Šiais laikais daugelis automobilių su automatinėmis transmisijomis turi starto kontrolės sistemas. Ši technologija leidžia labai greitai pajudėti iš vietos – automobilio ratai tiesiog nepraranda sukibimo. Tačiau kaip veikia ši elektroninė magija? Kaip kažkokia kompiuterinė programa varantiems ratams gali suteikti daugiau sukibimo?
Šiais laikais daugelis automobilių su automatinėmis transmisijomis turi starto kontrolės („Launch Control“) sistemas. Ši technologija leidžia labai greitai pajudėti iš vietos – automobilio ratai tiesiog nepraranda sukibimo. Tačiau kaip veikia ši elektroninė magija? Kaip kažkokia kompiuterinė programa varantiems ratams gali suteikti daugiau sukibimo?
Anksčiau starto sistemos būdavo montuojamos tik sportiniuose automobiliuose
© Gamintojo nuotrauka
Iš tiesų starto kontrolės sistemos yra įspūdingas išradimas. Įsivaizduokite, kad sėdite už labai galingo automobilio vairo. Norite išbandyti jo akceleraciją ir iki galo nuspaudžiate pedalą. Kas nutiks? Ogi nieko labai įspūdingo – jei antipraslydimo sistema bus išjungta, paskęsite savo paties padangų dūmuose. Kita vertus, jei ta sistema bus įjungta, nuo starto linijos pajudėsite gana lėtai. Norėdami tiesiog šauti į priekį turėsite pasitelkti visus savo vairavimo įgūdžius, kad pajudėtumėte greitai, bet kartu ir sklandžiai, nes jei tik svilinate ratus tai jokių rekordų nesulaužysite.
Tačiau šiais laikais įgūdžiai nėra būtini – elektroninės starto sistemos viską gali padaryti už vairuotoją. Šios technologijos buvo išrastos devintajame praeito amžiaus dešimtmetyje. Iš pradžių starto sistemos naudotos tik lenktyniniuose automobiliuose. Jiems labai svarbu greitai pajudėti nuo starto linijos – kai visi dalyviai dar yra greta, daug jų galima aplenkti vienu manevru. Nuo 21 amžiaus pradžios elektroninės starto sistemos ėmė skverbtis ir į gatvėmis važinėjančius automobilius. Iš pradžių tai buvo superautomobiliai ir itin galingi sportiniai automobiliai. O dabar tokias sistemas galima aptikti ir labai kasdieniškose mašinose. Bet kaip jos veikia?
Sugrįžkime prie mūsų hipotetinės situacijos. Jūs – sportiniame, labai galingame automobilyje prie starto linijos. Pasirenkate „sport“ režimą, įjungiate trasai skirtus važiuoklės nustatymus, dėl viso ko telefone surenkate mamos numerį. Tuomet aktyvuojate starto kontrolės sistemą ir sekate jos nurodymus. Jums reikės laikyti stabdžių pedalą ir visiškai iki galo nuspausti akceleratorių. Nors pastarasis pedalas bus paskandintas kilimėlyje, variklio apsukos pakils tik iki maždaug 3 tūkstančių apsisukimų per minutę. Kitaip tariant, įjungus starto kontrolės sistemą automobilis leis su įjungta pavara laikyti nuspaustus abu pedalus ir be reikalo nedidins variklio apsukų. Tuomet jums teliks atleisti stabdžio pedalą ir automobilis šaus į priekį be didesnės dramos. Varantys ratai prasisuks minimaliai, o jums teliks rūpintis vairavimu.
Elektroninė starto sistemos naudoja elektroninį akceleratorių ir kompiuterinę programą. Automobilis gali pajusti, kada ratai buksuoja. Taigi, kompiuteris akceleratorių valdo taip, kad automobilis balansuotų ant sukibimo ribos. Geriausi 0-100 km/val. rodikliai pasiekiami tada, kai automobilis bėgėjasi kiek įmanoma greičiau visiškai neprarasdamas sukibimo su keliu. Tai šiek tiek primena balansavimą ant lyno – pokrypis į vieną ar kitą pusę blogina įsibėgėjimo laiką.
Aišku, patyręs vairuotojas tą patį gali atlikti savo pėda ir akceleratoriaus pedalu. Tačiau automobilio kompiuteris kiekvieną sekundę kelis šimtus ar net tūkstančius kartų įvertina sukibimą ir priima geriausią sprendimą. Kompiuteris viską atlieka greičiau ir leidžia pasiekti geriausią įmanomą akceleraciją. Be to, kompiuteris įvertina realias sąlygas. Jis jaučia, kada ratai ima buksuoti, o tai priklauso nuo kelio dangos, padangų būklės, temperatūros ir kitų faktorių. Tuo tarpu žmogus visada nori laikytis įsimintos procedūros ir situacijos taip efektyviai iš karto įvertinti negali. Kita vertus, geras startas be kompiuterių pagalbos suteikia pasitikėjimo savimi ir savo vairavimo įgūdžiais.
