Žmonės telefonus atsinaujina vidutiniškai kas 2–3 metus. Senųjų, nebereikalingų įrenginių likimas būna įvairus: vieni dulka namų stalčiuje, kiti atitenka vaikams ar seneliams, o dalis grąžinami pardavėjams perdirbimui. 
Žmonės telefonus atsinaujina vidutiniškai kas 2–3 metus. Senųjų, nebereikalingų įrenginių likimas būna įvairus: vieni dulka namų stalčiuje, kiti atitenka vaikams ar seneliams, o dalis grąžinami pardavėjams perdirbimui. Apie tai, kas laukia pastarųjų, pasakoja „Telia“ tvarumo vadovė Indrė Bimbirytė-Yun.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Pasak I. Bimbirytės-Yun, aplinkai draugiškiausias sprendimas – seną telefoną parduoti arba atiduoti kitiems šeimos nariams, draugams, kuriems jis gali praversti. Tokiu atveju įrenginys tęsia savo gyvenimą.
Tačiau anksčiau ar vėliau telefonas gali tapti niekam nereikalingas. „Nesvarbu, ar telefonas tiesiog paseno, tapo lėtas ir nenaudingas, ar apskritai neveikia – kaip ir bet kokių kitų elektronikos atliekų, telefonų negalima tiesiog išmesti, juos reikia atiduoti perdirbimui. Telefonus priima visų operatorių salonai, taip pat elektronikos parduotuvės. Šiuos aparatus mes siunčiame perdirbėjams, kurie pasirūpina jų tolesniu likimu“, – sako I. Bimbirytė-Yun.
Telefonui suteikia dar vieną šansą
Kai telefonas patenka pas perdirbėjus, jie pirmiausia patikrina, ar įrenginys dar veikia. Naujesni, aukštos klasės išmanieji yra kruopščiai patikrinami, atnaujinami ir grąžinami į prekybą. Tokių, atnaujintų telefonų, galima įsigyti ir Lietuvoje.
„Atnaujinti telefonai gali turėti nedidelių naudojimo žymių, tačiau jie yra pilnai paruošti naudoti, be to, jiems taikoma garantija. Taigi rinkdamiesi atnaujintą telefoną žmonės ne tik sutaupo, bet ir prisideda prie aplinkos tausojimo – skaičiuojama, kad telefono gamybos metu į aplinką išskiriama apie 55 kg anglies dioksido“, – pastebi I. Bimbirytė-Yun.
Veikiantys arba sutaisyti žemesnės klasės, senesni telefonai perduodami labdaros organizacijoms, o šios juos siunčia į nepasiturinčias šalis, kuriose kiekvienas bent skambinti ir siųsti SMS galintis telefonas yra ypač reikalingas.
Jei telefono prikelti nebeįmanoma, iš jo išimamos detalės, kurios dar gali būti panaudotos remontuojant kitus telefonus, o tuomet įrenginys išvyksta į paskutinę savo, kaip telefono, kelionę.
Aukso ir platinos patiems ieškoti neverta
Tad kaip vyksta telefonų perdirbimo procesas? Perdirbimo centrų darbuotojai telefonus išardo ir jų detales išrūšiuoja:
- Mikroschemos ir metalinės detalės keliauja į lydymo krosnį, kur atskiriami jose esantys naudingi metalai, tokie kaip auksas, sidabras, varis ir net platina. Išgryninti metalai gali būti pakartotinai naudojami pagal paskirtį, nuo papuošalų gamybos, iki elektronikos.
- Baterijos yra perdirbamos atskirai: jos sutrinamos ir iš gauto mišinio, naudojant skirtingas technologijas, atskiriamos baterijų sudedamosios medžiagos – grafenas, nikelis, kobaltas, litis. Visa tai galima pakartotinai naudoti gaminant naujas baterijas.
- Ekraną saugantis stiklas, kaip ir įprastas stiklas, yra smulkinamas ir lydomas bei gali būti naudojamas naujų stiklo produktų gamyboje.
- Galiausiai, telefono plastmasinės detalės yra smulkinamos ir išlydomos. Gautas perdirbto plastiko mišinys tinka naujiems plastiko gaminiams.
Patiems ardyti telefonų ir juose ieškoti tauriųjų metalų tikrai neverta – jų ten bus tik gramo dalys. Tačiau stambiu mastu telefonų perdirbimas yra ne tik naudingas aplinkai, bet ir atsiperka.
„Skaičiuojama, kad perdirbus vos tūkstantį išmaniųjų telefonų galima išgauti 25 kilogramus aliuminio, 15 kilogramų vario, per 300 gramų sidabro, apie 30 gramų aukso, 15 gramų paladžio ir iki 10 gramų platinos. Visa tai – be stiklo, plastiko ir kitų, mažesnę vertę turinčių medžiagų“, – pastebi I. Bimbirytė-Yun.
Perdirbimo centrai pasirūpina ir saugiu telefonuose esančių nuodingų cheminių medžiagų, tokių kaip gyvsidabris, arsenas, utilizavimu.
