Šnipų lėktuvu vadinamas „SR-71“ 1974 metais iš Londono į Niujorką nuskrido per mažiau nei 2 valandas. Šio rekordo niekas nepagerino iki šiol. Šaltojo karo metu šnipinėti kitoms valstybėms buvo naudojamos pažangiausios transporto priemonės. Kokia jų istorija ir ko iš jų gali pasimokyti dabartiniai inžinieriai?
„SR-71“. pixabay.com nuotr.
1954 m. gegužės 1 dieną Maskvos Raudonojoje aikštėje pirmą kartą viešai pristatytas naujausias Sovietų Sąjungos strateginis bombonešis „Miasiščev M-4“, pramintas „kūju“. 1955 m. sovietams pavyko detonuoti pirmąją dviejų pakopų vandenilinę bombą. JAV buvo pasiųstas signalas, kad buvusi Antrojo pasaulinio karo sąjungininkė tapo rimta grėsme.
JAV reikėjo surinkti kuo daugiau informacijos apie tikrąsias sovietų galimybes, tačiau žvalgyba šioje šalyje buvo beveik neįmanoma. Visi žvalgybiniai lėktuvai, patekę į Sovietų Sąjungos oro erdvę, būdavo greitai numušami. Situaciją iš esmės pakeitė „Lockheed U-2“.
Sukurtas „Area 51“
Šis JAV karinių oro pajėgų žvalgybinis lėktuvas buvo kuriamas ir išbandomas ypač slaptoje bazėje „Area 51“, kurią šiais metais socialiniuose tinkluose buvo kviečiama šturmuoti Naruto bėgimu.
Lėktuvas galėjo išvengti priešo naikintuvų bei raketų ir iš oro fotografuoti sovietų bazes, oro ir jūrų uostus, gamyklas. Būtent ši slaptai surinkta informacija atskleidė, kad tuo metu nebuvo reikalo pernelyg aktyviai įsitraukti į ginklavimosi varžybas. Yra manančių, kad šios žvalgybinės misijos netgi padėjo išvengti branduolinio karo.
Žvalgybinių lėktuvų inžinieriai daugiausia dėmesio skiria tam, kad informaciją būtų galima rinkti kuo greičiau ir slapčiau. Šiuolaikiniai šnipų lėktuvai aprūpinti moderniausiomis technologijomis. Tiesa, nereikia nuvertinti ir senesnių kūrinių , pavyzdžiui, „SR-71“, praminto „Blackbird“ (liet. Juoduoju strazdu). Nors jis buvo sukurtas dar analoginių kompiuterių amžiuje, o pirmą kartą į orą pakilo 1964 m., žvalgybines misijas vykdė net iki 1998 m.
32 metrų ilgio ir 17 metrų sparnų pločio lėktuvas galėdavo skrieti greičiau nei paleista kulka. „Blackbird“ pasiekdavo tris kartus didesnį greitį nei garsas (3700 km per val.). Išskirtinis lenktas lėktuvo dizainas jo aštrūs, ploni kraštai užtikrindavo, kad jis nebus pastebėtas radarų, o moderniausios to meto fotografavimo technologijos leido daryti ryškias ir detalias žemės nuotraukas, net skriejant 26 km aukštyje. Nors keli tokie lėktuvai sudužo dėl nelaimingų atsitikimų, nė vienas nebuvo numuštas ar perimtas priešų.
Neišsilydis esant 1000 laipsnių temperatūrai
Kai šis žvalgybinių lėktuvų krikštatėvis išėjo į užtarnautą poilsį, „Lockheed Martin“ padalinys „Skunk Works“ pradėjo kurti dar greitesnį jo įpėdinį – „SR-72“, kuris netrukus buvo pavadintas „Juodojo strazdo sūnumi“. Šiame lėktuve bus įrengta hibridinė variklių sistema, leidžianti pasiekti hipergarsinį greitį (garso greitį viršijantį 5 ir daugiau kartų).
„SR-72“ / „Lockheed Martin“ nuotr.
Perskristi visas Jungtines Valstijas ar iš ten pasiekti Europą lėktuvas galės greičiau nei per valandą. Skriejant tokiu greičiu, oro pasipriešinimas galėtų išlydyti plieną, todėl „SR-72“ greičiausiai bus gaminamas iš kompozitinių medžiagų, kurios naudojamos erdvėlaiviuose ir raketose. Naujasis žvalgybinis lėktuvas turės neišsilydyti esant 1000 °C temperatūrai.
Tiesa, kokios tiksliai technologijos bus naudojamos lėktuve, kol kas nėra aišku. Galbūt dalis iš jų dar net nėra sukurtos, nes daryti kokybiškas nuotraukas skriejant tokiu greičiu yra tikras iššūkis ir fototechnikos kūrėjams. Be to, tikimasi, kad karinių misijų metu lėktuvas bombas ant taikinių numes iš stratosferos (maždaug 24 km aukščio).
Šiuo metu skelbiama, kad lėktuvas bus pristatytas 2025 metais, tačiau ne viename leidinyje galima rasti spekuliacijų, kad jis jau yra sukurtas ir šiuo metu bandomas.
Povandeninių laivų naikintojas
Kuriant šį povandeninių laivų naikintoją, panaudotas komercinio lėktuvo „Boeing 737-800“ korpuso ir „Boeing 737-900“ sparnų dizainas. „Poseidon P-8“ – modernus žvalgybinis lėktuvas, aptinkantis objektus po vandeniu, kurie gali kelti grėsmę kitiems lėktuvams ar laivams.
Ilgai nenusileisdamas stebėti vandens platybes lėktuvas gali, nes jame yra šeši papildomi degalų bakai. Įvairiose „P-8“ modelio versijose įrengti radarai, magnetinių anomalijų detektoriai, įdiegtos elektroninės žvalgybos sistemos, skirtos perimti telekomunikacinius signalus, yra terminė vaizdo atkūrimo įranga. Taip pat iš šio lėktuvo į vandenį gali būti nuleidžiami hidroakustiniai plūdurai, „pagaunantys“ garsus iš informaciją radijo bangomis siunčiančių povandeninių laivų.
Be to, po sustiprintu fiuzeliažu – raketos, minos ir torpedos, galinčios sunaikinti priešų povandeninį laivą.
Slaptieji povandeniniai laivai
Kol kai kurie lėktuvai naudoja magnetinių anomalijų detektorius, kad atpažintų tam tikrus magnetinius signalus, tačiau povandeniniuose laivuose veikia „išmagnetinimo“ technologijos. Reikia elektromagnetų, galinčių sukurti magnetinius laukus, atitinkančius foną. Laivas neišsiskiria iš aplinkos ir jo beveik neįmanoma aptikti.
Laivai taip pat gali pasislėpti nuo sonarų. Jie padengiami tokia medžiaga, kuri neleidžia tinkamai atsispindėti laivo paviršių pasiekusioms garso bangoms. Taip pat kuriama miniatiūrinę burbulinę plėvelę primenanti medžiaga, kuri sugeria ir išsklaido garsą.
Ieškant povandeninių laivų, daug dėmesio skiriama jų skleidžiamiems garsams aptikti, todėl norint išlikti nepastebėtiems laivams reikia sumažinti ūžesį – varikliai apsupami garsą ir vibracijas izoliuojančiomis medžiagomis.
Netgi buvo sukurtos technologijos, leidžiančios povandeniniams laivams imituoti natūralius banginių skleidčiamus garsus.
Kaip šnipinėjama?
Lėktuvuose dažnai naudojama speciali skaitmeninio imtuvo technologija (DRT), kuri imituoja telekomunikacijos bokštų funkcijas. Taip mobilieji telefonai apgaunami, o duomenys pradedami siųsti į lėktuve įrengtus prietaisus.
DRT prietaisas gali patikrinti tūkstančius mobiliųjų telefonų, kol aptinka konkretų ieškomą. Tai padarius, DRT ima ignoruoti kitų telefonų signalus ir renka informaciją tik iš vieno. Lėktuvas manevruoja taip, kad atsidurtų tinkamiausioje pozicijoje gauti aiškų sekamo mobiliojo telefono signalą. Jis gali nustatyti signalo stiprumą ir naudotojo buvimo vietą, taip pat gali gauti kitą telefono savininką identifikuojančią informaciją.
Galima nustatyti įtariamojo vietą trijų metrų tikslumu. DRT tikslumas toks didelis, ked netgi galima nustatyti konkretų kambarį pastate, kuriame yra sekamas žmogus.
Pakeitė bepiločiai orlaiviai?
„Global Hawk“ („Northrop Grumman“ gaminamas bepilotis orlaivis) yra unikalaus dizaino ir skiriasi nuo kitų žvalgybinių lėktuvų. Didelis iškeltas priekis ir gana griozdiška uodega netrukdo bepiločiam orlaiviui sėkmingai vykdyti žvalgybos, stebėjimo ir taikinių atpažinimo misijas visame pasaulyje.
Bepilotės technologijos turi daugybę privalumų. Pirmiausiai, inžinieriams nereikia sukti galvos, kaip įrengti saugią pilotų kabiną. Be to, nepilotuojami žvalgybos lėktuvai gali vykdyti ilgesnes misijas, o praradus kontaktą su baze, daugybė bepiločių aparatų gali misijas tęsti arba grįžti patys.
Ypač paslaptingas ir daug diskusijų sukelia bepilotis orlaivis „Northrop Grumman RQ-180“. Manoma, kad šio lėktuvo trikampė forma padės jam išvengti moderniausių radarų, nes korpuso kampai padeda išsklaidyti radarų siunčiamas bangas taip, kad jos negali sugrįžti.
Panašu, kad žvalgybos, stebėjimo ir atpažinimo misijų ateitis – greiti, galingi, ypač aukštai pakilti galintys bepiločiai orlaiviai. Nors kol kas nėra jokių planų atsisakyti senų gerų žvalgybinių lėktuvų, pavyzdžiui, „Lockheed U-2 Dragon Lady“, sklando daugybė gandų apie naujos kartos greitesnius, agresyvesnius ir funkcionalesnius orlaivius.
Vienas iš tokių koncepcinių modelių yra „TR-X“, taip pat kuriamas garsiojo, revoliucinėmis technologijomis pasižyminčio „Lockheed“ padalinio Kalifornijoje „Skunk Works“. Naujojo orlaivio kūrimas tik pradedamas, tačiau „Lockheed“ žada, kad naujasis šedevras bus pagamintas iki 2030 m.
TR-X / „Lockheed“ nuotr.
Šnipai mėgo ir „Cessna“
„Cessna“ kompanija žinoma dėl gaminamų nedidelių civilinių lėktuvų, tačiau 2015 m. internete pasklido pranešimų, kad Jungtinėse Valstijose FTB prie šių nepažymėtų lėktuvų pritaisė sekimo įrenginius.
„Cessna 182 Skylane“ – vienas tokių lėktuvų, kurį patobulino ir FTB. Lėktuve veikia infraraudonųjų spindulių įranga, naktinio matymo ir mobiliųjų telefonų signalų perėmimo bei kitos technologijos.
Šie kukliai atrodantys lėktuvai taip pat sulaukė dėmesio iš JAV karinių oro pajėgų, kurios „182 Skylane“ pritaikė karinėms pratyboms. Lėktuvuose tiek daug žvalgybinių ir stebėjimo technologijų, kad savo galimybėmis jie prilygsta solidiesiems bepiločiams orlaiviams „MQ-1 Predator“.
Drakonė
Lėktuvas, kadaise padėjęs praskleisti geležinę uždangą, sėkmingai misijas atlieka ir šiandien „Drakone“ pramintas JAV karinių oro pajėgų lėktuvas „U-2“ gimė inžinieriaus Clarence‘o Johnsono mintyse, o nuo brėžinių iki bandomųjų skrydžių praėjo vos 9 mėnesiai.
Lėktuvas nenusileisdamas gali nuskrieti 4800 km. Didžiausias aukštis, į kurį jis gali pakilti – 21 kilometras.
Nors naujos kartos „U-2“ šeimos atstovas „U-2S“ buvo sukurtas 20 a. devinto dešimtmečio pabaigoje, tikimasi, kad jis skraidys ir po 2050-ųjų. Šie lėktuvai gali rinkti duomenis dieną ir naktį bet kokiu oru. Visi žvalgybiniai duomenys tiesiogiai perduodami greitu skaitmeniniu ryšiu.