Priešingai nei mums sakoma, pasitikėjimas vėjo ir saulės energija padidina mūsų sąskaitas už elektrą. Ir dar mes turime pirkti daugumą retųjų metalų, reikalingų energijai gaminti iš komunistinės Kinijos, šalies, kuri siekia tvirtinti geopolitinį dominavimą. Neprotinga pasikliauti jais dėl tokio svarbaus dalyko kaip energija.
Priešingai nei mums sakoma, pasitikėjimas vėjo ir saulės energija padidina mūsų sąskaitas už elektrą. Ir dar mes turime pirkti daugumą retųjų metalų, reikalingų energijai gaminti iš komunistinės Kinijos, šalies, kuri siekia tvirtinti geopolitinį dominavimą. Neprotinga pasikliauti jais dėl tokio svarbaus dalyko kaip energija.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Svarbu suprasti, kad elektros tinklai negali kaupti energijos, o pramoninės baterijos yra nepaprastai brangios. Milijonams elektromobilių, kurie mums peršami per mokesčių mokėtojų subsidijas, taip pat reikalingi retieji metalai. Tačiau tiek elektromobiliams, tiek pramoniniams akumuliatoriams tiesiog nėra pakankamai ličio.
Štai kodėl mūsų vyriausybė išleidžia 8 milijardus JAV dolerių vandeniliui kaip saugojimo būdui, iššvaistydama daugiau pinigų perėjimui prie žaliosios energijos.
Kadangi visi elektros poreikiai turi būti patenkinti gaminant elektrą realiu laiku, ne visą darbo dieną, nuo oro sąlygų priklausomi, nepatikimi vėjo ir saulės energijos šaltiniai taip pat turi tiekti ją visą darbo dieną pagal poreikį.
Pagalvokite apie tai. Jūs esate darbuotojas, o jūsų darbdavys jums sako, kad jis pasamdė keletą naujų mokesčių mokėtojų subsidijuojamų darbuotojų, kurie dirba ne visą darbo dieną. Laimikis yra, bet viena grupė gali dirbti tik pučiant vėjui, tik apie 30% laiko. Kita grupė gali dirbti tik tada, kai šviečia saulė, maždaug 20 % laiko, bet ne pirmą ar paskutinę dienos valandą, kai saulė dar nėra pakankamai aukštai danguje.
Be to, jūsų darbdavys reikalauja, kad atvyktumėte į darbą pagal iškvietimą, kai tik jūsų prireiks, kai nustoja pūsti vėjas arba užklumpa debesys, lietus ar leidžiasi saulė.
Ar sutiktumėte su šia tvarka? Žinoma ne. Jūsų darbdavys nusprendžia jums mokėti tiek pat, net jei jūs nedirbate, nes „dirbate“ budėjimo režimu. Dėl to jūsų darbdavio išlaidos išauga, todėl klientai turi mokėti daugiau už produktus ar paslaugas.
Būtent tai vyksta su mūsų elektros tinklais. Turime mokėti milijardus, kuriuos kainuoja nuolatinės anglies, gamtinių dujų ir atominės elektrinės, nesvarbu, ar jas naudojame, ar ne. Tačiau kuro sąnaudos nėra didžiausia šių elektrinių eksploatavimo dalis.
Kitos išlaidos apima kapitalo sąnaudas (pinigai, mokami joms pastatyti), darbo sąnaudas (nes darbuotojai ten turi būti), priežiūros išlaidas (kurios didėja, nes šios gamyklos nėra skirtos naudoti ne visą darbo dieną), draudimą ir kitas įprastas išlaidas. Kurios neišnyksta, nors jėgainės nenaudojamos visą darbo dieną.
Jei neturime pakankamai elektros energijos visą darbo dieną, turime „krauti atsargas“. Kai 2021 m. vasario mėn. Teksase ištiko elektros energijos krizė, žuvo daugiau nei 500 žmonių, o vėjo ir saulės energija pagamino tik 3 % elektros energijos, kai to reikėjo labiausiai.
Vėjas paprastai pagamina vidutiniškai 23 % Teksaso elektros energijos. Gamtinių dujų gamyba išaugo 500 %, kad patenkintų paklausą, kol reikėjo. Deja, vėjas ir saulė dažnai daro pertraukas, kai labai karšta arba labai šalta, būtent tada, kai energijos poreikis yra didžiausias.
Būtume pastebėję šį modelį anksčiau, tačiau gamtinių dujų kainos nukrito iki maždaug ketvirtadalio tų, kurios buvo prieš „ardymo revoliuciją“. Taigi, kai pridėjome nedidelį kiekį vėjo ir saulės energijos ne visą darbo dieną, mūsų sąskaitos už elektrą nepadidėjo, nes papildomas išlaidas padengė mažesnės gamtinių dujų kuro, reikalingo apšvietimui palaikyti, kaina.
Vokietija ir Kalifornija yra puikūs pavyzdžiai to, kas vyksta, kai daugiau pasitikime vėjo ir saulės šaltiniais. Kalifornijos gyventojai už elektros paslaugas moka 80% daugiau nei šalies vidurkis, o vokiečiai turi aukščiausias elektros kainas pasaulyje.
Be to, vėjo ir saulės elektros energijos tiekimas į miestus iš kaimo, dažnai už šimtų mylių, kainuos šimtus milijardų. MISO, organizacija, atsakinga už elektros energijos gamybą 14 valstybių ir 42 milijonams žmonių, ką tik paskelbė apie dar 10 milijardų dolerių investiciją, kad vėjo ir saulės energija būtų tiekiama ten, kur jos reikia, tik Vidurio Vakarams.
Kita vertus, Teksasas išleido 8 milijardus dolerių vėjo energijos tiekimui miestuose, kur jos reikia. Ir to neužtenka. Jiems reikia išleisti milijardus daugiau, jei ir toliau didins vėjo ir saulės energijos dalį Vakarų Teksase.
Mokėti už elektrą ne visą darbo dieną ir visą darbo dieną yra brangu. Energijos transportavimas iš toli kainuoja brangiai. Aukštos elektros kainos neproporcingai kenkia vargšams ir vidurinei klasei. Turėtume padaryti pertrauką nuo šio nereikalingo skubėjimo, kol dar galime sau leisti savo elektros energiją gauti tradiciniais būdais.
