Šis metalas yra naudojamas 75 proc. visų pasaulyje pagaminamų įkraunamų baterijų gamyboje. Jo galima rasti vos ne kiekviename automobilyje ar sunkvežimyje, nesvarbu, ar jis su vidaus degimo varikliu, ar hibridas, ar visiškai elektrinis. 
Šis metalas yra naudojamas 75 proc. visų pasaulyje pagaminamų įkraunamų baterijų gamyboje. Jo galima rasti vos ne kiekviename automobilyje ar sunkvežimyje, nesvarbu, ar jis su vidaus degimo varikliu, ar hibridas, ar visiškai elektrinis.
Patikimumas lemia jo naudojimą atsarginių elektros šaltinių ligoninėse, telefonų tinkluose, pagalbos tarnybose ir kitose viešosiose institucijose. Tai yra viena labiausiai perdirbamų medžiagų pasaulyje, net labiau nei stiklas ar popierius, o JAV ir Europoje perdirbimo kiekis siekia arti 100 proc.
Asociatyvi nuor.
Tačiau apie jo naudojimą niekas nešneka, kai kalba pasisuka apie ateities elektrinių automobilių ir energijos kaupimo revoliuciją. Tai – švinas.
Švino rūgšties baterija
Portalas Euractiv.com praneša, kad švino rūgšties baterija buvo sukurta 1859 m. prancūzų fiziko Gastono Plante‘o. Nors daugelis to laikmečio mokslininkų eksperimentavo su elektros baterijomis, esminis G. Plante‘o proveržis buvo sukurti bateriją, kurią būtų galima iš naujo įkrauti.
Švino rūgšties baterija buvo labai greitai pritaikyta augančiame automobilių sektoriuje, kuris tuo metu dar eksperimentavo ir rinkosi ateitį tarp vidaus degimo ir elektra varomų sistemų. Nors pramonė galiausiai pasirinko vidaus degimo variklius, švino rūgšties baterijos tapo pagrindiniu energijos šaltiniu užvedimo ir uždegimo funkcijose. Ir tebėra.
Šiais laikais net ir gryniausiai elektrinės mašinos naudoja šiuos akumuliatorius tiems patiems tikslams, taip pat ir kitoms naujesnėms funkcijoms, kaip centralizuotai užrakinimo sistemai ar multimedijai.
Techninis šios baterijos progresas per pastarąjį šimtmetį buvo labiau inkrementinis nei revoliucinis, tačiau tai pradėjo keistis su nauja daug galingesnių baterijų karta, kuri buvo reikalinga atitikti naujų kartų automobilius.
Spėjama, kad švinas turėtų būti esminis komponentas ir ateities baterijų gamyboje dėl savo patikimumo, gan žemos kainos ir ištekliaus pakankamumo dėl milžiniškos perdirbimo apimties.
Tačiau yra viena problema.
Nuodingas palikimas
Švinas yra nuodingas.
Tačiau tai nė kiek žmonijai nesutrukdė jį naudoti įvairiais netinkamais būdais, kaip romėnams jį naudojant kaip maisto saldiklį vynui ar Viktorijos laikų moterims naudojant švino pagrindu pagamintą makiažą.
Ko gero, du klastingiausi švino naudojimo būdai buvo iš jo gaminti vandentiekio vamzdžius ir dėti į degalus. Abu šie sprendimai iki šiol meta didelį šešėlį šio metalo reputacijai, labiausiai dėl to, kad gamintojai ir valstybinės institucijos nenorėjo pripažinti, kad buvo padaryta klaida.
Švinas degaluose buvo pradėtas naudoti JAV praėjusio amžiaus 3 dešimtmetyje, ir nors daugėjo įrodymų dėl jo nuodingumo, ypač iš degalų pramonėje dirbančių žmonių, ši medžiaga nebenaudojama tik nuo 1996 m.
Tačiau švininių vamzdžių naudojimo problema yra išlikusi iki šių dienų. JAV Naujojo Džersio valstija atskleidė 120 mln. dolerių planą pagreitinti senų švininių vamzdžių pakeitimą, kai vandens tyrimai atskleidė, kad ne visi įmontuoti filtrai veikė tinkamai. Dėl šios priežasties valstijos valdžia buvo priversta tiekti gyventojams vandenį buteliuose.
Niuarko Naujajame Džersyje skandalas nėra unikalus – 2016 m. „Reuters“ atliktas tyrimas nustatė per 3000 vietų visose JAV, kur apsinuodijimo švinu mastas buvo daug didesnis nei minėtoje valstijoje. Taigi, apsinuodijimo problema vis dar temdo ne vieną išsivysčiusią valstybę, būtent dėl to kalbos apie švino naudojimą „žaliosioms technologijoms“ yra užtilusios.
Švinas gyvuoja
Dėl tokios prastos reputacijos švino rūgšties baterijos vis dar susiduria su rimtais iššūkiais energijos saugojimo sektoriuje. Dėl to dažniausiai verslas nieko negali padaryti – jie negali, pavyzdžiui, priversti JAV miestų savivaldų leisti pinigus, kad pakeistų senus švininius vamzdžius.
Ką jie gali padaryti, tai skleisti atliekų perdirbimo svarbos žinutę už išsivysčiusio pasaulio ribų, kur perdirbimo reguliavimas, paprasčiausiai tariant, yra nepakankamas arba jo išvis nėra. Tarptautinės baterijų gamintojų asociacijos jau yra susitarusios dėl šios žinios sklaidos, ir kai kurios valstybės tai išgirdo.
Kinijos aplinkos ministerija šiais metais išleido planą skatinti švino rūgšties baterijų perdirbimą iki 40 proc. 2020 m., 70 proc. iki 2025 m. Tačiau bet kuriuo atveju panašu, kad artimiausiu metu Kinija neketina atsisakyti šių baterijų gamybos.
Kaip ir likęs pasaulis. Nors švino rūgšties baterijos elektromobiliuose yra gerokai mažesnės nei vidaus degimo variklių, augantis naujų automobilių kiekis vis tiek reiškia didesnę švino paklausą. Tuo labiau ličio pagrindu gaminamos baterijos vis dar susiduria su problema patenkinti augančią elektromobilių paklausą, todėl pramonė „priversta“ kliautis „kitomis baterijų technologijomis“.
Tai gali būti neribotų galimybių erdvė švino baterijoms išsiplėsti nuo masiškai augančio sektoriaus, reikalaujančio vis didesnio baterijų kiekio. Tačiau tai vis tiek nebus lengva užduotis.
Pavyzdžiui, galima panaudoti ES, kuri pešasi dėl naujos teisinės tvarkos, leidžiančios susikurti savą baterijų tiekimo grandinę. Švinas galėtų tapti vienu pagrindinių Europos energijos kaupimo rinkos komponentų. Tačiau ES Europos cheminių medžiagų agentūra šiais metais šviną ir jo gaminius įtraukė į kenksmingų medžiagų sąrašą. Tai reiškia, kad švino rūgšties baterijos, tikėtina, taip pat patenka į šį sąrašą.
Švino nuodingumo palikimas, panašu, gyvena ir toliau. Ir kol jis gyvens, švinas išliks tas baterijų metalas, apie kurį niekas nenori šnekėti.
