Automobiliai su keturių varančių ratų pavara jau įperkami kiekvienam, keliolika tūkstančių eurų kainuojantys nauji modeliai gali būti aprūpinti moderniomis AWD sistemomis ir džiuginti savo savininkus. Tačiau dar neseniai tokios sistemos buvo prieinamos nedaugeliui ir montuojamos tik į didelius ar visiškai bekelei pritaikytus visureigius. Kaip ši technologija paplito?
Automobiliai su keturių varančių ratų pavara jau įperkami kiekvienam, keliolika tūkstančių eurų kainuojantys nauji modeliai gali būti aprūpinti moderniomis AWD sistemomis ir džiuginti savo savininkus ne tik miestuose, bet ir miškuose ar nedidelėse bekelėse. Tačiau dar neseniai tokios sistemos buvo prieinamos nedaugeliui ir montuojamos tik į didelius ar visiškai bekelei pritaikytus visureigius. Kaip ši technologija paplito?
„Suzuki Vitara“
Daugelis praėjusiame šimtmetyje gamintų keturiais ratais varomų automobilių turėjo mechaniškai valdomas pavaros paskirstymo dėžes ar viskozines movas. Šiandien principas nepasikeitė – norint, kad automobilis būtų varomas keturiais ratais, reikia tų pačių įrenginių, tačiau jų valdymas patikėtas elektronikai. O tai leido tokius modelius paversti gerokai ekonomiškesniais ir patrauklesniais universalaus automobilio ieškantiems pirkėjams.
Tradicija – mechaninė paskirstymo dėžė
Keturiais ratais varomi modeliai atsirado pirmoje praėjusio amžiaus pusėje, tačiau išpopuliarėjo tik šiame šimtmetyje. Pagrindinė priežastis buvo kaina – pravažumu pasižymintys visureigiai buvo gerokai brangesni už kitus lengvuosius automobilius.
Be to, keturiais ratais varomi automobiliai turi kur kas daugiau įrenginių nei modeliai, kuriuos varo tik du ratai. Vienas iš jų – paskirstymo dėžė, specialistų kartais vadinama „razdatke“. Šis elementas automobiliuose montuojamas už pavarų dėžės ir paskirsto variklio perduodamą sukimo momentą į du arba keturis ratus. Visureigių salone, prie pavarų perjungimo svirties, įprastai yra papildoma svirtis paskirstymo dėžei reguliuoti, joje būna režimai 2H, 4H, „4H Lock“ ir 4L.
Ta papildoma svirtimi reguliuojamas paskirstymo dėžės darbas. 2H galia perduodama tik į du ratus (dažniausiai galinius), 4H – į abi varančiąsias ašis, „4H Lock“ – pusė sukimo momento perduodama galiniams, pusė – priekiniams ratams, o 4L – specialus lėtesnis režimas. Jis naudojamas itin sunkiomis sąlygomis, kai reikalingas dar didesnis pravažumas nedideliu greičiu. Tuomet sukimo momentas paskirstymo dėžėje keliauja per papildomus krumpliaračius, kol pasiekia pavaros velenus. Šis procesas suteikia automobiliui daugiau sukimo momento važiuojant mažesniu greičiu.
Pavarų paskirstymo dėžės montuojamos daugelyje keturiais ratais varomų automobilių, tačiau šiuolaikiniuose modeliuose perėjimas iš 2H į 4H kontroliuojamas elektroniniu būdu. Labai nedaug važiavimui visiška bekele pritaikytų automobilių tebeturi mechaniniu principu veikiančias paskirstymo dėžes – tai „Suzuki Jimny“, „Jeep Wrangler“, kai kurie pikapai. Dažniausiai tai – modeliai, turintys rėminę konstrukciją ir galintys važiuoti į visišką bekelę.
Modernios sistemos kontroliuojamos elektra
Paskirstymo dėžės iš automobilių niekur nedingo, kaip ir kitos keturių varančių ratų pavarą užtikrinančios sistemos. Šiandien daugelis jų valdomos elektroniniu būdu – automobilis yra varomas dviem ratais, o užfiksavus jų praslydimą (ar akimirką prieš tai), įjungiami visi keturi. Daugelis gamintojų turi tokias sistemas ir, taikydami vienokias ar kitokias technologijas, jas vadina skirtingai, tačiau veikimo principas yra toks pat – nuo „Suzuki Vitara“ iki „Nissan X-Trail“ ar „Range Rover Evoque“.
Esminis tokių sistemų lūžis įvyko tobulėjant elektra kontroliuojamiems diferencialams bei paskirstymo dėžėms maždaug prieš 15–20 metų. Gamintojai atrado būdų, kaip šias sistemas padaryti efektyvesnes, ir daugeliui automobilių turėti nuolatinę keturių varančių ratų pavarą tiesiog nebėra reikalo.
Geriausiai tokių sistemų privalumai atskleidžiami žiemą. Daugelyje kelionių juk pakanka dviem ratais varomo automobilio – didesnio pravažumo visiškai nereikia keliaujant gerai prižiūrimu greitkeliu ar miesto gatvėmis, nuo kurių nuvalytas sniegas, tad ir automobilis vartoja mažiau degalų, lėčiau dėvisi jo padangos.
Prognozuoti gebančios sistemos kaip „Suzuki AllGrip“ vertina akceleratoriaus paspaudimą, vairo pasukimo kampą, ratų sukimosi greitį bei kitus faktorius. Tai leidžia iš anksto numatyti slydimą ir papildomus varančiuosius ratus įjungti anksčiau nei automobilis realiai pradeda slysti.
Tokias sistemas turinčiuose automobiliuose vairuotojas dažniausiai gali pasirinkti ir važiavimo režimą – asfaltu, purvinu smėlėtu ruožu, o galbūt sniegu padengtu keliu. Pagal jį pritaikomas ir sistemos veikimas, pavyzdžiui, važiuojant sniego danga ratų prasisukimas minimizuojamas, o purvu, priešingai, ratams leidžiama suktis, kad iš protektoriaus būtų ištaškytas susikaupęs molis.
Daugelyje modelių galima ir rankiniu būdu užblokuoti centrinį diferencialą, pavyzdžiui, važiuojant per apledijusį kiemą ar kitą sunkiau įveikiamą kelią. Taip galima būti šimtu procentų užtikrintam, jog automobilis yra nuolat varomas keturiais ratais ir įkalnėje galios nepritrūks. Tai suteikia visišką universalumą, dabar prieinamą net tokiuose nebrangiuose modeliuose kaip „Suzuki Vitara“ ar „Dacia Duster“.
