Šiemet aviacijos sektoriui didelė šventė – praėjo šimtmetis nuo tos akimirkos, kai mūsų šalyje pradėjo skraidyti lėktuvai. Norėdami įprasminti šią sukaktį, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Antano Gustaičio aviacijos instituto atstovai savo sukonstruotu bepiločiu orlaiviu perskrido Lietuvą ir įveikė 397 km atstumą.
Šiemet aviacijos sektoriui didelė šventė – praėjo šimtmetis nuo tos akimirkos, kai mūsų šalyje pradėjo skraidyti lėktuvai. Norėdami įprasminti šią sukaktį, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Antano Gustaičio aviacijos instituto (VGTU AGAI) atstovai savo sukonstruotu bepiločiu orlaiviu perskrido Lietuvą ir įveikė 397 km atstumą.
Drono skrydis per Lietuvą. VGTU nuotr.
„Pirmą kartą apie skrydį pradėjome galvoti, kai prieš dvejus metus sukonstravome savo pirmąjį, saulės energija varomą bepilotį orlaivį „SolarWing“. Nuolat tobulindami technologijas ir tęsdami bandymus, sukonstravome optimalų skrydžiui orlaivį – žvalgybinį bepilotį lėktuvą – „MiniWing“. Kurdami šį orlaivį, siekėme sumažinti bepiločio orlaivio gabaritus, supaprastinti jo valdymą ir eksploatavimą. Esminis jo pranašumas – aukšta aerodinaminė kokybė, kompozitinių medžiagų gamybos technologija, ilgas skrydžio laikas ir nuotolis“, – teigia VGTU Aeronautikos laboratorijos vedėjas Aleksandr Lapušinskij.
Skrydžiu per Lietuvą buvo siekiama ištestuoti naujojo AGAI bepiločio orlaivio sistemą, patikrinti komunikacijos ir ryšio sistemas realiomis sąlygomis bei įgyti patirties, skraidinant bepilotį orlaivį dideliu atstumu. Anot A. Lapušinskij, sprendimas pirmajam skrydžiui per Lietuvą naudoti bepilotį orlaivį „MiniWing“ padarė užduotį dar įdomesne. Komanda turėjo suplanuoti vietas, kuriuose lėktuvas saugiai nusileistų akumuliatorių keitimui, taip pat saugiai pakiltų iš jų.
„Norėdami įprasminti skrydį, nusprendėme paminėti garsius Lietuvos aviatorius ir savo konstruotu bepiločiu lėktuvu praskristi virš jų gimtinių. Kelionę pradėjome VGTU AGAI priklausančiame aerodrome Kyviškėse ir, apskrendant Vilniaus oro uosto neskraidymo zoną iš pietų, nuskridome į Trakus. Toliau per Aukštadvarį, Birštoną ir Prienus keliavome iki Antano Gustaičio gimtinės – Obelinės kaimo Marijampolės rajone. Iš ten, kertant Nemuną ties Jurbarku, skridome lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimtinių link. Toliau per Švėkšną judėjome į vakarus Kintų link, ties kuriais kirtome Kuršių marias, pasiekėme Neriją ir Baltijos jūrą. Savo kelionę baigėme Nidoje prie memorialo, skirto Lietuvos sklandytojams, Parnidžio kopos papėdėje“, – pasakoja A. Lapušinskij.
VGTU AGAI komanda. VGTU nuotr
VGTU AGAI komandos prioritetas buvo saugumas. Norint skraidinti droną, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos bepiločių orlaivių naudojimo taisyklių, reikėjo vengti aerodromų, karinių poligonų, pasienio ruožų bei skristi, neviršijant 120 metrų aukščio. „Tokiame aukštyje yra tikimybė susidurti su kliūtimi, todėl pasiruošimas vyko įnikus į aeronavigacinius žemėlapius ir vėjo jėgainių bei aukštų statinių duomenų bazes – tam skyrėme daug dėmesio. Norėdami nepažeisti Lietuvos Respublikos bepiločių orlaivių naudojimo taisyklių, turėjome itin atidžiai suplanuoti automobilio kelionės maršrutą, kad bent vienas ekipažas galėtų vizualiai stebėti orlaivį. Vienas svarbiausių veiksnių, į kurį reikia atsižvelgti, planuojant skrydžius, yra meteorologinės sąlygos. Turėjome tikslų meteorologinį žemėlapį ir, saulei patekėjus, pradėjome kelionę“ , – pasakoja A. Lapušinskij.
VGTU bepilotyje orlaivyje sukonstruota 4G ryšiu pagrįsta nuotolinio valdymo sistema, leidžianti orlaivį valdyti internetu iš bet kurio pasaulio taško. Skrydžio metu internetu buvo transliuojamas vaizdas iš orlaivyje sumontuotos vaizdo kameros. Orlaivis buvo lydimas dviem automobiliais. Pirmas ekipažas buvo atsakingas už maršrutą ir jo korekcijas skrydžio metu. Antras turėjo užtikrinti kuo sklandesnius nusileidimus ir pakilimus, keičiant akumuliatorius bei kelionės filmavimą iš drono.
Iššūkių kelionės metu būta įvairių: nuo išvykimo paryčiais iki sėkmingo orlaivio valdymo sudėtingose situacijose. A. Lapušinskij pasakoja, kad bene didžiausias iššūkis komandai ilgos kelionės metu – neprarasti budrumo ir ryšio su orlaiviu. Skrydžio metu buvo ypač svarbus taisyklingas ir efektyvus bepiločio orlaivio pakilimas bei nusileidimas.
„Menkiausia klaida galėjo kainuoti mums visą kelionę, tačiau dėl mūsų komandos narių efektyvumo, didelės bepiločių orlaivių ir dronų pilotavimo patirties kelionė praėjo sklandžiai. Buvo nuostabu pamatyti Lietuvą kitu kampu – keliavome ne tradiciniais greitkeliais, o Lietuvos kaimeliais bei senaisiais kaimais, aplankėme nemažai istoriškai aviacijai reikšmingų vietų“, – įspūdžiais dalijasi A. Lapušinskij.
Komandą įkvėpė tai, kaip toli pažengė per šimtą metų Lietuvos aviacija ir joje naudojamos technologijos. „Tikiu, kad anuomet idėja perskristi Lietuvą lėktuvu, kuriame nėra žmogaus, būtų nesuvokiama, kaip dabar atrodo kelionės laiku. Džiaugiamės už savo komandos pasiekimus ir tikime, kad geriausia save pristatyti galime darbais. Likus mėnesiui iki skrydžio ši idėja atrodė neįgyvendinama, o dabar galime drąsiai teigti, kad ji ne tik įgyvendinama, bet ir verta kartojimo. Smagu matyti užsidegusius žmones, dirbančius kartu, stebėti, kaip sprendžiamos iškilusios problemos, kaip kiekvienas pavykęs nusileidimas ir pakilimas suteikė įkvėpimo tęsti gana ilgą kelionę. Tokie projektai negali neįkvėpti – juk iš esmės yra parodoma, kiek daug pasiekta per šimtą Lietuvos aviacijos metų ir kiek daug dar galima pasiekti“, – teigia A. Lapušinskij.
Šis skrydis tikrai nepaskutinis. Grįždama iš kelionės, VGTU AGAI komanda fantazavo, kur ir kokiu maršrutu galėtų nuskraidinti savo orlaivius kitąmet. Sėkmingai įveikusi pirmąjį maršrutą Kyviškės – Kuršių Nerija, komanda nusprendė, kad panašūs skrydžiai galėtų tapti kasmetine tradicija. Anot A. Lapušinskij, tokių skrydžių metu ne tik kaupiama neįkainojama patirtis bei lavinami orlaivio valdymo įgūdžiai, bet ir puikiai praleidžiamas laikas bendraminčių kompanijoje.
