Automobilių saugumas dažniausiai yra skirstomas į aktyvųjį ir pasyvųjį. Aktyviojo saugumo sistemos skirtos eismo įvykių prevencijai, o pasyviosios saugo keleivius nuo sužalojimų jau įvykus avarijai. Tačiau yra ir trečioji kategorija – budinčiosios sistemos, kurios suveikia tik tuomet, kai pavojaus lygis pasiekia kritinę ribą. Kokios jos?
Automobilių saugumas dažniausiai yra skirstomas į aktyvųjį ir pasyvųjį. Aktyviojo saugumo sistemos skirtos eismo įvykių prevencijai, o pasyviosios saugo keleivius nuo sužalojimų jau įvykus avarijai. Tačiau yra ir trečioji kategorija – budinčiosios sistemos, kurios suveikia tik tuomet, kai pavojaus lygis pasiekia kritinę ribą, rašoma pranešime žiniasklaidai. Kokios jos?
Asociatyvi „Shutterstock“ nuotr.
Kuo skiriasi aktyviosios ir pasyviosios saugumo sistemos?
Pirmiausia automobilių gamintojai sutelkė dėmesį į pasyvųjį saugumą, kuris saugo keleivius nuo rimtesnių sužalojimų jau nutikus avarijai. Tai saugos diržai, oro pagalvės ir pati automobilio konstrukcija.
Inžinieriams įgyjant vis daugiau patirties ir tobulėjant gamybos technologijoms, transporto priemonių sandara gerokai pakito. Ne veltui po avarijos šiuolaikinės mašinos susilanksto lyg armonikėlės: tokia konstrukcija leidžia sugerti kuo didesnę smūgio jėgą, kad vairuotojas ir keleiviai ją pajustų kuo silpniau.
Tobulėjant elektronikai, automobilių pramonė pradėjo vis labiau orientuotis ir į aktyviojo saugumo sistemas. Vienos pirmųjų – stabdžių antiblokavimo sistema (ABS) ir elektroninė stabilumo kontrolė (ESP).
Dabar jų sąrašas gerokai išsiplėtė: tai ir aklosios zonos perspėjimo, avarinio stabdymo, juostų palaikymo, adaptyviojo greičio palaikymo ir kitos sistemos. Net ir adaptyviuosius matricinius LED žibintus galima įvardyti kaip aktyviojo saugumo įrangą, nes jie leidžia nakčia visą laiką važiuoti įjungus tolimąsias šviesas ir iš anksto pamatyti galimą pavojų.
Automobilių pirkėjams saugumas yra svarbus, tad dauguma vairuotojų žino, kokios technologijos pritaikytos jų automobilyje, bei kokius įvertinimus jis yra gavęs per saugumo organizacijos „Euro NCAP“ bandymus. Tačiau toli gražu ne visi vairuotojai suvokia, kad jų naujose transporto priemonėse veikiausiai yra gerokai daugiau technologijų, nei jie įsivaizduoja. Įdomiausia, jog apie jų egzistenciją gali taip ir nesužinoti. Tai – budinčiosios saugumo technologijos.
Kaip atrodo budinčiosios saugumo sistemos?
Pirmieji jas diegti pradėjo „Mercedes-Benz“ gamintojai: 2003 metais jie pristatė „Pre-Safe“ technologiją. 2005-aisiais ji startavo su stabdžių slėgio didinimo sistema, kuri, pastebėjus pavojų priekyje, iš anksto paruošia stabdžius, kad, vairuotojui vos prisilietus prie pedalo, automobilis galėtų stabdyti maksimalia jėga. Vėliau buvo įrengti saugos diržų įtempikliai ir įrengta automatinė langų uždarymo sistema.
Prieš ketvirtį amžiaus tokios technologijos buvo diegiamos tik prabangiausiuose S klasės „Mercedes-Benz“ modeliuose, o dabar jomis gali pasigirti ir, pavyzdžiui, šeimyniniai „Škoda“ modeliai: nuo kompaktiško „Kamiq“ krosoverio iki verslo klasės „Superb“ sedano.
„Tokios sistemos yra tarsi draudimas automobilyje: susimoki ir viliesi, jog nereikės tuo pasinaudoti. Galbūt ne visos aktyviojo saugumo sistemos yra reikalingos, nes kai kurių technologijų gali nė nepanaudoti, kai kurios gali erzinti, o pasyviosios ir budinčiosios technologijos gyventi netrukdo, į akis nelenda, bet jeigu kada nors nutiks bėda – džiaugsitės, kad tokios buvo“, – apie jų svarbą aiškina žurnalistas, konkurso „Lietuvos metų automobilis“ komisijos narys Justas Lengvinas.
Technologijos, laukiančios lemiamo momento
Nors ilgą laiką automobilių saugumo etalonu buvo tituluojamas „Volvo“ (tiesa, švedų gamintojas toks ir išliko dėl itin tvirtos ir saugios kėbulo konstrukcijos, apsaugančios keleivius bet kokiose situacijose), technologijų amžiuje jam atsirado rimtų konkurentų, ypač – kalbant apie budinčiąsias saugumo sistemas. Tiesa, ne visi apie tai daug garsiai kalba.
„Įdomu tai, kad gamintojai daugiausia komunikuoja apie oro pagalvių skaičių bei milžiniškas aktyviųjų saugumo sistemų puokštes, o budinčiosios saugumo sistemos lieka šešėlyje. Jeigu vairuotojas jų nepanaudoja per visą santykių su automobiliu laikotarpį, galbūt jie nesivargina apie tai komunikuoti? Kita vertus – džiugu, kad gamintojai taip rūpinasi savo klientais“, – teorijas, kodėl šių sistemų niekas nereklamuoja, dėsto laidos „Autopilotas“ apžvalgininkas Egidijus Babelis.
Pavyzdžiui, naujasis „Škoda“ modelis turi „Crew Protect Assist“ sistemą, kuri, kai vairuotojas nereaguoja į avarijos perspėjimo signalus, o greitis yra per didelis, kad automatinis avarinis stabdymas padėtų išvengti smūgio, automatiškai užveria visus langus, stoglangį, įtempia saugos diržus. Įvykus avarijai, įsijungia „eCall“ sistema: ji automatiškai paskambina gelbėjimo tarnyboms ir perduoda automobilio koordinates. „eCall“ yra privaloma visuose Europos Sąjungoje parduodamuose modeliuose nuo 2018 metų balandžio 1-osios.
Automobilis taip pat apsaugo vairuotoją, jei jam sutrinka sveikata. Daugumoje naujų automobilių įdiegtos vairuotojo nuovargio stebėsenos sistemos, tačiau jei „Škoda“ vairuojantis žmogus staiga tampa neveiklus ir nereaguoja į mašinos perspėjimus perimti vairavimą, „Emergency Assist“ perima kontrolę ir palengva sustabdo transporto priemonę toje pačioje eismo juostoje, įjungia avarinį signalą, atrakina dureles ir aktyvuoja „eCall“ pagalbos skambutį.
