Suomiai mokosi gyventi be iškastinio kuro: mokslininkas įžvelgia galimybę ir Lietuvai tapti energetiškai nepriklausoma

Atsisveikinti su iškastiniu kuru – daugeliui skamba kaip gąsdinantis sprendimas, tačiau neišvengiamas, jeigu norime įgyvendinti Europoje iškeltus klimato tikslus ir sustabdyti globalinį atšilimą. Šio žingsnio ėmęsi suomiai sako, kad tvari energija ne tik įmanoma, bet ji taip pat pritraukia ir naujų investicijų – tai rodo, kad emisijų mažinimas ekonomiką tik augina. Lietuvos kelias ištariant „sudie“ iškastiniam kurui greičiausiai bus ilgesnis, tačiau ekspertai mano, kad, visiškai perėję prie atsinaujinančių išteklių, vieną dieną galime tapti visiškai energetiškai nepriklausomi.

Atliekas kruopščiai išrūšiuoja, o kas neperdirbama – sudegina

Miestas Lahti laikomas pačiu žaliausiu ne tik Suomijoje, bet ir visame žemyne – 2021-aisiais jis pelnė Europos žaliosios sostinės vardą. Šiam miestui pavyko radikaliai sumažinti išmetamų CO₂ emisijų kiekį ir surasti, kur panaudoti net 99 proc. visų atliekų. Europai išsikėlus klimato tikslus pasiekti iki 2050-ųjų, Lahti planuoja tai padaryti per ateinančius porą metų.

Net 99 proc. miesto atliekų yra arba perdirbamos, arba kitaip panaudojamos – jos nebeužima beveik jokios vietos ant žemės paviršiaus, nebereikia sąvartynų. Siekiama iki 2050-ųjų utilizuoti atliekas 100 proc.

Į atliekų surinkimo centrą „Kujala“, esantį mieste, visi gyventojai gali vežti savo atliekas – dauguma jų yra neapmokestinamos. Tai apima viską nuo medienos ir baldų iki plastiko, popieriaus, vatos ir t. t.

Atliekos šiame centre išskirstomos net į 20–30 kategorijų, atskirai išrūšiuojami netgi skirtingų tipų dažai ar aliejai, metalai. Šiuo metu išrūšiuojama apie 40 proc. atliekų, tačiau iki 2035-ųjų išsikeltas tikslas – 65 proc. Suomiai aktyviai juda šia kryptimi, skatindami gyventojus rūpintis tuo, ką palieka po savęs. Nemaža dalis atliekų, kurios lieka neperdirbtos, panaudojamos gaminant kurą energijai, tačiau dabar stengiamasi išskirti iš jų kuo daugiau perdirbamų medžiagų.

Kompanija „Lahti Energia“ gamina ir tiekia vietiniams gyventojams energiją daugiausia iš atliekų, likusių po perdirbimo, bei kitokio tipo biokuro. Bendrovė investuoja į naujus būdus gauti energijos ir yra pagrindinis vietinės žiedinės ekonomikos grandinės veiksnys. „Lahti Energia“ pirmoji Suomijoje įgyvendino plataus masto energetikos pertvarką, kuri buvo baigta 2019 metais, palaipsniui atsisakant anglies.

Visoje apylinkėje tiekiamas šildymas yra generuojamas panaudojant vietoje perdirbtą biokurą. Pasitelkus vėją ir branduolinę energetiką, tiekiama anglies dvideginiui neutrali elektra, prie to prisideda ir su „Lahti Energia“ bendradarbiaujančios kompanijos.

Bendrovei priklausanti elektrinė „Kymijärvi II“ – pirmoji pasaulyje, varoma ekologiškomis dujomis, ji savo veiklą pradėjo 2012 metais. Šioje gamykloje kurą sudaro įvairios pramonės, komercinės ir statybų aikštelės atliekos, taip pat naudojama šiek tiek apdorotų buitinių atliekų.

Šios atliekos pirmiausia paverčiamos dujomis, kurios vėliau deginamos įprastame dujiniame katile. Dujos prieš deginimą yra išvalomos, tuomet galima gaminti aukšto slėgio ir temperatūros garą turbinai be katilo korozijos pavojaus.

Naujesnė elektrinė – „Kymijärvi III“ – atidaryta 2020 metais. Energijai gaminti ji taip pat naudoja biokurą, pavyzdžiui, lentpjūvių ir kitų medienos industrijos bendrovių atliekas. Abiejų elektrinių tiekiamas šildymas pasiekia apie 90 proc. Lahti gyventojų, o tai rodo, kad tvari energijos gamyba yra reali ir įgyvendinama iškastinio kuro alternatyva.

„Tai jau rytoj, mieli draugai. Kalbame ne apie nacionalinį tikslą tapti neutraliems iki 2035-ųjų ar Europos užsibrėžtus 2050-uosius metus. Bus sunku, bet mes jau esame šiame kelyje, pažiūrėsime, kaip mums seksis.

Jau sumažinome emisijas 70 proc., tačiau miestas tik išaugo, o investicijų atplaukia vis daugiau. Tai įrodymas, kad mažinti emisijas nereiškia nutraukti savo ekonominį vystymąsi ir augimą. Tiesą sakant, atvirkščiai. Sukūrėme labai konkurencingą aplinką verslui, nes galime suteikti mažo CO₂ pėdsako zoną, kurioje kompanijos savo tikslus gali pasiekti lengviau“, – žurnalistams rudenį sakė miesto meras Pekka Timonenas.

Tačiau viešojoje erdvėje atsiranda diskusijų, ar biokurą mes galime vadinti žalia ir tvaria energija, jeigu jo degimo metu išsiskiria nemažai CO₂? Ar tai geras sprendimas klimato kaitai? Ekspertai sako, jog biokuras ir biodegalai dažniausiai tikrai geresnės alternatyvos nei, pavyzdžiui, naftos produktai ar anglis, tačiau ateityje judėsime klimatui palankesnės atsinaujinančios energetikos link. Žiūrint iš kitos pusės, turėtume galvoti ne tik apie anglies dvideginį, bet ir apie energetinę nepriklausomybę.

Biokuras potencialiai gali būti nebelaikomas žalia energija

Kaip LRT.lt aiškino Vilniaus šilumos tinklų strategijos komandos vadovas Paulius Martinkus, žaliosios energijos apibrėžtis ateityje dar turėtų keistis. Šiuo metu tai yra energija, išgaunama iš biokuro bei kitų atsinaujinančių išteklių – saulės ir vėjo.

„Biokurą galima deginti, tai yra degimo šiluma. Saulė ir vėjas yra elektra, kuri per šilumos siurblius ar elektrinius katilus gali tiekti šilumą. Dar yra saulės kolektoriai, kurie negamina elektros, o gamina šilumą. <...> Ilgalaikėje perspektyvoje, tą matome iš Europos Komisijos diskusijų, greičiausiai biokuras nebus laikomas žaliąja energija. Kodėl? Nes deginant biokurą išsiskiria CO₂ ir tada klausimas, kokias alternatyvas turime su miško kirtimų liekanomis ir pan.

Tikėtina, kad biokuras nebus sulyginamas su iškastiniu kuru, bet priskiriamas ne prie tokio švaraus kuro. Ilgalaikėje perspektyvoje turėsime saulę ir vėją, kurie gamins elektrą, o iš elektros gaminsime šilumą“, – sakė P. Martinkus.

Jis įvardijo, kad biokuras skirstomas į kelis segmentus. Viena dalis susidaro miško kirtimo metu, tai yra medienos atliekos. Tai pačios žemiausios kokybės biokuras, jame pasitaiko įvairių plonų šakų, daug žievės, žemių ir t. t. Toks kuras yra deginamas ir Vilniaus šilumos tinkluose, tam paruoštas specialus katilas.

Aukštesnės kokybės biokuras yra įvairi malkinė mediena, baltos skiedros – aukščiausios kokybės, rudos – žemesnės. Baltąsias medienos atliekas taip pat galima naudoti baldų plokščių gamybai.

Yra ir dar kelios biokuro rūšys: įvairios nepanaudojamos baldų pramonės atraižos, pjuvenos, kurios gali būti suspaudžiamos į granules.

Biokuro kokybei didėjant, didėja ir jo kaina. Tokiu atveju kyla klausimas, ar tinkama deginti aukštos kokybės biokurą.

„Šakas galėtume palikti miškuose supūti, susidarytų metanas, kuris yra ne ką mažiau kenksmingas kalbant apie klimato kaitą. Įsivaizduoju, kad ilgalaikėje perspektyvoje vis tiek bus klausimas, ką mes darysime su miško kirtimo atliekomis – ar jas deginsime, ar pūdysime ir gaminsime biodujas. Technologijos leidžia iš dujų gaminti vandenilį, tai gali būti, jog produktas bus ne biodujos, o vandenilis. Jis paskui greičiausiai bus naudojamas elektromobiliuose.

Vandeniliniai automobiliai nedegina vandenilio, jie per kuro elementą perverčia atgal į elektrą. Tai iš principo yra elektriniai automobiliai, kurie dar turi kuro elementą“, – pasakojo P. Martinkus.

Turi siūlyti pigiausią šilumą

Sulyginus biokurą su gamtinėmis dujomis, pastebėta, jog anglies dvideginio ir kitų kenksmingų dujų daugiau išsiskiria deginant biokurą. Pagrindinis biokuro privalumas šiuo klausimu būtų tai, jog tai yra atsinaujinantis energijos šaltinis, sakė ekspertas.

P. Martinkaus teigimu, 2020 metų duomenimis, per visą Lietuvą šildymui naudojama apie 70 proc. biokuro, Vilniuje – apie du trečdalius, tačiau į šią dalį įskaičiuojamas ir atliekų deginimas, o tai taip pat nėra labai švaru, nes patenka ir plastiko atliekų, ir iškastinio kuro subproduktų.

Likusi dalis, bent jau Vilniuje, buvo gamtinės dujos ir pastarąjį sezoną mazutas. Pastarojo, nors jis yra taršus, teko griebtis dėl išaugusių dujų kainų, tikimasi, kad vėl sugrįžti prie jo nebereikės.

Vis dėlto, sparčiai keisti ir diegti naujas technologijas šilumai gaminti ir tiekti yra sudėtinga. P. Martinkus atkreipė dėmesį, jog įstatymas ir reguliavimas yra toks, jog šilumos tiekėjas yra įpareigotas gyventojams siūlyti patį pigiausią centralizuotos šilumos variantą.

Ateities kuras – biometanas

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Mechanikos, energetikos ir biotechnologijų inžinerijos katedros darbuotojas dr. Kęstutis Navickas LRT.lt portalui aiškino, kad biomasei, kaip atsinaujinančios energijos ištekliui, priklauso ir biokuras, iš jos taip pat galima gaminti biodegalus.

Pavyzdžiui, dabar daugiausia gaminama biodyzelino ir bioetanolio, tačiau ateitis, pasak mokslininko, priklauso biometanui, kuris gaminamas dujų pavidalu.

„Ateities transportas, jeigu naudos biodegalų, tai greičiausiai bus biometanas. Pagrindinis rodiklis yra tai, kokį CO₂ pėdsaką palieka. Deja, tiek bioetanolis, tiek biodyzelinas palieka didesnį anglies dvideginio pėdsaką visame cikle – nuo masės užauginimo iki degalų gamybos.

O biometanas palieka kur kas mažesnį pėdsaką. Negana to, biometaną galima gaminti iš įvairių organinės kilmės atliekų. Galima ir degalus, bet tik kai kuriuos, nes gana sudėtinga“, – teigė K. Navickas.

Mokslininkas pabrėžė, kad biokuro nauda klimato atžvilgiu vis tiek yra didesnė, nepaisant CO₂ pėdsako. Tačiau yra tam tikrų išlygų.

„Įsivaizduokime, iš ko atsiranda tas pėdsakas. Jeigu biomasė užauginama tam tinkamoje klimatinėje vietovėje, iš vieno hektaro paimame didesnį derlių. Vadinasi, santykinės sąnaudos tos žemės dirbimui, augalų priežiūrai, derliaus nuėmimui, transportavimui ir panašiems dalykams, išeina mažesnės negu biomasė, gauta iš nederlingų vietovių.

Mes irgi esame šiauriniame pusrutulyje, jau negalime užauginti, sakykime, tiek rapsų, kiek užaugina pietinės Europos valstybės. Tai čia viena pusė. Aišku, biomasę galime paimti iš miško – tą, kurią deginame. Bet ji irgi palieka pėdsaką, nes mišką reikia įsisavinti. Jeigu mes ir ne plyną mišką kertame biokurui, bet reikia, pavyzdžiui, surinkti atliekas – šakas, kelmus išrauti, mes naudojame įvairią techniką. Technika naudoja degalus, kuris palieka pėdsaką. Dažnai naudojame mineralinius degalus, biodegalus, bet visoje grandinėje sumažiname biokuro naudą. Pėdsakas visais atvejais atsiranda, tik kartais jis mažesnis, kartais didesnis“, – dėstė VDU mokslininkas.

K. Navickas įvardijo, kad atliekant tyrimus ir aiškinantis, kokios energijos rūšys yra tvarios, kartais paaiškėja, jog tam tikros biokuro ir biodegalų rūšys nevertos vargo – energijos sąnaudos jų gamybai yra didesnės negu gauta energinė vertė. Dėl tos priežasties kai kurių biokuro rūšių reikia atsisakyti. Vargu, ar būtų tvaru, jeigu vienam litrui biodyzelino gauti būtų sunaudota 1,5 litro dyzelino.

Turėtume norėti energetinės nepriklausomybės

Karas parodė, kad mūsų iškastinio kuro tiekimo grandinės yra labai netvarios – labai greitai nutrūksta.

„Atsinaujinantys energijos ištekliai, kurie yra šalia mūsų, sukuria saugią realybę. Tampame saugesni, nes, net nepaisant Rusijos, importuoti ir iš Norvegijos, Afrikos šalių nėra saugus sprendimas, nežinome, dėl kokių priežasčių gali nutrūkti tiekimas.

Yra ir kitas požiūris. Jeigu mes norime sumažinti CO₂ pėdsaką ir aplinkos taršą, reikia pasirinkti tinkamus išteklius – saulę, vėją, hidroenergiją. Kiekviena vietovė, šalis turi savo išteklių. Jeigu šalia viskas yra, tai kodėl neišnaudojame. Suomiai šalia turi perteklių įvairių miško atliekų, miesto, buitinių atliekų, kurias galima deginti, paversti kuru. Tai jie ir renkasi tokį kelią“, – dėstė K. Navickas.

Kalbant apie Lietuvą, neatlikus didelių skaičiavimų, specialisto teigimu, mes galėtume apsirūpinti energija ir iš vietinių išteklių.

„Nesakau, kad per mėnesį ar metus. Galbūt net ir ne per 10 metų. Bet mes išteklių turime“, – pabrėžė mokslininkas.

Jis pateikė pavyzdžių. Nuosavas namas gali apsirūpinti elektra iš asmeninės saulės elektrinės. Pasistačius šilumos siurblį, galingesnė elektrinė gali namą ir apšildyti. Negana to, įsigijus elektromobilį galima jį čia pat įkrauti ir važiuoti. Štai ir viskas – daugiau nieko papildomai nereikia asmeniniams energijos resursams.

„Tai paprastas atsakymas. Galbūt didesnė problema būtų pramonės įmonės, prekybos tinklai, sunkusis transportas. Bet ir tam mes galime surasti išteklių, kaip kad minėtas biometanas, atsinaujinantys elektros energijos ištekliai. Jie gali patenkinti elektrinio transporto, biometanu varomo transporto poreikius“, – kalbėjo K. Navickas.

Pašnekovas teigė, kad transportas kol kas kelia daugiau iššūkių, nes reikia įvairių logistinių sprendimų, kaip kad elementariai įkrovimo stotelių. Tačiau su dideliais norais ir tai galima greitai įgyvendinti.

„Šiandien danai savo vidinei rinkai jau pasigamina 25 proc. jiems reikalingo biometano dujų. <...> Jie sako, kad 2030-iems metams jie jau turės 30 proc. savo biometano, kuris keičia gamtines dujas. Danai turi už ką nusipirkti, tai turtinga šalis, šalia yra Norvegija, kuri gali jiems atpumpuoti tų dujų, kiek tik nori. Bet jie sako: „Mums nereikia, mes norime žaliai gyventi“, – pasakojo K. Navickas.

Dabar jau ir mes artėjame prie Danijos. Turime visai nemažai savo saulės, vėjo elektrinių. Prieš 30 metų šie ištekliai buvo visiškai nenaudojami Lietuvoje, pastebėjo mokslininkas. Tačiau istorija keičiasi.

„Pažiūrėkime į Lietuvos strategiją. 2050 metais visa elektra turi būti pagaminta iš vietinių šaltinių, šiluma taip pat. Galbūt degalų dar turėsime kažkiek naudoti. 2050-ieji nėra taip jau toli“, – sakė VDU profesorius.

Naudos atliekinę šilumą, dedamos viltys į renovaciją

P. Martinkus įvardijo, jog didžiausias šilumos iššūkis Lietuvoje yra kelios valandos per žiemą, kai yra šalčiausia. Tuomet šilumos poreikis yra pats didžiausias ir tai yra didžiausias iššūkis, nes tos dalies neišeina padengti biokuru. Technologinių sprendimų tam yra, pavyzdžiui, sezoninės šilumos talpyklos, papildomi arba iš dujinių perdaryti biokuro katilai.

„Yra dar keli papildomi šaltiniai, kuriuos matome ilgalaikėje perspektyvoje. Tai atliekinė šiluma. Šiuo metu statomas „Telecentro“ duomenų centras šalia Televizijos bokšto, iš jo galima pasiimti kelis megavatus šilumos. Duomenų centras naudoja daug elektros energijos, procesoriai kaista, išmeta šilumą.

Šiandien duomenų centrai vėsina orą, o jo vėsinimas reiškia šilumos ėmimą ir išmetimą į orą. Jie arba mes pastatysime papildomus įrenginius, kurie tą išmetamą orą nuo 25 laipsnių pakels iki 75 ir mes galėsime paduoti atgal į tinklą. Tai čia toks pavyzdys apie atliekinę šilumą. Duomenų centrai, prekybos centrai, ledo arenos, kurios irgi turi šaldyti ledą šilumą kažkur išmetant, – iš visų šių objektų norime surinkti atliekinę šilumą ir paduoti į tinklą“, – kalbėjo P. Martinkus.

Jis pabrėžė, kad pastatų renovacija taip pat yra matoma kaip galimybė, o ne grėsmė. Namai taps efektyvesni, bus mažesnis šilumos poreikis. Tuomet nereikia papildomų gamybos šaltinių, galima naudoti mažesnę temperatūrą.

Šiuo metu nerenovuotuose pastatuose temperatūrą, esant -23 laipsnių šalčiui, reikia kelti iki 115 laipsnių – radiatorius reikia taip įkaitinti, kad jis būtų labai karštas ir galėtų prišildyti patalpas.

Atlikus renovaciją, temperatūrą užtektų pakelti iki 70 laipsnių.

„Kuo mažesnė temperatūra vamzdyje, tuo mažiau nuostolių mes turėsime tinkle. Atitinkamai kuo mažesnė temperatūra, tuo daugiau įvairių šaltinių galima naudoti. Pavyzdžiui, šilumos siurbliai. Juos naudojame tam, kad užpildytume šilumos energijos trūkumą šaltuoju sezonu“, – teigė ekspertas.

Planuojama daugelį sričių elektrifikuoti

Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad atsiranda daug naujų technologijų, tačiau kol kas jos yra eksperimentinės.

Apskritai planuojama elektrifikuoti daugelį sričių. Vienas iš pavyzdžių – „Achemos“ trąšų gamyba. Kaip pastebėjo P. Martinkus, trąšoms pagaminti sunaudojama kone pusė visos Lietuvos gamtinių dujų. Atsisakius dujų, trąšų gamintojams vis tiek iš kažkur reikės gauti vandenilį. Vandenilis greičiausiai bus gaunamas elektra skaidant vandenį.

Manoma, kad ilgainiui elektrifikuosis šiluma, transportas ir apskritai visa ekonomika.

Čia į areną žengia du pagrindiniai elektros gamintojai: saulė ir vėjas. P. Martinkaus teigimu, stabiliausia ir efektyviausia elektros gamyba būtų iš žemės ir jūrinio vėjo. Viena vertus, tai švari energija, kita vertus, tai sukelia kitą galvos skausmą – paklausos ir pasiūlos neatitikimą.

„Gali būti daug vėjo ir daug saulės, ką mes tada darysim? Su viltimi, kad vokiečiams reikės, tai eksportuosim ten. Jeigu to nereikės, tuomet nuo kurio saulės gigavato kils rizika, kad būsit atjungti nuo tinklo? Investavau į saulės modulius, jie gamina elektrą, bet tinkle yra per daug, tai esu atjungtas. Investuotojas savo investiciją padarė, tas daiktas gamina elektrą, bet jos niekas nepaima. Elektra kainuoja nulį.

Kai bus saulėta diena ir stiprus vėjas, o vartojimas žemas, tai tada elektros kaina važiuos žemyn, nes nebus kam vartoti. Ir bus tokių dienų, kai bus debesuota, nevėjuota, tada iš ko gaminsime? Tai reikia subalansuoti“, – pastebėjo P. Martinkus.

Kylant rizikai gaminti elektros perteklių, tektų ieškoti būdų, kaip didinti jos vartojimą. Vienas jau minėtų būdų yra šilumos siurbliai, tačiau specialistas dar įvardijo ir kaitinimo elementus, kuriais būtų galima kaitinti smėlį, plytas, žvyrą. Taip galima suvartoti labai pigią elektros energiją, užrakinti ją šilumos pavidalu, izoliuoti, o vėliau naudoti tiek šilumos, tiek elektros pavidalu.

Jei turėsiu savo elektrinę, man nerūpės, kiek kainuoja nafta

VDU profesorius K. Navickas atkreipė dėmesį, kad mes turime mažinti ir savo energijos sąnaudas, nes tokiu būdu greičiau pereisime prie tvarių atsinaujinančių išteklių – jie geriau sugebės patenkinti mūsų poreikius. Jau dabar dauguma naujų technologijų suvartoja mažiau elektros energijos. Tačiau galima pakoreguoti ir savo kasdienius įpročius, pavyzdžiui, elementariai išjungti šviesą, kai ji nėra būtina.

Su transportu tas pats. Dauguma lietuvių turi savo asmeninį automobilį, o skandinavai puikiai be jo apsieina vystydami visuomeninį transportą – pavyzdžiui, dažnu atveju Suomijoje keliauti labiau apsimoka viešuoju transportu nei savo automobiliu. Lietuvoje šiuo klausimu dar tikrai labai reikia padirbėti. O pakeitus savo automobilį į viešąjį transportą, CO₂ pėdsakas reikšmingai sumažėja.

Profesorius įvardijo, kad būti visiškai neutraliems klimatui visos šalies mastu greičiausiai nėra įmanoma, tačiau galima prie to stipriai priartėti. Vis dėlto, sprendimams reikia motyvacijos.

„Aš kartais džiaugiuosi, kai įvyksta tokie dalykai, kaip mes pernai rudenį turėjome – beprotiškai pabrangusią elektrą. Tai buvo gražus postūmis visiems. Žmonėms parūpo, kada energijos ištekliai dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra pigūs, kas numuša jos kainą.

Man dar būna gaila, kad žmonės negalvoja apie aplinkos taršą, viską skaičiuoja pinigais. <...> Bet matau, kad net ir versle atsirado gražios terminologijos apie žaliąją energiją. Vadinasi, žmonės keičiasi“, – sakė K. Navickas.

Ar atsinaujinantys ištekliai mums kainuos brangiai? Kiek šiame žaliame pasaulyje turėsime mokėti už elektrą, šildymą, degalus automobiliui?

„Aš labiau bijau, kad nutrūks dujų, naftos tiekimas, kad ji išbrangs dėl man nežinomų priežasčių. Tai ir galvoju: o jei aš galiu pasigaminti elektros iš saulės elektrinės, kurios man užtenka visai mano buičiai ir šildymui. Manau, kad tai pigiau. Dabar visi kalba, jog saulės elektrinė atsiperka per 4-erius metus. Na, tegul per 5-erius ar 8-erius metus. Tai gera investicija, jeigu ji atsiperka, o aš tuomet esu ramus ir saugus. Tegul tada ta nafta pabrangsta ir 15 kartų, aš visai nesuksiu dėl to galvos“, – savo įžvalgomis pasidalino profesorius.