Dabar jau retam verslui reikia įrodinėti, kad įsirengti saulės elektrinę apsimoka. Tačiau daugelis trypčioja vietoje, laukia galimybės pasinaudoti valstybės kompensacija. Kvietimas teikti paraiškas iki šiol buvo skelbiamas kartą per metus, o šiemet jo dar nebuvo. Ar išties taip verta laukti pagalbos iš šalies?
Dabar jau retam verslui reikia įrodinėti, kad įsirengti saulės elektrinę apsimoka. Tačiau daugelis trypčioja vietoje, laukia galimybės pasinaudoti valstybės kompensacija. Kvietimas teikti paraiškas iki šiol buvo skelbiamas kartą per metus, o šiemet jo dar nebuvo. Ar išties taip verta laukti pagalbos iš šalies?
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Atsinaujinančios energijos rinkos dalyviai įmonių saulės elektrinių atsiperkamumą, skaičiuodami pagal pirmojo pusmečio elektros energijos kainas, vertina taip: su valstybės kompensacija jis yra apie 3-4 metai, be – viso labo iki 5 metų. Tai galioja elektrinėms, kurių sugeneruojama energija yra visiškai sunaudojama vietoje – tokių įmonių yra daugiausia.
Žinoma, šis poros metų atsiperkamumo skirtumas yra gana reikšmingas, tik… pažiūrėkime, kaip jis gali tiesiog ištirpti.
Pirma, reikėtų turėti mintyje, kad projekto pateikimo, patvirtinimo ir įgyvendinimo procesas yra labai ilgas, palyginti su tokiu pačiu privačių vartotojų rinkoje. Paraiškų priėmimas užtrunka pusmetį, jos ilgai vertinamos, tuomet reikia skelbti rangovo konkursą CPO platformoje.
Įmonėms, pateikusioms paraišką kompensacijai, reikėtų būti pasiruošusioms laukti mažiausiai 15 mėnesių, vidutiniškai – 24, o galbūt ir ilgiau iki elektrinės įrengimo. Atsižvelgiant į tai, kad kvietimas šiemet tikriausiai bus paskelbtas metų pabaigoje, pastatytos saulės elektrinės galima tikėtis 2024 metais.
Kompensacijų gavimo procesas yra ilgas dėl to, kad jame daug biurokratijos. Tai iš įmonių reikalauja ypatingo kruopštumo ir kompetencijų. Deja, didžioji dalis jų neturi tam žmogiškųjų resursų. Netgi jau skyrus paramą ir įvykdžius projektą, negalima būti tikriems, kad ji bus skirta visa pradine apimtimi. Rinkoje nemažai atvejų, kai įmonėms kompensacija sumažinama keliasdešimt procentų.
Antra, atsipirkimo periodą veikia nuolatinis įrangos kainų augimas. Žiniasklaidoje girdime balsų, kad įranga nuo metų pradžios pabrango 10 procentų. Tai yra per daug optimistinis vertinimas.
Realiai įrangos kaina vien šiemet išaugo, priklausomai nuo komplektacijos, 20-30 procentų, o praėjusių metų pabaigoje buvo dar vienas kainų augimo šuolis. Jeigu praėjusiais metais visas pasaulis turėjo iki šiol besitęsiančių problemų su trūkinėjančiomis logistikos grandinėmis, šiemet susiformavo nematytas saulės elektrinių įrangos deficitas: rinkoje dominuojančios kinų gamyklos nespėja jų gaminti, taip pat trūksta žaliavų, jos brangsta. Tai ne tik augina saulės elektrinių kainą, bet ir smarkiai prailgina įrengimo laikotarpį.
Trečia, elektros kaina šuoliuoja kaip karališkųjų Askoto žirgų lenktynių nugalėtojas ir muša rekordus vieną po kito. Jeigu atsižvelgtume tik į birželio elektros energijos kainų vidurkį Lietuvoje, nuosava saulės elektrinė su valstybes kompensacija atsipirktų per 2 metus, o be – per 3,5 metus. Taip, aukštas kainas iš dalies lemia orai (pvz., Skandinavijos hidroelektrinėms dėl sausros trūksta vandens), tačiau ar ateitis atrodo šviesesnė? Nelabai, nes artėjant žiemai dėl geopolitinės situacijos Europoje bus susidurta su didžiuliais energetikos iššūkiais.
Tos įmonės, kurios dabar kreipiasi į rangovus, drąsiai gali tikėtis, kad artėjant 2023 m. pavasariui – juo prasideda intensyviausias energijos gamybos sezonas – jau turės nuosavą saulės elektrinę. Tai reiškia, kad galės naudotis pigia ir žalia energija.
Vėlgi, tos įmonės, kurios yra linkusios palaukti kvietimo, gali tikėtis, kad saulės elektrinę turės anksčiausiai 2024 metų pradžioje. Į lygtį pridėkime augančias įrangos bei elektros kainas, ir pamatysime, kad trypčioti vietoje tikrai nebėra ekonominės prasmės.
Marius Žukauskas, saulės energetikos bendrovės „Eternia Solar“ pardavimų vadovas
