Įvairios kompanijos siekia ištobulinti branduolinės sintezės technologijas taip, kad dar iki 2030-ųjų metų turėtume pirmąjį veikiantį komercinį branduolinės sintezės reaktorių. Technologija galėtų žmonijai suteikti pigią, švarią ir praktiškai neribotą energiją. Deja, bet tai vis atrodė tolima svajonė.
Įvairios kompanijos siekia ištobulinti branduolinės sintezės technologijas taip, kad dar iki 2030-ųjų metų turėtume pirmąjį veikiantį komercinį branduolinės sintezės reaktorių.
Mokslininkai gana ilgą laiką siekia įvaldyti branduolinės sintezės energiją. Ji galėtų žmonijai suteikti pigią, švarią ir praktiškai neribotą energiją. Deja, bet tai vis atrodė tolima svajonė.
© „General Fusion“
Nuolatos buvo teigiama, kad jau „už 50 metų“ tai tikrai būsime įvaldę branduolinės sintezės technologijas. Tačiau kiekvienais metais šis terminas vis pasislinkdavo pirmyn ir jau atrodė, kad taip šios svajonės ir nepavyks įgyvendinti.
Tačiau dabar, kaip teigia buvęs „MIT Technology Review“ vyriausiasis redaktorius Brian’as Bersgstein’as, branduolinės fizikos specialistai tampa kur kas drąsesni.
Toks fizikų, mokslininkų ir energetika besidominčių žmonių jausmas, kad branduolinė sintezė artėja, atsiranda iš ilgamečių tyrimų, suintensyvėjusių mokslo įstaigų ir turtingiausiųjų pasaulio žmonių pastangų įvaldyti šią energijos rūšį.
Teorija tampa praktika ir dabar mokslininkai kovoja su praktinėmis inžinerinėmis problemomis. Tačiau daugelis yra įsitikinę, kad branduolinės sintezės jėgainės taps realybe iki 2030-ųjų metų, jei ne dar anksčiau.
„Aš esu 100 % įsitikinęs, kad tai įvyks, – Bergstein’ui sakė „General Fusion“ generalinis direktorius Christofer’is Mowry’is. – Ar iki 2030-ųjų metų turėsime prie bendro elektros tinklo prijungtą komercinę sintezės jėgainę? Galbūt. Bet to tikrai nereikės laukti 50 metų. Aš tai galiu patvirtinti.“
Bergstein’o teigimu, Mowry’is yra pramonės ekspertas, turintis optimistiškiausią ir patį konkrečiausią laiką, kai kalbama apie praktinio branduolinės sintezės reaktoriaus sukūrimą. Mowry’is viliasi dar iki 2020-ųjų sukurti reaktoriaus prototipą. Daugelis kitų iššūkių yra susiję su papildomomis inžinerinėmis kliūtimis ir finansavimu. Pavyzdžiui, šalių vyriausybių atsargiu ir gal net kritišku požiūriu į šią perspektyvią energetikos sritį ir ne itin dideliu noru į tai investuoti.
Ir tai gana keista, nes yra tikrai ne vienas geras pavyzdys, kaip keičiasi mokslininkų požiūris į branduolinę sintezę. Geras pavyzdys yra MIT inžinieriaus Dennis’o Whyte’o ir jo kolegų istorija. Šie specialistai dirba prie nedidelio mąsto reaktorių, kurie yra lengviau pritaikomi praktiškai ir geriau tinkami realiam išbandymui nei didelio mąsto eksperimentams.
Ir jiems pavyko išsiaiškinti, kaip įdiegti keičiamas reaktoriaus dalis, kad sugedus konkrečiai detaliai nereikėtų gaminti ir iš naujo surinkti visą įrenginį. Užtektų tiesiog pakeisti sugedusią detalę ir reaktorius dirba toliau. Skamba išties puikiai.
Neverta pamiršti ir gana paprastų bei labai praktiškų branduolinės sintezės privalumų. Ši energetikos sritis žmoniją aprūpintų praktiškai neribota energija. Ji būtų švari ir nesukeltų šiltnamio reiškinio. Ir dar vienas itin svarbus momentas. Pasaulis vis labiau pereina prie atsinaujinančių energijos šaltinių, tačiau viešai pripažįstama, kad tai kelia ir naujų iššūkių.
Saulė nuolatos nešviečia, kaip ir vėjas yra nepastovus arba jo išvis nėra. Tokie nepastovumai elektros tinklui yra milžiniškas iššūkis ir norint užtikrinti pastovų ir stabilų elektros tiekimą, palaikyti stabilią elektros sistemą, užtikrinti jos subalansavimą, tuo pačiu efektyviai kaupti ir saugoti atsinaujinančią energiją, būtinos energijos kaupimo sistemos.
Blogiausiu atveju sistemos subalansavimui yra naudojamos dujomis ar netgi anglimi kūrenamos jėgainės. Tai tikrai nėra pats „žaliausias“ ir aplinkai draugiškiausias sprendimo būdas. Kitu atveju yra naudojamos įvairios baterijų sistemos, kaip „Tesla Powerwall“ ir panašios.
Mokslininkai siūlo ir pažangesnių būdų, kaip saugoti energiją, tuo pačiu subalansuoti sistemą bei patenkinti pasaulyje vis augančią elektrinių transporto priemonių reikalaujamos elektros poreikį. Rašėme apie tai, kaip Švedijos mokslininkai sukūrė specialų skystį, kurį pavadino „saulės šiluminiu kuru“. Teigiama, kad šis kuras gali saugoti sukauptą saulės energiją ilgiau nei dešimtmetį.
Na, o MIT skelbė sukūrę revoliucinę ir pigesnę už bet kokią kitą egzistuojančią energijos kaupimo sistemą, kurią pavadino „saule dėžėje“.
Tokie pasiekimai džiugina, bet kiek būtų daug galima pasiekti jei ir branduolinė sintezė taptų realybe. Ji akimirksniu išspręstų daugybę energetikos ir tuo pačiu aplinkosaugos sektorių problemų.
Šiuo metu branduolinė sintezė virs dar yra nutolusi nuo praktinio panaudojimo. Tačiau jei šioje srityje dirbantys mokslininkai teigia, kad per artimiausius metus jau turės jėgainių prototipus, galbūt atėjo laikas drąsiau tikėtis, kad energetikos „šventasis gralis“ taps realybe.
