Ristele energetinės nepriklausomybės link judėjusi Lietuva jau pradeda didinti greitį. Iki 2020 m. šalyje planuojama pasigaminti 35 proc. suvartojamos energijos, 30 proc. jos bus gaunama iš atsinaujinančių energijos išteklių (AEI). Dar po dešimtmečio šios dalys turėtų siekti atitinkamai 70 ir 45 proc. 2050-aisiais jau visą energiją planuojama gaminti Lietuvoje, o ne mažiau kaip 80 proc. jos privalės sudaryti AEI.
Po trisdešimties metų Lietuva ketina naudoti tik šalyje pagamintą energiją, daugiausia – iš atsinaujinančių šaltinių
Ristele energetinės nepriklausomybės link judėjusi Lietuva jau pradeda didinti greitį. Iki 2020 m. šalyje planuojama pasigaminti 35 proc. suvartojamos energijos, 30 proc. jos bus gaunama iš atsinaujinančių energijos išteklių (AEI). Dar po dešimtmečio šios dalys turėtų siekti atitinkamai 70 ir 45 proc. 2050-aisiais jau visą energiją planuojama gaminti Lietuvoje, o ne mažiau kaip 80 proc. jos privalės sudaryti AEI. Tokie tikslai numatyti pernai patvirtintoje Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje, bet jau dabar Lietuva pagal žaliosios energetikos dalį yra viena regiono lyderių.
Didžiąją dalį AEI energijos planuojama pagaminti vėjo jėgainėse, tačiau itin sparčiai augs ir saulės energetikos sektorius. Prognozuojama, kad 2020-aisiais vėjo energetikai teks apie 44, 2030-aisiais – 55, o 2050 m. – 65 proc. visų AEI dalis. Saulės energijos dalis nuo maždaug 6 proc. 2020 m. augs iki bent 25 proc. 2030-aisiais.
Nors vėjo turbinos ir fotovoltiniai moduliai buvo išrasti beveik prieš 150 metų, jų pagaminamos energijos pasaulinė dalis nesiekia nė 10 proc. Tačiau būtent dabar prasideda reikšmingi pokyčiai, o technologines, finansines ir politines kliūtis įveikusios valstybės ne tik užsitikrins energetinę nepriklausomybę, bet ir apsirūpins palyginti pigia ir ekologiška energija.
Ne konkuruoti, o bendradarbiauti
Keliose pasaulio valstybėse dėl palankių gamtos sąlygų atsinaujinančioji energetika dominuoja jau ne vienus metus. Naftos ir dujų turinti Norvegija daugiau nei 95 proc. saviems poreikiams reikalingos energijos pasigamina hidroelektrinėse, Islandija – ne mažiau kaip 85 proc. geoterminėse jėgainėse. Albanija, Kosta Rika, Zambija ir keletas kitų šalių jau dabar beveik visą energiją gauna iš atsinaujinančių šaltinių, tačiau dominuoja hidroelektrinės.
Lietuvoje daugiausia perspektyvų turi vėjo ir saulės energetika, kurios dažnai pateikiamos kaip dvi konkuruojančios alternatyvos. Tačiau būtent mūsų šalies klimato sąlygomis abu energijos gamybos būdai papildo vienas kitą. Saulės moduliai aktyviausiai veikia dieną, šiltuoju metų laiku. Vėjo jėgainės naudingiausios rudenį ir žiemą, kai pučia stipriausi vėjai. Tad optimalūs rezultatai gali būti pasiekiami derinant abiejų rūšių energiją.
Vienas tokių pavyzdžių – Australijoje. Čia 2017 m. pradėtas statyti pirmasis pasaulyje energetikos parkas, sujungiantis vėjo bei saulės gamybą ir naudojantis energijos kaupimo sistemas. Šį projektą sudaro 43 megavatų galios vėjo, 15 megavatų galios saulės energijos jėgainės ir 2 megavatų galios energijos kaupimo sistema. Per metus šis parkas turėtų pagaminti iki 210 gigavatvalandžių energijos, kurios užtektų elektra aprūpinti daugiau nei 35 tūkst. gyvenamųjų namų.
Brangu, pigiau, pigiausia
Vienas iš vėjo, o ypač saulės, energetikos plėtros stabdžių buvo įrenginių bei pagamintos elektros energijos saugojimo kaina, tačiau kasmet tai kelia vis mažiau problemų.
Nuo 2009-ųjų saulės modulio kaina sumažėjo 80, vėjo turbinų – 30–40 proc. Sparčiai pinga ir baterijos, kurios galėtų būti naudojamos elektros energijai saugoti. Įrenginiai taip pat tampa efektyvesni – naujoji dvipusių saulės modulių technologija leidžia saulės spindulius surinkti ne tik tiesiogiai, bet ir nuo šviesą atspindinčių šaltinių. Šie įrenginiai efektyviai gali būti naudojami net žiemą, kai šykščią saulės šviesą atspindi sniegas.
Siekdamos skatinti ekologiškos energijos gavybos būdus, vyriausybės, ypač ES šalių, taikė įvairias skatinimo priemones, kurios padėjo padaryti proveržį šiame energetikos sektoriuje. Tačiau krintanti vėjo ir saulės energijos kaina, karpomos ar visiškai naikinamos dotacijos mažina investuotojų apetitą finansuoti AEI projektus.
Kita vertus, jau pavyko pasiekti, kad vėjo ir saulės jėgainės taptų konkurencingos, palyginti su iškastinį kurą naudojančiomis elektrinėmis. Tolimesnėje perspektyvoje jų pranašumas tik didės, nes jau veikiančių saulės bei vėjo jėgainių priežiūros ir eksploatacijos išlaidos yra gerokai mažesnės. Palankiose vietose įkurtų sausumos vėjo turbinų ir naujųjų fotovoltinės sistemos saulės modulių kuriama energija jau dabar yra pigesnė nei paprastų elektros jėgainių. Manoma, kad ši tendencija gerokai sustiprės iki 2035 m.
Vokietijoje daugumos AEI energija yra pigesnė už pagamintą iš iškastinio kuro. Fraunhoferio saulės energijos sistemų instituto duomenimis, priklausomai nuo įrangos tipo, saulės energijos kaina šioje šalyje svyruoja nuo 0,0371 iki 0,1154 euro už kilovatvalandę. Sakakoje (Saudo Arabijoje) plėtojamame 300 MW dvipusių saulės modulių parke pagaminta elektra parduota už vos 0,0178 euro už kilovatvalandę, o žemiausias pradinis pasiūlymas siekė tik pusantro euro cento.
Prisiminkime Ignaliną
Planuoti naujus energijos gamybos pajėgumus Lietuvą skatina ne tik strateginis tikslas visą energiją pasigaminti šalies viduje naudojant kuo daugiau AEI, bet ir ateityje didėsiantis elektros energijos poreikis, kurį lems ne tik šalies ekonomikos plėtra, bet ir prognozuojamas elektromobilių bumas. Per ateinantį dešimtmetį elektros energijos poreikis augs nuo beveik 12 TWh iki 14,5 TWh per metus.
Vidmantas Janulevičius, „Global BOD Group“ valdybos pirmininkas, iškėlė idėją įrengti 1,5–2 GW saulės elektrinę, panaudojant jau esančią uždaromos Ignalinos AE infrastruktūrą ir žemės aplink ją plotus. Saulės energijos parkai taip pat galėtų būti statomi atjungiamų elektros oro linijų apsaugos zonose, nenaudojamuose plotuose šalia didžiųjų elektros vartotojų, taip pat nenaudojamuose plotuose Pietų Lietuvoje.
Tokia jėgainė per metus pagamintų 2,8 TWh elektros, tai leistų elektros importą vidaus vartojimui sumažinti 34 proc., nuo 8,27 iki 5,47 TWh.
„Global BOD Group“ skaičiavimais, investicijos į 2 GW jėgainę turėtų siekti 1,2 mlrd. eurų, o lėšų projektui tikimasi pritraukti iš įvairių investuotojų (360 mln. eurų), komercinių bankų (260 mln. eurų) ir Europos investicijų banko (600 mln. eurų). Grąža investuotojams turėtų siekti 13–16 proc., o vartotojams užtikrinama konkurencinga ir stabili 4,5–5 centų už 1 kWh elektros kaina. Projektas suteiktų ir daugiau netiesioginės finansinės naudos. Statybų metu būtų sukurta apie 1000 darbo vietų, vėliau elektrinei prižiūrėti reikėtų maždaug 300 nuolatinių darbuotojų.
Neatrasta jūra
Didžiausi vėjo jėgainių parkai Lietuvoje plėtojami pajūryje bei Žemaitijoje, tačiau tolimesnėje ateityje jie bus kuriami ir Baltijos jūroje. Šioje srityje didžiausią pažangą yra padariusi Danija, bet ambicijų turi ir daugelis kitų regiono valstybių.
Asociacija „WindEurope“ prognozuoja, kad iki 2030 m. Baltijos jūroje bus instaliuota 9 gigavatai galios vėjo elektrinių. Taip Baltija taptų antru pagal dydį vėjo energijai naudojamu jūrų baseinu po Šiaurės jūros.
Tačiau tikrasis potencialas yra maždaug 20 kartų didesnis. Baltijos jūrą panaudoti energijos gamybai didžiausią potencialą turi Vokietija, Latvija ir Lietuva. Tačiau kol kas iš šio trejetuko tik Vokietija yra numačiusi konkretų metinį vėjo jėgainių instaliacijų kiekį Baltijos jūroje.
Be jau minėtos Danijos, Suomija, Švedija ir Lenkija taip pat turi ambicingų planų. Neseniai Lenkija pasirašė susitarimą su „Statoil“ dėl bendradarbiavimo statant 1200 MW galios vėjo elektrines šios šalies išskirtinėje Baltijos jūros ekonominėje zonoje.
Lietuvai priklauso daugiau nei 1000 kv. km jūros teritorijos, kuri gali būti naudojama jūrinių vėjo jėgainių plėtrai ir turi 7–8 teravatvalandžių per metus potencialą. Tai sudarytų apie 60–70 proc. viso dabartinio šalies poreikio.
