Kasdien visame pasaulyje mažmeninės prekybos vietose pasigirsta daugiau nei 5 milijardai „pyptelėjimų“ nuskaitant prekės brūkšninį kodą. Tačiau retas šį „pyptelėjimą“ girdintis pirkėjas žino, kad tai yra vienas iš GS1 standartų, ir įsivaizduoja, kaip pasauliniais GS1 standartais grįsti sprendimai keičia prekių pasiūlą, vartotojų apsipirkimo įpročius, kaip jie padeda užtikrinti, kad pirkėjai iš parduotuvių neišsineštų nesaugių ar pasenusių produktų.
Kasdien visame pasaulyje mažmeninės prekybos vietose pasigirsta daugiau nei 5 milijardai „pyptelėjimų“ nuskaitant prekės brūkšninį kodą.
Tačiau retas šį „pyptelėjimą“ girdintis pirkėjas žino, kad tai yra vienas iš GS1 standartų, ir įsivaizduoja, kaip pasauliniais GS1 standartais grįsti sprendimai keičia prekių pasiūlą, vartotojų apsipirkimo įpročius, kaip jie padeda užtikrinti, kad pirkėjai iš parduotuvių neišsineštų nesaugių ar pasenusių produktų.
Asociatyvi nuotr.
GS1 standartais grįstos technologijos keičia patį įsivaizdavimą apie mažmeninę prekybą – kai kurios modernios parduotuvės pasaulyje jau apsieina ne tik be kasininkų, bet ir be savitarnos kasų.
Pasaulyje visuotinai pripažinti GS1 standartai užtikrina sklandžiai ir be trikdžių veikiančių maisto, drabužių bei kitų produktų tiekimo grandinių funkcionavimą.
Ir didieji Lietuvos prekybos tinklai atranda pasaulinių standartų naudą, bet dar iki galo nepasinaudoja visomis galimybėmis, kurias teiktų jų taikymas kasdienėje veikloje. Skandinavijos ir kitų išsivysčiusių valstybių verslas jau žengia šiuo keliu ir nemažai iš to laimi.
Lietuvos smulkiesiems prekybininkams pasaulyje pripažįstami GS1 standartai dažnai dar yra neatrasta žemė.
Apie tai – organizacijos „GS1 Lithuania“ projektų vadovės Indrės Lasionienės interviu portalui Alfa.lt.
– GS1 sprendimai tiekimo grandinei apima ne tik prekių ar paslaugų brūkšninį kodavimą bei visuotinį duomenų sinchronizavimą, bet ir kitus sudėtingus procesus. Kokius pasaulyje pripažintus GS1 standartus ir jais pagrįstus sprendimus taiko Lietuvos didieji prekybos tinklai?
– Aišku, nė vienas prekybos tinklas šiandien neapsieina be brūkšninių kodų. Nors iš pirmo žvilgsnio kodai atrodo vienodi, jie iš tikrųjų yra įvairių tipų, priklausomai nuo prekių grupės, kodų nuskaitymo aplinkos ar užkoduojamų juose duomenų ypatumų, t. y. kokią informaciją reikia nuskaityti, ar kokius duomenis nuskaičius reikia įrašyti į duomenų bazę. Jei vieni kodai yra tarsi produkto „asmens kodas“, taip padedant nustatyti, kuris konkrečiai produktas buvo parduotas, kitu atveju teikiama informacija apie produkto galiojimo terminą, partijos numerį ar sveriamo produkto – mėsos, sūrio gabalėlio – svorį.
Natūralu, kad produktus sandėliuojant, juos nuskaitant mažmeninėje prekyboje ar vaistinėje reikalingi skirtingi duomenys. Todėl skiriasi ir patys brūkšniniai kodai. Tačiau visi šie kodai ir juose koduojama informacija pagrįsta GS1 standartais.
Vis plačiau Lietuvos rinkoje naudojamas GS1 standartas – logistinė etiketė. Tai tam tikras suderintas būdas, kai etiketėje pateikiami duomenys apie logistinį vienetą, dažniausiai padėklą su prekėmis. Informacija etiketėje pateikiama tiek žmogaus akimis skaitomu tekstiniu formatu, tiek brūkšniniu kodu.
Kai kurie prekybos tinklai iš savo tiekėjų prašo, kad visi logistiniai vienetai, atkeliaujantys į jų sandėlius, būtų paženklinti GS1 standarto logistinėmis etiketėmis. Nuo pat savo veiklos Lietuvoje pradžios šį reikalavimą taiko „Lidl“ prekybos tinklas, o visai neseniai tokią tvarką savo tiekėjams nustatė ir prekybos tinklas „Norfa“.
– Kodėl ši logistinė etiketė reikalinga, kokia informacija joje užkoduota?
– Svarbiausia šios informacijos dalis yra tam tikras serijinis numeris – SSCC (angl. serial shipping container code). Tai 18 skaitmenų identifikatorius, dažniausiai užkoduojamas GS1-128 brūkšniniu kodu ir naudojamas elektroninių duomenų mainų pranešimuose.
SSCC padeda užtikrinti kiekvieno padėklo unikalumą ir jį atsekti visos kelionės tiekimo grandine laiku ir nustatyti jo vietą sandėlyje. Tad kiekvienas iš 20 ar 100 į sandėlį pristatytų ir iš pažiūros vienodų logistikos vienetų turės individualų arba SSCC identifikatorių.
Kam to reikia? Ogi tam, kad būtų galima atsekti duomenis apie kiekvieną individualų logistikos vienetą. Priskyrus atskiram padėklui SSCC, jis duomenų bazėje susiejamas su išsamia informacija, t. y. kokie produktai sukrauti kiekviename iš jų yra, kiek jų sukrauta ant padėklo, koks jų galiojimo laikas, iš kurios jie partijos... Šie duomenys labai praverčia, kai reikia sužinoti, kokie produktai atkeliavo į sandėlį, kiek jų nukeliavo į konkrečią parduotuvę ar kurioje sandėlio vietoje yra kokio nors produkto tam tikros partijos dalis.
Tokia informacija tampa aukso vertės, kai norima iš rinkos atšaukti netinkamus produktus. Tereikia susirasti logistinį vienetą, kuriame šie produktai yra, ir pašalinti iš rinkos tą vieną ar keletą konkrečių padėklų, užuot atšaukus iš rinkos visus patiektus produktus.
Efektyviausiai SSCC identifikatoriai panaudojami, kai jie ne tik pateikiami etikečių brūkšniniuose koduose, bet ir perduodami elektroniniais duomenų pranešimais. Sistema neveiktų taip efektyviai, jeigu fizinio prekių judėjimo negalėtume susieti su skaitmeniniais duomenimis elektroninėse duomenų bazėse.
Gamintojui ar platintojui supakavus savo produktus ant padėklų bei paženklinus juos SSCC kodais, elektroninių duomenų mainais išsiunčiamas pranešimas apie atkeliaujantį krovinį, kuriame pateikiama su SSCC kodais susieta išsami informacija apie jo turinį.
Kai krovinys atkeliauja į prekybininko sandėlį, sandėlininkas, nuskaitęs SSCC kodus, žino, koks konkretus produktų kiekis ir iš kur atkeliavo. Elektroninio pranešimo duomenys jau būna įkelti į duomenų bazę, tad belieka patikrinti, ar deklaruotos prekės iš tikrųjų atvyko. Nebereikia šios informacijos rankomis suvesti į kompiuterį.
GS1 ekspertai nuolat kuria ir tobulina elektroninių duomenų pranešimų, tokių kaip elektroninis užsakymas, prekių išsiuntimo bei gavimo patvirtinimai ir kitas schemas, kurias prekybininkai ir elektroninių duomenų mainų (EDM, angl. EDI) paslaugų teikėjai naudoja savo sprendimuose. SSCC, naudojami kartu su elektroniniais pranešimais, padeda prekybininkams gerokai greičiau ir paprasčiau pajamuoti gaunamas prekes, išvengti žmogiškųjų klaidų ir greičiau pateikti prekes į parduotuvės lentyną galutiniam vartotojui.
– Ar, be įprastų GS1 standartais grįstų brūkšninių kodų, prekybos tinkluose atsiranda naujesnių, sudėtingesnių ir kartu naudingesnių kodų?
– Taip, žinoma. Vienas jų – Lietuvos mažmeninėje prekyboje dar gana retai naudojamas GS1 Data Bar brūkšninis kodas, suteikiantis prekybininkams galimybę koduoti ir net kasose nuskaityti papildomą informaciją, t. y. ne tik atskirti vieną produktą nuo kito, bet ir automatizuotai nustatyti jo galiojimą datą, pagaminimo partiją ar kitus norimus duomenis. Lietuvoje šiuos kodus daliai savo produktų ženklinti jau naudoja „Rimi“ prekybos tinklas.
Daugelyje Vakarų Europos valstybių tokiu būdu per kasą valdoma, kad iš parduotuvės „neišeitų“ produktai su pasibaigusia galiojimo data, net jei salės darbuotojai nespėjo tokio produkto laiku pašalinti iš lentynų. Kai nuskaičius kasoje matomi produktų galiojimo duomenys, pavyzdžiui, tiems produktams, kurių galiojimo laikas artėja į pabaigą (pavyzdžiui, liko 2–3 dienos), jiems kasoje gali būti automatiškai pritaikoma 30 proc. nuolaida. Tai įprasta praktika Vakarų Europoje bei išsivysčiusiose Azijos šalyse, pavyzdžiui, Japonijoje.
Minėtas pavyzdys atskleidžia, kad naudojant specialų brūkšninį kodavimą galima užtikrinti, jog vartotojai per savo neapsižiūrėjimą ar žmogišką pardavėjo klaidą neįsigytų prekių, galinčių pakenkti jų sveikatai.
Svarbu paminėti, kad vis griežtėjantis teisinis reguliavimas įpareigoja gamintojus ir prekybininkus teikti vis daugiau duomenų apie produktus bei jų judėjimą, jų dar daugiau reikia vis sudėtingesniems verslo procesams. Tai aktualu ne tik sveikatos apsaugos sistemoje, bet ir šviežių maisto produktų – mėsos, žuvies bei kitų – tiekimo grandinėje.
Pavyzdžiui, griežtai reguliuojamas tokių produktų kaip šviežia žuvis ar mėsa atsekamumas, kai privaloma teikti duomenis apie kiekvieną šių produktų keliavimo tiekimo grandine etapą, kad būtų galima nustatyti, kur konkretus gyvūnas buvo pagautas, užaugintas, apdorotas, supakuotas. Galima identifikuoti ūkį, kuriame gyvulys užaugintas, skerdyklą, kurioje paskerstas, mėsinę, kurioje mėsa perdirbta, nustatyti, kokiomis sąlygomis žuvis ar mėsa keliavo iki prekybos tinklo, kur jų galima įsigyti.
GS1 standartai yra įrankis šiems duomenims rinkti, juos saugoti ir jais dalytis su verslo partneriais ar reguliuojančiomis institucijomis. Šiam tikslui greta brūkšninio kodavimo naudojami tokie GS1 standartai kaip pasauliniai lokacijų (vietų) identifikatoriai GLN, elektroniniai produktų kodai EPC, informacinės įvykių fiksavimo sistemos EPCIS. Kadangi brūkšninis kodavimas bei kitos technologijos pinga, jos tampa vis prieinamesnės ir Lietuvos vartotojams.
Standartais grįstos sistemos padeda išvengti ir didesnių nuostolių gamintojams, kai į rinką patekus nekokybiškai ar nesaugiai prekei nereikia atšaukti ir sunaikinti tūkstančių tonų produkcijos, užtenka išimti tik vieną ar kelias prekių partijas, kuriose nustatytas užterštas ar kitaip nesaugus vartotojui produktas. Kai turimi visi reikalingi duomenys, tai padaryti galima greitai ir mažesnėmis sąnaudomis.
– O ką laimi vartotojai? Kokia jiems nauda?
– Vartotojai gali būti tikri, kad perka tikrai saugų produktą, gali sužinoti, kur buvo pagamintos jį sudarančios žaliavos. Kai produktai e. parduotuvėse tiksliai identifikuojami visuotiniais prekių numeriais GTIN (angl. Global Trade Item Number), pirkėjams paprasčiau jas palyginti, jie turi galimybę pasirinkti prekybininką, kuris šį produktą parduoda mažiausia kaina.
Mat kartais prekybininkai gudrauja, pigiau parduoda produktą, kuris atrodo panašiai, bet iš tikrųjų yra prastesnės kokybės, nes pagamintas iš pigesnių ir prastesnių sudedamųjų dalių. Arba pateikia netikslų produkto aprašymą, taip sukeldami pirkėjui abejonių, ar tai tas pats produktas, kurį siūlo ir kitas pardavėjas. Kai naudojami GTIN, daug paprasčiau skirtingose elektroninėse parduotuvėse lyginti produktus ir jų kainas.
– Lietuva diegdama GS1 standartus atsilieka nuo pasaulinių tendencijų ar žengia koja kojon su pažangiausiomis valstybėmis?
– Gaila, tačiau kai kuriose srityse atsiliekame net nuo kaimyninės Lenkijos ar kitų Rytų Europos šalių. Šiose šalyse gamintojai ir platintojai prieš patiekdami prekes į rinką, gali išsamius jų duomenis pateikti į centralizuotą GDSN (visuotinio duomenų sinchronizavimo tinklo) duomenų talpyklą. Prie šios talpyklos prisijungę prekybininkai gali šiuos duomenis įsikelti į savo vidines sistemas ir jais naudotis.
Antai Švedijoje veikia visuotinė duomenų sinchronizavimo talpykla GDSN (angl. Global Data Synchronisation Network) Validoo, į kurią gamintojai ar prekės ženklo savininkai vieną kartą įkelia išsamius duomenis apie savo produktą ir juos pasiekti gali bet kuris prie talpyklos prisijungęs prekybininkas, kuriam gamintojas suteikia teisę šiais duomenimis naudotis. Gamintojams ir platintojams nebereikia kaskart iš naujo pateikti produktų duomenų, o produkto duomenims pasikeitus ar planuojant nutraukti produkto gamybą, šie duomenys automatiškai pasiekia visus jų naudotojus.
Lietuvoje šie duomenys vis dar kiekvienam prekybos tinklui teikiami atskirai ir skirtingu formatu: vieni jų prašo užpildyti Excel lentelę, kiti – atsiųsti juos e. paštu ar įkelti į specialią interneto svetainę.
Jeigu tokią duomenų talpyklą turėtume ir Lietuvoje, mūsų „Maxima“, „Rimi“, „Iki“ ar „Norfa“ bei kiti prekybininkai galėtų automatiškai šiuos duomenis įsikelti į savo prekių duomenų valdymo sistemas. Beje, Lietuvoje yra ir tokių prekybininkų, kurie iki šiol produktų duomenis suvedinėja rankiniu būdu. Lėta, neefektyvu? Deja, taip...
– Tai kodėl tokios patogios duomenų talpyklos dar neturime?
– Manau, pagrindinė priežastis yra tai, kad prekybos tinklai nėra linkę susitarti tarpusavyje, suderinti, kokių prekių duomenų jiems reikia ir kokį duomenų modelį jie norėtų naudoti.
– Gal ir brangu, ir dar neapsimoka?
– Tai nėra pigiausia technologija, bet, manyčiau, didžiausia kliūtis yra nenoras bendradarbiauti. Vakarų Europoje, kai matoma bendra nauda, prekybininkai randa bendrą kalbą. Lietuvoje daugelis mėgsta išradinėti dviratį patys, kurti specializuotus, tik sau pritaikytus sprendimus. Dėl to dažnai moka brangiau.
Visas verslas tampa pasauliniu. Mūsų prekybininkai nebedirba uždaroje erdvėje, importuoja ir eksportuoja prekes. Naudojant pasaulinius standartus, daugelis procesų vyktų efektyviau ir kainuotų mažiau. Palengvėtų ir vartotojams, ir vietiniams, ir užsienio gamintojams. Žmogiškųjų išteklių prekių duomenims valdyti taip pat reikėtų gerokai mažiau.
– Kaip GS1 standartais grįsti sprendimai keis mažmeninę prekybą ateityje?
– Ji keičiasi jau dabar. Vis dažniau prekyba vyksta be „gyvojo“ personalo. Vis didesnė dalis prekių nuperkama internetu, o tai dar labiau padidina tikslių, patikimų duomenų apie produktus poreikį. Vis daugiau funkcijų atlieka pats pirkėjas. Tai ir savarankiškas prekių kodų nuskaitymas automatinėse savitarnos kasose, automatiškai nuskaitantys prekes vežimėliai ir t. t.
Pavyzdžiui, naujojo formato Amazon parduotuvėse net nėra kasų – pirkėjai susideda prekes į krepšelį ir pinigai už jas automatiškai nuskaičiuojami išeinant. Taigi, ta ateitis jau yra šiandien.
Pirkėjai tampa vis išrankesni, jų reikalavimai auga, tad prekybininkams tenka gerokai pasukti galvą, kaip įtikinti pirkti pas juos, o ne pas konkurentą.
Pavyzdžiui, Italijos didžiausias prekybos tinklas „Coop“ netoli Milano neseniai atidarė ateities prekybos tinklą, kuriame sujungė fizinio ir skaitmeninio apsipirkimo patirtį, įdiegė interaktyvius ekranus, kuriuose, nuskaičius prekės kodą, galima ne tik sužinoti daugelį papildomų duomenų apie ją, bet ir kaip jį panaudoti, pavyzdžiui, siūlomi receptai, jeigu perkamas maisto produktas, matoma produkto kilmė, jo sudėtis, rekomenduojami susiję produktai... Ši papildoma informacija gali paskatinti pirkėją įsigyti prekę. Informaciją galima skaityti stacionariame ekrane arba savo išmaniajame telefone.
– Didieji Lietuvos mažmeninės prekybos tinklai, regis, atviri šioms naujovėms. O kaip smulkieji? Ar supranta atsiveriančias galimybes? Ar jiems tai apsimokėtų?
– Smulkieji prekybininkai, kurie įsikūrę regionuose, mano, kad žmogiškoji jėga dar pakankamai pigi. Būtent jie dažnai iki šiol ir produktų pardavimų bei likučių apskaitą vykdo rankiniu būdu. Yra smulkiųjų prekybininkų, kurie parduotas prekes vis dar surašo sąsiuvinyje. Nors, ko gero, supranta, kad taip atsiranda terpė manipuliacijai, nesąžiningumui, sunkiau susekti vagystes, ilgiau užtrunka produktų pajamavimas ar inventorizacija.
Gaila, tačiau kartais jie nepasinaudoja net turimais ištekliais, nes bent kompiuterius juk turi beveik visi. Automatizavus bent dalį procesų, jiems užtektų mažiau darbuotojų, o laisvus nuo pasikartojančio, rankinio darbo žmogiškuosius išteklius būtų galima panaudoti geresniam klientų aptarnavimui.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad dalis smulkiųjų gamintojų ir prekybininkų domisi GS1 standartų teikiamomis galimybėmis ir yra imlūs naujovėms, nes supranta, kad tik tobulėjant bei didinant veiklos efektyvumą atsiranda galimybė augti.
