus, o ne į artimus objektus. Panaši problema kyla pakeitus galinio matymo veidrodėlius ekranais – nesvarbu, kokio stiprumo akinius dėvi vairuotojas, jis negali greitai pakeisti fokusavimo, nes jis priklauso nuo mūsų akių, o ne nuo akinių.
Galinio matymo veidrodėlis yra tiesiai tarp trumpojo fokusavimo nuotolio, reikalingo prietaisų skydelio stebėjimui ir ilgojo fokusavimo nuotolio, kuris naudojamas kelio stebėjimui. Kai mes žiūrime į mums įprastą galinio matymo veidrodėlį, fokusavimo nuotolis yra toks pats, koks reikalingas prieš mus esančio kelio stebėjimui.
Tačiau kai žvelgiame į ekrano pagrindu veikiantį galinio matymo veidrodėlį, mūsų akims reikia prisitaikyti prie kito fokusavimo nuotolio, o tai gali sudaryti problemų bifokalinius akinius dėvintiems vairuotojams, nes nei vienas jų lęšis nepadės sufokusuoti jų regėjimo.
Vairuotojams reikia turėti pasirinkimą
Galiausiai, svarbu prisiminti, kad ne visi išradimai tinka kiekvienam žmogui. Mes turėtume visapusiškai stengtis kurti naujas ir geresnes technologijas, kurios palengvintų mūsų vairavimo patirtį. Tačiau kol kas, veidrodžio kamerų privalumai atsveria jų trūkumus tam tikro tipo žmonėms.
Galiausiai, būtų idealu, jei klientai turėtų pasirinkimo laisvę, kada naudoti veidrodžio kameras, o kada ne. Džiugu, kad dauguma automobilių gamintojų kol kas su mumis sutinka ir tikimės, kad jiems nekils pagunda supaprastinti gamybą apribojant mūsų pasirinkimą.
