Ramiose jūrose netoli ekvatoriaus plūduriuojantys didžiuliai saulės kolektorių masyvai galėtų iš esmės neribotai tiekti saulės energiją tankiai apgyvendintoms Pietryčių Azijos ir Vakarų Afrikos šalims. Nauji tyrimai rodo, kad vien tik Indonezijoje iš jūroje surenkamos saulės energijos būtų galima pagaminti apie 35 000 teravatvalandžių saulės energijos per metus.
Ramiose jūrose netoli ekvatoriaus plūduriuojantys didžiuliai saulės kolektorių masyvai galėtų iš esmės neribotai tiekti saulės energiją tankiai apgyvendintoms Pietryčių Azijos ir Vakarų Afrikos šalims. Nauji tyrimai rodo, kad vien tik Indonezijoje iš jūroje surenkamos saulės energijos būtų galima pagaminti apie 35 000 teravatvalandžių (TWh) saulės energijos per metus, t. y. panašiai tiek, kiek šiuo metu elektros energijos pagaminama visame pasaulyje (30 000 TWh per metus), rašo „ScienceAlert“.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Nors didesnėje pasaulio vandenynų dalyje periodiškai kyla audros, kai kurie regionai ties pusiauju yra palyginti ramūs. Todėl jūroje plūduriuojančioms saulės kolektorių plokštėms apsaugoti gali pakakti palyginti nebrangių inžinerinių konstrukcijų.
Atsižvelgiant į dabartines tendencijas, manoma, kad iki 2050 m. pasaulio ekonomika bus iš esmės dekarbonizuota, o elektros išteklius užtikrins didžiuliai saulės ir vėjo energijos kiekiai.
Anglies dioksido neišskiriančioje ekonomikoje, maždaug 70 kvadratinių kilometrų besitęsiantys saulės kolektoriai galėtų patenkinti visus milijono pasiturinčių žmonių energijos poreikius. Saulės kolektorių plokštes galima įrengti ant stogų, sausringose vietovėse arba ant vandens telkinių.
Tropinio klimato zonoje, vadinamosiose žemo slėgio pusiaujo platumose (angl. doldrum), esančių šalių vėjo ištekliai yra menki. Laimei, šios šalys ir jų kaimynės gali surinkti neribotą saulės energijos kiekį, pasitelkdamos ramiuose pusiaujo vandenyse plūduriuojančius saulės kolektorius.
Plūduriuojančias saulės baterijas taip pat galima įrengti žemyniniuose ežeruose ir vandens rezervuaruose. Tokios technologijos turi didelį potencialą ir jų panaudojimas sparčiai plečiasi.
Neseniai paskelbtame tyrime, buvo ieškoma pasaulio vandenyno regionų, kuriuose per pastaruosius 40 metų nebuvo didelių bangų ar stiprių vėjų. Tokiuose regionuose plūduriuojančioms saulės baterijoms nereikalingos tvirtos ir brangios inžinerinės apsaugos priemonės.
Didžiojoje dalyje pasaulio jūrų ir vandenynų kyla didesnės nei 10 m bangos, o vėjo greitis siekia daugiau nei 20 m per sekundę. Kelios bendrovės kuria inžinerines apsaugos priemones, padėsiančias jūroje plūduriuojančioms plokštėms atlaikyti audras.
Tačiau ramiose jūrose aplink pusiaują tokios tvirtos ir brangios apsaugos nėra reikalingos.
Pasitelkus didelės skiriamosios gebos pasaulinius šilumos žemėlapius, tinkamiausi regionai plūduriuojantiems saulės kolektoriams įrengti buvo nustatyti 5–12 laipsnių platumos atstumu nuo pusiaujo, daugiausiai Indonezijos salyne ir aplink jį bei Gvinėjos įlankoje netoli Nigerijos.
Šiuose regionuose yra mažas iš vėjo gaunamos energijos gamybos potencialas, didelis gyventojų tankumas, spartus augimas (tiek gyventojų, tiek energijos suvartojimo) ir dideli nepažeistų ekosistemų plotai, kuriuos būtų gaila naikinti, siekiant įrengti saulės kolektorius. Be to, šiuos pusiaujo regionus retai pasiekia ir atogrąžų audros.
Visgi, palyginti su sausumoje esančiomis saulės baterijomis, jūroje įrengtos kolektorių plokštės turi ir tam tikrų trūkumų, įskaitant druskos sukeliamą koroziją ir apžėlimą jūros dumbliais. Be to, nemažai iššūkių kelia ir siekis kuo mažiau pakenkti jūros ekosistemoms ir žvejybai.
Pasaulinis klimato atšilimas gali turėti įtakos regionuose vyraujančių vėjų ir bangų pobūdžiui.
