Giliai po bangomis yra energijos šaltinis, nepanašus į jokį kitą. Japonų inžinieriai sukonstravo tikrą leviataną – monstrą, galintį atlaikyti stipriausias vandenyno sroves ir paversti jų srautą praktiškai neribotu energijos šaltiniu, rašo „Science Alert“.
Asociatyvi „Pixbay“ nuotr.
Bendrovė „Ishikawajima-Harima Heavy Industries“ – geriau žinoma tiesiog kaip „IHI Corporation“ – technologijas kuria jau daugiau nei dešimtmetį, o nuo 2017 m. bendradarbiauja su Naujosios energijos ir pramonės technologijų plėtros organizacija (NEDO), padedančia jas išbandyti.
Vasarį projektas įveikė svarbų etapą – sėkmingai buvo užbaigtas trejus su puse metų trukęs bandymas vandenyse prie Japonijos pietvakarinės pakrantės.
330 tonų sveriantis prototipas vadinamas „Kairyu“, kas išvertus iš japonų kalbos reiškia „vandenyno srovė“. Jo konstrukciją sudaro 20 metrų ilgio fiuzeliažas, prie kurio pritvirtinta pora panašaus dydžio cilindrų, kurių kiekviename yra elektros energijos gamybos sistema, pritvirtinta prie 11 metrų ilgio turbinos mentės.
Inkaru ir maitinimo kabeliais prie vandenyno dugno pritvirtintas įrenginys gali orientuotis aplinkoje, ieškodamas tinkamiausios vietos generuoti giliavandenių srovių energiją ir nukreipti ją į tinklą.
Japonija yra labai stipriai priklausoma nuo iškastinio kuro importo, be kurio ji negalėtų pasigaminti didesnės dalies jai reikalingos energijos. Po 2011 m. įvykusios Fukušimos branduolinės nelaimės visuomenės požiūris į branduolinę energiją tapo dar nepalankesnis, todėl Japonija yra stipriai motyvuota išnaudoti savo technologinius sugebėjimus atsinaujinančios energijos šaltiniams įvaldyti.
Deja, kalnuotas Japonijos salyno reljefas nesuteikia pakankamai erdvės dideliems vėjo turbinų miškams ar saulės baterijų laukams. O didelis atstumas nuo kaimyninių šalių nesudaro galimybių prekybai energija, kuri padėtų subalansuoti atsinaujinančių energijos šaltinių svyravimus.
Tačiau Japonija gali pasigirti didžiuliais pakrantės vandens ruožais. Rytuose vandenynas įsisuka į šiaurinį Ramiojo vandenyno verpetą.
Toje vietoje, kur verpetas pasiekia Japoniją, jis virsta gana stipriu srautu, vadinamu Kurošio srove.
IHI apskaičiavo, kad jei būtų galima panaudoti srovėje esančią energiją, ji galėtų pagaminti apie 205 gigavatus elektros, o tai, kaip teigiama, atitinka dabartinius šalies elektros energijos gamybos pajėgumus.
Tačiau dėl tos pačios milžiniškos jėgos, su kuria šios vandenyno srovės juda, jas labai sunku išnaudoti kaip energijos šaltinį. Greičiausiai tekančios srovės yra arčiausiai vandens paviršiaus, kur taifūnai gali lengvai sunaikinti bet kokias elektrines.
Kairyu sukurtas taip, kad plūduriuotų maždaug 50 metrų žemiau bangų – jam kylant link paviršiaus sukuriamas pasipriešinimas, užtikrinantis reikiamą turbinų sukimo momentą. Įrenginio mentės sukasi priešingomis kryptimis, todėl jis išlieka pakankamai stabilus.
Nustatyta, kad esant nuo dviejų iki keturių mazgų (maždaug nuo vieno iki dviejų metrų per sekundę) srovei, Kairyu gali pagaminti 100 kilovatų elektros energijos.
Lyginant su vidutinės jūroje esančios vėjo jėgainės pagaminamais 3,6 megavato, tai gali atrodyti kaip maža kibirkštėlė. Tačiau pademonstravęs, kad gali atlaikyti įvairaus stiprumo gamtos stichijas, Kairyu netrukus gali sulaukti šeimos pagausėjimo – kiek stambesnio sudėjimo brolio su 20 metrų ilgio turbinomis, generuojančiomis kur kas įspūdingesnę 2 megavatų galią.
Jei viskas vyks pagal planą, kitą dešimtmetį galime išvysti visą elektros generatorių fermą, užpildančią tinklą elektros energija. Belieka pamatyti, ar šis energijos gavybos būdas pasiteisins.