Robotai humanoidai mokyklos suole, pramoniniai robotai, įteikiantys atleidimo lapelius gamyklų darbininkams, dirbtinis intelektas, atsakinėjantis į mūsų užklausas ir nuo „laido“ patraukiantis milijonus skambučių centro darbuotojų, – visa tai jau čia. Robotai tarsi kelia grėsmę, tarsi tampa draugais ir partneriais.
Apie jo įžvalgas robotų klausimais Vilniuje ir ne tik jau buvo pradėję sklisti kalbos. Robotai humanoidai mokyklos suole, pramoniniai robotai, įteikiantys atleidimo lapelius gamyklų darbininkams, dirbtinis intelektas, atsakinėjantis į mūsų užklausas ir nuo „laido“ patraukiantis milijonus skambučių centro darbuotojų, – visa tai jau čia. Robotai tarsi kelia grėsmę, tarsi tampa draugais ir partneriais.
„Factobotics“ vadovas ir Robotikos asociacijos valdybos narys Justinas Katkus LRT.lt papasakojo apie pirmąjį pasaulyje už milijoną eurų kuriamą robotą vorą, brangias robotų kūrimo klaidas ir pasitenkinimą, kai sukurtas produktas išsprendžia labai realias problemas. Be to, jis užsiminė ir apie žmogaus draugu galintį tapti robotą, kuris virtuvėje iškeptų skanių blynų.
– Robotai, technologijos – kaip tai tapo jūsų gyvenimo dalimi?
– Esu informatikas. Man gyvenime pasisekė, nes jau nuo mažų dienų buvo aišku, ką noriu daryti. Tuo metu, vaikystėje, programų ar žaidimų kūrimas, kompiuterinių problemų sprendimas buvo mano gyvenimas. Pasisekė, kad tėvai pamatė tą polinkį ir skatino programuoti, kai sugesdavo kompiuteris, veždavo taisyti, o tai yra atsitikę ne kartą. 12 klasėje jau turėjau pirmą darbą. Su mokyklos draugu kartu programavome duomenų archyvą. Visada buvo noras kurti savo produktą.
Po keleto metų KTU įkūriau pirmą startuolių centrą „KTU STARTUP SPACE“. Tuo metu susipažinau su savo dabartiniu partneriu, pradėjau kalbėtis, kad mes turime visai protingų žmonių KTU. Dirbome su vienu doktorantu prie kompiuterinės regos ir prie kelių mobiliųjų telefonų sprendimų. Pagalvojau, kad reiktų pažiūrėti ir robotus, kas čia įdomaus bus. Tuo metu Danijos technologijos institute jie jau turėjo didelį Robotikos padalinį, apie 50 žmonių. Nusprendėme, kad būtų galima pradėti daryti kažkokius tyrimus, kurti institutą ir pas mus. Atsitiko taip, kad dalis danų išėjo iš savo instituto, kūrė savo kompaniją, mes prisijungėme ir kartu įsteigėme tą pirmą kompaniją. Ji vadinosi „Blue ocean robotics“. Ir viskas, o paskui reikėjo suktis iš padėties.
– Koks buvo pirmas jūsų sukurtas robotas?
– Mobilus stiklų montavimo robotas. Beprotiškai gera koncepcija. Vizionieriškas produktas, sprendžiantis labai konkrečią problemą. Dabar, pavyzdžiui, biuruose yra dideli vitrininiai langai, kurie net atskiria kabinetus. Grūdintas stiklas sveria 100 kg ar net daugiau. Daugelis žmonių net nematė montavimo proceso, kurį atlieka 2 ar 3 augaloti vyrai.
Užsakovo idėja buvo, kad galėtų dirbti vienas žmogus padedamas roboto – didelio manipuliatoriaus ant ratukų. Jis galėtų tą stiklą pasikelti iš kito aukšto, atvažiuoti su tuo stiklu ir jį pastatyti. Mes Vilniuje ir sukūrėme visą tą sistemą su automatikais iš Kauno. Sukūrėme visą tą sprendimą per 2 metus. Praktiškai iš 10 skaidrių padarėme 3 ar 4 prototipus.
– Kiek dažniausiai užtrunka tokių prototipų kūrimas? Kokia robotikos laiko juosta?
– Rimtesniam robotikos produktui sukurti reikia apie 3 metų. Toks vidutinis ciklas. Pinigų prasme, viskas priklauso nuo srities, bet reikia nuo šimtų tūkstančių iki milijono. Apie dešimtis tūkstančių net nekalbame, nes su jais gali sukurti tik kažkokius bandomuosius, supaprastintus maketus.
– Sakėte dirbote ir su regos technologijomis. Yra tokia nuomonė, kad visi startuoliai, susiję su sveikata, yra pasmerkti žlugti. Ar sutinkate?
– Sutinku su tuo, kad labai retai pasaulyje laimi technologija. Dažniausiai laimi verslo konsorciumai, kurie turi galimybę, reikiamus ryšius ir finansus išeiti pirmi į rinką. Jei taip žiūrėsime, nematau nė vieno lietuviško startuolio, kuris turėtų galimybę išeiti į plačiuosius vandenis. Tai net ne finansų klausimas. Dauguma tų kompanijų yra pasmerktos arba tiesiog bus supirktos, arba užims nišines vietas.
– Esu girdėjęs nuomonę, kad kelis milijonus surinkti įmanoma, bet visi supranta, ypač sveikatos sektoriuje, kad vėliau reikės šimtų milijonų, ir ties tuo viskas baigiasi dažniausiai?
– Mes neturime nei tiek sėkmės istorijų, nei tiek kapitalo. Jau dabar tas mentalitetas atsirado, nes dalis įmonių, kurios, sakykime, uždirbo pirmus pinigus, kaip „Vinted“ komanda, kuri pradėjo investuoti į kitus produktus, kuria ekosistemą. Atsirado pirmi fondai. Bet tol, kol mes turėsime pilną ciklą, kad kažkas iš tų, kurie pardavė už 200 milijonų, staiga pamatytų tokią kompaniją ir sakytų: „Vyrai, milijonas juokai, dedam dabar 20, paskambinsiu draugam, kitą „raundą“ imsim 200 ir iš karto statom tūkstantį Amerikos ligoninių, einam į partnerystę su „Oracle“ serveriais ir einam į tą 5 milijardų segmentą“, yra mažai tikėtina.
Europos komisija labai gerai supranta šitą problemą. Europos Sąjungos problema yra ta, kad mes turime daug inovacijų, daug kur esame lyderiai, bet cikle iki inovacijos pavertimo megakorporacija mes pralošiame amerikiečiams, Azijai. Iš tų top keliasdešimt milijardinių kompanijų pasaulyje tik viena praktiškai yra Europoje.
Vėlgi geras pavyzdys Odense. Jie Europoje yra lyderiai vienareikšmiškai, niekas jų nepavys. Dabar jau yra keli šimtai kompanijų, klasteris. Jie jau pasiekė tą kritinį momentą ir turi jau antrą sėkmės istoriją. Pirmas buvo „Universal“ robotas, uždirbti keli šimtai milijonų. Dabar yra „Mobile Industria“ robotai, kurių kūrėjai irgi surinko kelis šimtus milijonų. Abi kompanijos, kurių kolektyvai išsiėmė absoliučiai visus tuos pinigus ir reinvestuoja į seriją naujų kompanijų, kurios kyla, rodo pavyzdį.
– Kaip veikia jūsų bendrovė?
– Mūsų didžioji dalis produktų vis dar yra kuriami. Mes darome trijų dydžių, lygių sistemas. Darome mažus produktus, mažutes sistemas, pavyzdžiui, lazerinius sensorius ar sąsajos sistemas robotams. Darome vidutinio dydžio sistemas (pavadinkime M dydžio) – metalo lankstymo robotas. Ir darome L ar XL dydžio sistemas – logistikos sistema „Voras“.
Mūsų kaip kompanijos cikle dabar dauguma produktų pasiekia tą stadiją, kur jau juos galėsime pradėti demonstruoti ir bandyti realiomis sąlygomis, o ne pasislėpę gamykloje. Iš visų sistemų išskirčiau vieną, kuri dar kol kas nepavirto jokiu prototipu. Vienas kūrėjas sugalvojo labai įdomią koncepciją – robotų spiečių žmonių srautui oro uoste valdyti.
Įsivaizduokite kuoliukus, kurie stovi oro uoste. Mes norėjome tuos kuoliukus pakeisti robotais, gražiais stulpeliais, kurie automatiškai gali judėti, persitvarkyti, komunikuoti su žmonėmis ir pateikti realiu laiku informaciją.
Kita įdomybė – robotas „Voras“. Tai pats įdomiausias dalykas, kokį darėme, tiek sudėtingumo prasme, tiek savo perspektyvų prasme.
– Daug žmonių bijo robotų. Kad atims darbo vietas ir t. t. Kokia jūsų nuomonė?
– Visų pirma robotai yra dviejų tipų: medžiaginiai ar fiziniai, kuriuos gali paliesti, kurie sukasi, keliasi ir t. t., ir yra robotai – kompiuterinės programos, kitaip sakant, dirbtinis intelektas. Vien šitose dviejose trajektorijose yra du skirtingi pasauliai. Robotai – mechaninės sistemos – gyvena sau ir robotai – dirbtiniai intelektai – irgi gyvena sau. Samplaikos taškų, kur jie kartu sąveikauja vienas su kitu, daugės.
Šiandien tos fizinės sistemos dar daugiausiai daro, bent pas mus Lietuvoje, tuos vadinamuosius archajinius darbus. Fizinius darbus, kaip kėlimas, nešiojimas. Nuima fizinį krūvį nuo žmonių, kaip anksčiau senovėje tai darydavo arkliai, pirmosios mašinos. Žmonės to darbo nelabai ir ilgisi.
Yra kita kategorija darbo, kur reikia akių ir tam tikros percepcijos, kur naudojamasi sensorika. Yra tam tikra kokybės kontrolė. Šitus darbus dėl tam tikrų jutiklių robotai irgi pradeda perimti.
Kita sritis yra jau visiškai paremta žmonių sugebėjimais ir ryšiais: galimybe pajausti ir t .t. Tai vieta, kur robotai dar neįžengė ir aš esu didžiulis skeptikas, manau, kad dar ilgai neįžengs.
Paskutinė sritis yra kompleksinių problemų sprendimas arba gebėjimas teoriškai galvoti apie problemą, kurti jos sprendimo būdus, tam tikra prasme algoritmuoti.
Su fizinėmis sistemomis mes esame ankstyvoje stadijoje. Patys fiziniai robotai ir sistemos geriausiu atveju yra kokybės atpažinimo lygyje. Kad pereitų į tą žmogaus pajautos lygį ar dar sudėtingesnius procesinius veiksnius, kol kas sistemos dar sunkiai tvarkosi. Galbūt per 5–10 metų mes išvystysime tokias kompleksiškesnes sistemas. Visai žmogų pakeisti, manau, nepakeisim.
Kita vertus, nelabai racionalu yra pakeisti, nes verslas neinvestuos ir nekurs tų robotų, kurių tiesiog nereikia. Terminatorius gali ir neatsirasti, nes nėra reikalingas net tai pačiai karinei pramonei.
Manau, didesnė grėsmė ir ateina ne iš Terminatoriaus, o dirbtinio intelekto sistemų. Musko eilutė, kad dirbtinis intelektas didžiausia žmonijos grėsmė, iš dalies yra teisinga, bet aš pasukčiau šiek tiek kitaip. Jis potencialiai gali sukelti daugiausia socialinių problemų.
Pavyzdžiui, į Malaiziją ar apskritai Aziją, yra iškelta daug skambučių centrų. Dirbtinis intelektas gali pakeisti milijonus tokį darbą dirbančių žmonių.
– Manote, kad tai atsitiks? Aš manau, kad gal atsiras ir tokių, kurie norės „Pagaminta žmogaus“ prekės ženklo...
– Neabejoju. Kaip knygos skaitmeninės nepakeis popierinių, taip ir su arkliuku prireikus žmogus galės išsiarti žemę su akėčiomis.
– Vaikai labai gerai įsimena informaciją, kurią perduoda robotai. Jiems įdomu. Kaip robotai gali pakeisti švietimą, mokslą, mokytojus, dėstytojus?
– Pateiksiu pavyzdį, kai mes su danais pradėjome dirbti prieš 5 metus, man Danijoje teko daryti projektą, būtent integruojant robotus žaislus į vaikų mokymo procesą. Galiu patvirtinti, kad rezultatas būtent toks ir buvo. Vien dėl vaiko įsitraukimo. Bent jau man vaikystėje problema buvo ta, kad mokykloje negebėjo mokyti konkrečios problemos sprendimo. Mus mokė kažkokių abstrakčių skaičiavimo metodų, kažkokių formulių, taip niekados ir nepasakė, kam to reikia.
Aš manau, kad už to slepiasi vaiko tylus žinojimas, kad jis supranta, jog, išsprendęs tam tikrą užduotį, jis pajudins robotą. Jo veiksmas duoda labai aiškų grįžtamąjį ryšį. Šis ryšys mums ir biologiškai labai svarbus.
Pavyzdys, mes „pilotavome“ sistemą, kur vaikai sėdi dviese vienas prieš kitą. Tarp jų yra robotukas kamuoliukas. Vaikai sprendžia įvairias nesudėtingas lygtis ir, pavyzdžiui, viena iš užduočių yra plotui suskaičiuoti. Jeigu jie teisingai suskaičiuoja plotą ir įrašo tą atsakymą, robotas apvažiuoja būtent tą plotą.
Antras dalykas, pasitraukime šiek tiek nuo vaiko iki mokytojo. Kas atsitinka? Mokytojas staiga pasidaro orkestro dirigentu. Pedagogų didžiausia problema – kaip apšokinėti kiekvieną iš tų 20 vaikų. O čia tu staiga pakeli mokytoją į orkestro lygį ir robotai, kažkuria prasme, atlieka tą jo mechaninį darbą, sutarpininkavimą, mokytojas gali suplanuoti tas užduotis, matyti, kad Jonukas šiek tiek lėčiau sprendžia nei kiti ir dėmesį skirti tam, kuriam iš tikrųjų tuo metu to dėmesio ir reikia.
– Žmogaus smegenų prijungimas prie mašinos, technologijų. Kaip tai matote?
– Tai, apie ką mes kalbame, yra sąsaja. „Apple“ pakėlė sąsają į tą svajonių lygį, kurį visi matė fantastiniuose filmuose nuo 1970 metų. Mes staiga nebebarškiname į klaviatūrą, o liečiame ekraną.
Keičiasi sąsaja, informaciją perdavinėsiu ne klaviatūra, ne lietimu, bet perduosiu mintimis. Įvyksta fundamentinis šuolis, kai keičiasi sąsaja.
Kadaise buvo sukurta spausdinimo mašinėlių klaviatūra, būtent klavišų išsidėstymas buvo toks, kad raidės buvo surikiuotis pagal paspaudimo dažnį. Moterys pradėjo spausdinti per greitai ir užsikirsdavo mašinėlė. Todėl raidės buvo taip išdėliotos, kad neužkertant mašinėlės butų galima spaudyti jas maksimaliu greičiu. Ta technologija sukurta mums būti lėtesniems.
Mes staiga ir pereisim į minčių lygį, mintimis perdavinėsim komandas robotams, kompiuteriui, tekstą užrašinėsim ir t. t. Manau, kad tai tikrai yra ateitis.
– Daiktų internetas. Namai prikimšti įvairių įrenginių, prijungtų prie interneto. Matote tokius namus ar visgi ne?
– Kalbėjau apie valdymą balsu, sistemas. Jos turi tokią problemą. Jeigu pasistatau tokį daiktą savo namuose, vadinasi, pasistatau mikrofoną, kurio klausosi dešimtys tūkstančių „Amazon“ darbuotojų.
Kodėl turėčiau tą mikrofoną pasistatyti namie? Vienas tokių įdomių atvejų yra „Roomba“, kurią žino daugelis žmonių. Tai namuose vienas iš pirmųjų išplitusių autonominių siurblių. Kompanija visai neseniai gan sėkmingai užtildė konfliktą, skandalą, būtent dėl to, kad jie rinko duomenis apie tai, koks tavo namų plotas. Jie, norėdami suprasti savo vartotoją, rinko informaciją, į kokius dažniausiai daiktus atsitrenkia, kokiame maždaug plote aš dirbu, ar yra kačių, šunų ir t. t.
Kai kurie autonominiai siurbliai, pavyzdžiui, „Samsung“, turi kameras ant viršaus. Jie orientuojasi žiūrėdami į lubas. Aš, įdiegdamas įrenginį į namus, įsileidžiu svetimą, kuris pažeidžia mano privatumą. Siūlyčiau visiems pirmiausia apie tai galvoti, kaip apie žmogaus iš gatvės įsileidimą.
Tų pačių autonominių siurblių plitimas namuose yra vienas labiausiai augančių segmentų. Bet šiaip žmonės labai lėtai adaptuoja šias technologijas namuose. Kalbėkime apie žoliapjoves, apie elementarią naudą. Žoliapjovės nedirba asmeninėje erdvėje, t.y. namuose, jos dirba tavo sode. Todėl, manau, žoliapjovė skinasi kelią daug greičiau, kaip ir autonominiai baseinų robotai plovikai, kurių praktiškai turi susipirkę visos baseinų priežiūros kompanijos.
Jeigu grįšime į namo vidų, reikia paanalizuoti atvejį, kai labai įdomi kompanija „Nest“, kurią įkūrė vienas iš „iPod“, vėliau „iPhone“ kūrėjų, pristatė namų termostatinę sistemą.
Ji darė labai paprastą dalyką, mokėsi pagal tavo gyvenimo namie įgūdžius, kaip geriau naudoti elektrą. Dėl to jis labai išpopuliarėjo, nes davė žmonėms aiškią naudą.
Autonominių, buityje padedančių priemonių vis daugės. Taip pat manau, kad atsiras robotas kepėjas. Bus pristumiamas, patraukiamas, jis padės ir reikiamu metu pradės gaminti. Tai leis žmogui daugiau laiko tiesiog pabendrauti su vaikais.
– Jei turėtumėt neribotus išteklius, kokį robotą sukurtumėte?
– Galiu pasakyti, kad patys įdomiausi robotai, kuriuos norėčiau kurti, tai robotai, kurie yra labai asmeniški mums. Tai naujos kartos robotai, kompanionai. Kas atsitiktų, jei galėtumėte sukurti kitokį šunį ar katę? Ką jūs sukurtumėte? Aš šiuo metu galvoju apie naujos kartos asmeninius kompanionus žmonėms. Ir apie tai, kaip robotikos technologija mus įkalins turėti tam tikrą asmeninį santykį su naujos kartos kompanionu.
Ką jis galėtų padėti mums padaryti ir ko ne? Ką jis iš tikrųjų turėtų daryti, o ko ne? Tam, kad jis būtų mums emociškai artimas, primintų katę, bet elgtųsi truputį kaip šuo ir gal turėtų šiek tiek vėžliuko mielumo. Aš galvoju apie tokius robotus, kokių išvis dar nėra ir gal niekada nebus.
